Gediminas Rimeika | Alinos Lu nuotr.
Kaip ir daugelis jaunų kūrėjų, aktorius Gediminas Rimeika nekantriai laukia savo artėjančio režisūrinio debiuto, tačiau šis debiutas toli gražu nepanašus į įprastinį pradedančiojo režisieriaus kelią. Scenoje jis dirba ne su kitais teatro profesionalais, o su vaikais – jau šį savaitgalį Menų spaustuvėje dienos šviesą išvys G. Rimeikos režisuotas eksperimentinis spektaklis „Žuvėdra (remix)“, kurio metu kūrybinė iniciatyva atiduodama 10-12 metų mažiesiems aktoriams.
Menų spaustuvės jaunųjų menininkų programą „Atvira erdvė’19“ su šiuo eksperimentiniu projektu laimėjęs Gediminas, artėjant premjerai, džiaugiasi, jog išsikeltus tikslus įgyvendinti pavyko – atradus harmoniją tarp vaikiškos laisvės ir profesionalaus meno žiūrovų laukia įtraukianti valanda su mažųjų kūrėjų originaliai interpretuota Antono Čechovo „Žuvėdra“.
– Gediminai, papasakok, kaip kilo mintis profesionalioje scenoje kurti spektaklį su vaikais?
– Ši idėja kilo galvojant apie teatrinius tabu – tarkime, kad scenoje negali būti gyvūnų arba vaikų. Pradėjau svarstyti, ar taip manoma dėl to, kad vaikas labai kontrastuotų su profesionaliu aktoriumi, neturėtų tokio aiškaus suvokimo, ką atlieka scenoje? Tuomet su kompozitore Agne Matulevičiūte pradėjome kalbėtis apie tai, kaip būtų įdomu, jei būtent vaikai galėtų statyti spektaklį suaugusiesiems profesionaliame teatre, turėdami visas įmanomas galimybes kurti taip, kaip įsivaizduoja patys. Pradėjus svarstyti apie spektaklio medžiagą chrestomatine pjese mums pasirodė Antono Čechovo „Žuvėdra“ – ji turi visas reikalingas detales, apibūdinančias, kas yra teatras. Tada pasikvietėme dramaturgą Matą Vildžių, kuriam papasakojau apie knygą „Iliustruota didžioji klasika“ – ją daugelis esame skaitę vaikystėje – ir paprašiau, kad jis panašiu būdu perrašytų „Žuvėdrą“. Pjesės adaptacijoje palikome tik du veikiančius personažus – Niną ir Treplevą, kurie mums pasirodė tarsi pačių vaikų ir kuriamų bei griūvančių svajonių balsai.
Būdami 10-12 metų, vaikai pradeda ypač ryškiai save tapatinti su tam tikrais herojais – superžvaigždėmis, filmų ar kompiuterinių žaidimų veikėjais. Pagalvojome, jog tokia vaikų svajonė galėtų būti pats svarbiausias kūrybinio proceso uždavinys ir galėtume pabandyti ją realizuoti scenoje. Tuomet pasikvietėme prodiuserę Rusnę Kregždaitę ir trise nusprendėme kurti stovyklą, kurios metu susirinkome profesionalų komandą: scenografą, apšvietėją, šviesų dailininką, choreografę ir kitus. Buvo svarbu, kad šie jauni kūrėjai susipažintų su darbu su vaikais, o aš pats pamatyčiau, kaip jiems tai pavyksta, kad galėtume judėti toliau. Stovyklos metu taip pat atsirinkome vaikus, rodžiusius didžiulę iniciatyvą teatrui ir norą kurti.
– Kaip tęsėsi kūrybinis procesas po vasarą vykusios teatro stovyklos?
– Su atrinktais vaikais pasibaigus stovyklai perskaitėme dramaturgo Mato adaptuotą pjesę. Po kiekvieno monologo arba dialogo šioje pjesėje yra užrašyti klausimai, susiję su teksto temą. Vaikai ne atmintinai mokėsi tekstus, bet atsakinėjo į klausimus; taip pat rinkomės tekstus, kurie labiausiai patiko vaikams, o tuomet aš bandžiau jungti bendrą spektaklio liniją. Galiausiai mūsų remikse Nina su Treplevu tapo ne rašytojais, kokie jie yra originalioje pjesėje, bet vaikų herojais – pavyzdžiui, vienas mūsų Treplevas tapo šokėju, kitas – futbolininku Ronaldinho. Vaikas per savo herojų gali aiškiai ištransliuoti, kokios vertybės jam pačiam yra svarbios, todėl norisi spektaklyje palikti autentišką vaiko monologą, kuriame jis, pavyzdžiui, pasakoja apie Ronaldinho, tačiau tą pasakojimą dar apipinti Ninos ir Treplevo istorijos detalėmis. Tokiu būdu žiūrovas, žinantis A. Čechovo pjesę, gali atpažinti siužetą, o pjesės neskaitęs žiūrovas gali tiesiog scenoje sekti besipildančias vaikų svajones. Mūsų tikslas – nieko neslėpti: vaikai kalba apie meilę, draugystę ar kitas temas taip, kaip jie jas supranta patys. Mano užduotis – visą laiką atrasti žaidimo būdus, kad vaikams neatsibostų repeticijų metu kartoti tam tikrus dalykus, kad jie neprarastų susidomėjimo. Bent jau kol kas iš vaikų girdžiu, kad jiems viskas labai patinka.
