Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 132-133)
„Vilniaus galerija“ pristato ištrauką iš knygos „Vilniaus vardai“ (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius Tomas Venclova rašo apie Joachimą Lelevelį. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galite sostinėje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Utenoje įsikūrusiose „Vilniaus galerijos“ pardavimo vietose.
Joachimas Lelevelis | Dail. J. Mackevičius, XIX a. 4 deš.
Lelevelis Joachimas (Joachim Lelewel, 1786–1861), lenkų istorikas, politikos veikėjas. Gimė Varšuvoje. Studijavo Vilniaus universitete (1804–1808) — daugiausia klasikinę filologiją, jo profesorius buvo Gotfrydas Ernestas Grodekas; daktaratą gavo be egzaminų. 1815– 1818 ir 1822–1824 m. dėstė Vilniaus universitete visuotinę istoriją; į jo pirmąją paskaitą 1822 m. susirinko pusantro tūkstančio klausytojų. 1815–1817 m. jis redagavo žurnalą Tygodnik Wileński (Vilniaus savaitraštis), bet, nesutikdamas su humoristiniu veiklos stiliumi, laikėsi atokiai nuo Šubravcų (Nenaudėlių) draugijos. Lelevelio kursai atitiko romantikų pasaulėžiūrą ir darė didžiulį poveikį studentams, ypač Adomui Mickevičiui bei jo draugams filomatams. Dėl filomatų ir filaretų bylos pašalintas iš universiteto.
Apsigyvenęs Varšuvoje, Lelevelis ligi 1830 m. paskelbė apie 150 mokslinių darbų iš istorijos srities. Laikėsi novatoriškų pozicijų, domėjosi plačiųjų sluoksnių materialine ir dvasine kultūra, lyginamaisiais tyrimais. Gynė demokratinius ir respublikoniškus idealus. Vienas iš numizmatikos mokslo pagrindėjų. Ragino lietuvius studijuoti savo kalbą ir istoriją, siūlė apvalyti Lietuvos praeitį nuo Palemono ir panašių legendų, bet sutiko, kad lietuviai gali būti kilę iš herulų. Turėjo ryšių su Dionizu Poška ir Simonu Stanevičiumi (pastarasis buvo Lelevelio studentas).
Vilniaus universiteto bibliotekos J. Lelevelio salė | A. Baltėno nuotr.
Lenkijos karalystės seimo narys (1829–1831), Lelevelis per 1830– 1831 m. sukilimą įėjo į sukilėlių vyriausybę kaip tikėjimo reikalų ir švietimo ministras. Kreipimuisi į rusų kareivius sukūrė šūkį „Už mūsų ir jūsų laisvę“. 1831 m. pasitraukęs į Paryžių, tapo lenkų emigracijos kairiojo sparno vadovu. 1833 m. prancūzų vyriausybė ištrėmė jį į Belgiją (Lelevelis demonstratyviai delsė išvykti, kai kurias kelio dalis ėjo pėsčias). Ligi mirties gyveno Briuselyje, palaikydamas ryšius su įvairiomis radikaliomis grupuotėmis (masonais, karbonarais), rusų revoliucionieriais Aleksandru Gercenu, Michailu Bakuninu. Bendravo su Karlu Marxu ir Friedrichu Engelsu, nors komunizmo šalininkas nebuvo. Vėlyvieji Lelevelio istoriniai darbai, sunkaus stiliaus ir ne visada nusisekę, toliau plėtoja demokratines koncepcijas. 1859 m. Lelevelis paskelbė Ghillebert’o de Lannoy kelionės užrašus.
Mirė Paryžiuje, buvo palaidotas Monmartro kapinėse, bet 1929 m. jo palaikai perkelti į Vilniaus Rasų kapines. Testamentu paliko Vilniaus universitetui (kai jis bus atkurtas) savo biblioteką ir itin vertingą žemėlapių kolekciją, universitetas visa tai gavo 1926 metais. Vilniaus centre yra Joachimo Lelevelio gatvelė, universiteto bibliotekoje — salė, jo vardas įrašytas P. Skargos (Didžiojo) kiemo arkadose.
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 132-133)
T. Venclovos knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Utenoje įsikūrusiose „Vilniaus galerijos“ pardavimo vietose.
