Kauno arkikatedros skulptūros | Luko Juso nuotr.
Artėjame prie Kauno šv. apaštalų Petro ir šv. Povilo arkikatedros didžiojo altoriaus. Pirmajame tarpsnyje esantį Nukryžiuotąjį supa apaštalai su Dievo Motina, o antrajame Prisikėlusįjį – apaštalai, evangelistai ir Bažnyčios tėvai – iš viso 20 XVIII a. skulptoriaus Tomo Podgaiskio sukurtų gipsinių figūrų. Mūsų tikslas atpažinti Golgotos scenos dalyvius.
Kauno arkikatedros didžiojo altoriaus dekoras, pasak dr. I. Šurkutės (benediktinės ses. Kotrynos), tematiškai išsiskiria pirmiausia dėmesiu Kristaus apaštalų vaidmeniui steigiant ir išaukštinant Bažnyčią. Europos retabuluose apaštalai dar pasirodydavo XV a. (ypač šiaurės kraštuose), tačiau nuo XVII a. kaip grupė į altorių dekorą nebeįeina. Tad XVIII a. antrosios pusės Kauno arkikatedros retabulo kompozicija išsiskiria ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų Europos baroko kontekste.
Marija Magdalietė – atgailautoja par excellence
Luko Juso nuotr.
„Keistą įspūdį daro tasai Kauno katedros Prikryžiuotasis, – rašė kan. Juozas Tumas-Vaižgantas. – Kiek ten visokių apaštalų, kiek visokių pagražinimo gumbų, filiarų, piliastrų, karnyzų, nišų. Vis dėlto virš altoriaus plačiausia erdvė, kurioje Prikryžiuotasis viešpatauja vienas… vienas… visų apleistas. Nė po jo kojų parkritusios moters nejaukina mirties valandos.“ Nė klaust nereikia, kas toji moteris? Tai Marija Magdalietė. Pasak menotyrininkės dr. Indrės Šurkutės, jautriai ir be jokio patoso nulipdyta abiem rankomis apsikabinusi kryžių, priglaudusi prie jo galvą ir užsimerkusi, basa, klūpanti ant šiurkštaus uolos reljefo. Atgailautoja par excellence. Bažnyčios minima kaip išlaisvintoji iš septynių demonų, ji ėjo paskui Kristų iki nukryžiavimo vietos, o Velykų rytą pirmoji pamatė Išganytoją ir pranešė mokiniams, kad jis prisikėlė.
Tarsi erelis į saulę žvelgė apaštalas Jonas
Kryžiaus kairėje prie kolonos – apaštalas ir evangelistas Jonas. Atsimainymo liudytojas, nuo kryžiaus Jėzus jam patikėjo rūpintis Marija, savo motina. Marijai išėjus iš šio pasaulio, Jonui buvo skirta prie jos kapo padėti iš rojaus angelo atneštą palmės šakelę. Savo raštuose jis reiškėsi kaip teologas ir skelbė savo akimis regėto įsikūnijusio Žodžio šlovę. „Dieviškuoju“ buvo vadinamas dėl jo Evangelijos gilumo: į dieviškąsias gelmes pažvelgė, kaip anuomet buvo įsivaizduojama, tarsi erelis į saulę. Todėl pagrindinis jo atributas erelis, kartu su kitų evangelistų simboliais vaizduojamas ant sakyklų. Kaip teigiama „Aukso legendoje“, jis pats sakęs: „Erelis pakyla aukščiau už kitus paukščius ir žvelgia į saulę.“
Kas yra „Aukso legenda“? Italų dominikono ir Genujos arkivyskupo pal. Jokūbo Voraginiečio apie 1260–1270 m. parašyta knyga „Šventųjų legendos“ – pasakojimai apie šventųjų gyvenimus ir kankinystes. Šis kūrinys dar vadintas „Lombardiškąja istorija“, „Pasionalu“, o labiausiai žinomas „Aukso legendos“ pavadinimu, kurį knygai suteikė amžininkai dėl didžiulio populiarumo ir vertės.
Apaštalai Jonas ir Andriejus | Luko Juso nuotr.
Šv. Andriejaus kryžius
Arčiausiai apaštalo Jono stovi šv. Andriejus su X formos kryžiumi, ant kurio buvo nukryžiuotas. Andriejus buvo Simono brolis, pirmasis iš Jono Krikštytojo mokinių nuėjęs paskui Jėzų. Jo vardas graikiškai reiškia „vyriškas“. Vėliau nukeliavęs į Graikiją ir Mažąją Aziją, darė ten stebuklus: išvadavo Nikėją iš septynių demonų, pasivertusių šunimis, užgesino gaisrą Tesalonikuose. Apkaltintas, kad griovė šventyklas ir kurstė žmones negarbinti pagoniškų dievų, Makedonijos valdytojo prokonsulo Kvirino buvo įmestas į kalėjimą ir pasmerktas ad bestias (žėrims) sudraskyti, bet šernas, jautis ir tigras jo nepalietė. Patraukęs į Pelonesą, Patruose išgydė prokonsulo Egėjo žmoną Maksimilą; tačiau šis vis tiek įsakė jį nuplakti už nepaklusnumą imperatoriui ir pririšti prie X formos kryžiaus (dėl to ir vadinamojo Andriejaus kryžiumi).