Gediminas Rimeika | Alinos Lu nuotr.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte scenoje pradėję dirbti su vaikais?
– Sunkiausia buvo pasiruošti „namų darbus“ – suprasti, kaip mums reikia dirbti, kokį metodą taikyti. Mano didžiausias prašymas visai komandai buvo stengtis vaikams suteikti didžiausią įmanomą laisvę su tam tikrais meniniais rėmais: visgi tai – profesionali scena ir norisi, kad spektaklis būtų kokybiškas. Žinoma, tam padeda kostiumai, šviesos, choreografija – taip vaikų pasiūlymams suteikiame aiškesnę formą. Bandome atrasti kompromisą tarp vaikų laisvės suvokimo ir mūsų supratimo apie tai, kas yra profesionalus menas. Tai buvo didžiausias iššūkis, kuris išliko ir dabar – ieškome harmonijos tarp estetikos ir vaikiško chaoso. Tai yra sudėtinga, bet matome, kad vaikai mus supranta.
– Kai kalbėjomės tik jums laimėjus „Atvira erdvė’19“ ir ruošiantis teatro stovykloms, minėjai, kad svarbiausias jūsų uždavinys – išsigryninti metodą, kurį naudotumėte, dirbdami su vaikais ir ateityje. Ar pavyko jį įgyvendinti?
– Manau, kad taip. Mums pavyko išsaugoti jau minėtą vaikišką laisvę ir jai suteikti formą. Bet kokią repeticiją pradedame klausdami vaikų nuomonės, pavyzdžiui, scenografas atsineša eskizus ir dalinasi jais su vaikais. Drauge jie gilinasi į detales, scenografas pasakoja, kodėl siūlo vieną ar kitą sprendimą; vaikai pasako savo pasiūlymus, užduoda klausimus, į kuriuos stengiamės atrasti atsakymus. Atsiranda tam tikras meninis ugdymas, tačiau jo neperšame primygtinai aiškindami, kas yra teisinga, o kas – ne. Pavyzdžiui, buvo kilęs klausimas, kodėl Treplevas pjesės finale nusišauna. Tuomet diskutavome apie tai, kokie veiksmai ir situacijos galėjo pastūmėti tokiam veiksmui, kodėl jis liovėsi matyti prasmę gyvenime, vaikai patys prabilo apie savo išgyvenimus.
Mes, suaugusieji, neturintys savo vaikų, labai retai skiriame laiko tam, kad pastebėtume, kaip vaikai žaidžia – žvelgdami į vaikų elgesį, dažniau savo galvoje kuriame filosofiją, į jų veiksmus žiūrime, pasitelkdami Jungą ar Froidą. Meniniame pasaulyje dažnai sakome: „Žiūrėk kaip vaikas, daryk kaip vaikas“. Aš su komanda noriu žmonėms suteikti galimybę skirti valandą pro rakto skylutę pamatyti, kaip vaikai žaidžia, naudodamiesi teatrine kalba.
– „Žuvėdra (remix)” – spektaklis, skirtas suaugusiųjų auditorijai. Kaip jame vaidinantys vaikai žiūri į tai, kad vaidins ne tik šeimos nariams ar bendraamžiams, bet ir nepažįstamai publikai? Ar jų nekamuoja scenos baimė, jaudulys?
– Šiuolaikiniai vaikai neturi tokios didžiulės scenos baimės, kokią turėjome mes. Vaikams scenine platforma tapo socialinės medijos – TikTok, Instagram… Vaikai dalinasi trumpais video, kuriuose jau kuria kažkokią istoriją ar dramaturgiją. Peržiūrų skaičius, kurio vaikai sulaukia socialiniuose tinkluose, jiems yra kaip mums, aktoriams, žiūrovai. Dėl to vaikams nėra didelė gėda save ekspresyviai pateikti. Man atrodo, kad tai yra karta, nebeturinti tokios baimės saviraiškai prieš kitus. Taip pat manau, kad socialinės medijos ne tik kenkia, kaip dabar dažnai kalbama, bet ir padeda – vaikai dabar gali daug atviriau kalbėti, o gerokai tolerantiškesnė aplinka leidžia drąsiai reikšti savo emocijas.
– Kodėl rekomenduotum šeštadienio ar sekmadienio vakarą teatro mylėtojui apsilankyti ne įprastame spektaklyje, o „Žuvėdroje (remix)“?
– Tam, kad pažiūrėtų į žaidžiantį vaiką ir prisimintų save vaikystėje, pagalvotų apie tai, kaip galbūt kažkada irgi svajojo būti kokiu nors savo herojumi. Norisi trumpam laikui grąžinti vaikiškumą ir priminti, kaip buvo gera žaisti ir svajoti. Dažnai šiandieniniame teatre bandoma spręsti socialines, politines problemas, tačiau svarbu nepamiršti, jog teatras tam tikra prasme yra svajonių išsipildymo ir magiškų dalykų terpė. Manau, kad kartais per retai turime galimybę teatre pasvajoti bei prisiminti, kokie buvome maži.
„Žuvėdra (remix)“ – spalio 19 ir 20 dienomis Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius).