Uolusis Simonas
Už jo prie kuliso pavaizduotas šv. Simonas Uolusis su savo nukankinimo įrankiu – pjūklu. Simonas, vadinamas Kanaaniečiu arba Uoliuoju, buvo Jeruzalės vyskupas po Jokūbo Jaunesniojo. „Aukso legendoje“ jis minimas kartu su Judu Tadu, su kuriuo skelbė Evangeliją Egipte ir Mesopotamijoje. Vaizduojamas kartu su kitais mokiniais aplink Jėzų per Paskutiniąją vakarienę ir kituose epizoduose, kur visi apaštalai kartu – Šventosios Dvasios nužengimo ir Švč. Megelės Užmigimo scenose. Pasak tradicijos, Simonas buvo perpjautas pjūklu, šis kankinystės įrankis tapo jo atributu.
Iki baltumo įkaitusi geležis Tomo nedegino
Apaštalas Tomas dešinėje | Luko Juso nuotr.
Kryžiaus dešinėje arčiausiai Dievo Motinos stovi šv. Tomas, kurio aramėjiškas vardas reiškia Dvynį. Draugams pasakius, kad Velykų vakarą pas juos buvo Jėzus, Tomas nepatikėjo: jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu. Vis dėlto po aštuonių dienų, pats išvydęs Jėzų, sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ (Jn 20, 24–29). „Aukso legendoje“ pasakojama, kad Tomas nepatikėjo ir tuo, kad Švč. M. Marija paimta į dangų. Bet jam į rankas nukrito Marijos juosta, kad jis suprastų. „Aukso legendoje“ taip pat pasakojama apie jo įstabių nuotykių kupiną kelionę į Indiją. Čia Tomas atvertė karaliaus dukterį ir jos vyrą. O nupiešęs gražų rūmų projektą buvo apdovanotas dideliais turtais ir išdalijo juos vargšams. Ėmus skelbti Evangeliją, užsirūstinęs karalius įsakė Tomą kankinti verčiant vaikščioti ant įkaitintos geležinės krosnies plokščių. Bet iki baltumo įkaitusi geležis Tomo nedegino, ir pagonių žynys nudūrė jį kalaviju (arba ietimi).
Šv. Jokūbas, pas kurį vis traukia piligrimai
Apaštalai Baltramiejus ir Jokūbas | Luko Juso nuotr.
Toliau matyti Jokūbas Vyresnysis su visais piligrimo atributais kaip svarbiausias jų patronas. Jokūbas, pirmas kankinys iš apaštalų, – Zebediejaus ir Salomo Marijos sūnus, Jono brolis. Jis vadinamas Vyresniuoju, nes iš dviejų apaštalų šiuo vardu jis su Jonu anksčiau viską palikęs nuėjo paskui Jėzų (Mt 4, 21 ir toliau.) Su Petru ir broliu Jonu matome epizode, kai Jėzus prikelia sinagogos vyresniojo Jayro dukterį (Mk 5, 37), per Atsimainymą ant Taboro kalno (Mt17, 1), jie visi trys užmiega Alyvų sode (Mt 26, 37–40). Jėzus, skirdamas Dvylika, Jokūbą ir Joną dėl jų rūstumo pavadino „griaustinio vaikais“. „Aukso legendoje“ pasakojama, kad Jokūbas skelbęs Evangeliją Ispanijoje. Pastatydinęs bažnyčią, kurią galima pamatyti Saragosos didelės katedros viduje, Jokūbas liko Ispanijoje, pamokslavo Galisijoje, sutartu laiku grįžo į Jeruzalę, ten buvo nukirsdintas ir palaidotas. Bet jo vieninteliai mokiniai Teodomiras ir Atanazas nenorėjo savo mokytojo čia palikti. Pagrobę kūną Jafoje ten sėdo į stebuklingai atplaukusį laivą ir atsidavė Apvaizdos valiai. Šv. Jokūbo kapo vietoje iškilo Santjago de Kompostela („Žvaigždės laukas“), kurią nuo IX a. nesiliauja lankyti maldininkai. Jokūbas yra vaizduojamas kaip apaštalas su knyga arba kalaviju, kuriuo buvo nukirsdintas. Kaip maldininkas su maldininko drabužiais, apsiaustu, lazda, gertuve arba moliūgu vandeniui ar su kriaukle.
Jėzaus pažadas apaštalui Baltramiejui
Šalia, už kolonos, stovintis apaštalas, kaip ir visi kiti, rankoje turi knygą. Pasak dr. I. Šurkutės, kita jo sugniaužta ranka nekelia abejonių, kad joje laikytas trūkstamas asmeninis atributas. Plaštakos padėtis leidžia manyti, kad tai turėjo būti peilis, o šis personažas yra šv. Baltramiejus. Taip vadintas Natanelis, kuris Pilypui nusivedus pas Jėzų sušuko: „Rabi, tu Dievo sūnus, tu Izraelio karalius.“ Jėzus jam tarė; „Tu pamatysi didesnių dalykų“ (Jn 1, 43–50), – ir pakvietęs sekti paskui priėmė į apaštalų būrį. Vėliau Baltramiejus skelbęs Evangeliją Indijoje, Mažojoje Azijoje. Armėnijoje jis atvertė karaliaus Astiago brolį ir išvarė demonus iš karaliaus dukters. Supykęs karalius liepė Baltramiejų nukryžiuoti. Bet Izidorius Sevilietis tvirtina, kad jam buvo nudirta oda.
Luko Juso nuotr.
Portalui bernardinai.lt parengė Irena Petraitienė.
