D. Matvejevo nuotr.

Pirmą kartą Lietuvoje statomas legendinio kompozitoriaus Stepheno Sondheimo miuziklas „Into the Woods/Gilyn į mišką“ subūrė tikrą žvaigždžių komandą. Lapkričio 29 ir 30 dienomis Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT) įvyksiančioje premjeroje žiūrovai pamatys 15 aktorių, vaidinančių ir dainuojančių pasakiškoje istorijoje, skirtoje tik suaugusiems. Joje neįtikėtinai persipynė penkios žinomiausios pasaulio pasakos, tarp jų – „Raudonkepuraitė“ ir „Pelenė“. Miuziklą režisuoja Vilius Malinauskas, o spektaklyje vaidins, dainuos ir šoks LRDT trupės aktoriai ir kviestiniai atlikėjai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Kostiumus miuziklui kurianti teatro dailininkė ir mados dizainerė Jolanta Rimkutė teigia ieškanti aukso vidurio tarp klasikinio ir šiuolaikinio scenos kostiumo, nevengdama ir šiuolaikinės mados atspindžių. Garsi kūrėja pripažįsta, kad pasaka muzikinio žanro spektaklyje yra didelis iššūkis – čia reikia net penkias pasakas sudėti į vieną visumą ir gauti harmoningą sceninę dermę. „Dabar galiu pasakyti, kad tai labai smagus kūrybinis laikas, kai savo stilistiką diktuoja muzika, dramaturgija, choreografija. Juk tai miuziklas – vienas iš artimiausių dabarčiai muzikinių žanrų“, – sako J. Rimkutė.

– Tai nebe pirmas Jūsų darbas Lietuvos rusų dramos teatre, o ir prisiminimų apie šį teatrą J. Basanavičiaus gatvėje turbūt tikrai turite?

– Tai tikrai ne pirmas mano kūrybinis susitikimas su LRDT ir puikia jo trupe. Pirmiausia dirbau su paskutiniuoju Dalios Tamulevičiūtės (1940-2006) aktorių kursu, kuris dabar sudaro LRDT trupės branduolį, kuriant jų diplominius darbus. Vėliau šioje scenoje sukūriau kostiumus Rolando Atkočiūno spektaklyje „Zoikos butas“ pagal Michailą Bulgakovą.

Nuostabus yra ir šio teatro pastatas, išskirtinis kitų sostinės teatrų būryje – nedidelis, kamerinis, labai jaukus, su savo istorija. Panašius šimtamečius teatrus turi Kaunas, Sovetskas (Tilžė), Liepoja, kur man irgi yra tekę dirbti. Man labai patinka tokio seno teatro struktūra, išplanavimas, scenos ir salės kompaktiškumas, puiki akustika. Kaip dailininkei, būtent toks žiūrovų ir scenos atstumo mastelis man labai priimtinas. O pirmą kartą kaip žiūrovė šiame teatre lankiausi jau studijuodama, mat esu kilusi iš Klaipėdos, kur irgi stipri savotiška teatro atmosfera, viliojusi mane nuo pat vaikystės.

– Nedvejodama ėmėtės kurti kostiumus spektakliui „Into the Woods“–  muzikinei pasakai suaugusiems su puikiai žinomų pasakų personažais. Ar Jus dar žavi pasakų pasaulis?

– Aš esu didelė pasakų mėgėja, vis dar pasižiūriu filmus pagal pasakas, man ir suaugusiai dar patinka tikėti stebuklais, man įdomūs charakteriniai pasakų personažai. Per dvidešimt kūrybinio darbo metų pasaką suaugusiems kuriu pirmą kartą, šio žanro dar nebuvau išbandžiusi. O pasaka dar ir muzikinio žanro spektaklyje man yra didelis iššūkis – pradžioje net kaito galva, nes čia reikia penkias pasakas sudėti į vieną visumą ir gauti harmoningą sceninę dermę! Dabar galiu pasakyti, kad tai labai smagus kūrybinis laikas, kai savo stilistiką diktuoja muzika, dramaturgija, choreografija – juk tai miuziklas, ne opera ar operetė. Mano galva, būtent miuziklas yra artimiausias dabarčiai muzikinis žanras.

– Spektaklyje suaugusiems kostiumai kitokie negu spektaklyje vaikams. Ar galima apibūdinti, kuo kitokie? Turbūt esate sukūrusi ir kostiumų vaikų spektakliams?

– O taip! Visus klasikinius spektaklius vaikams esu kūrusi kaip dailininkė – apie Merę Popins, Karlsoną, Pepę Ilgakojinę, Coliukę… Man labai įdomios vaikų reakcijos, nes jie yra patys tikriausi, nuoširdžiausi žiūrovai ir vertintojai, jie tikrai nenutylės ir nepaplos iš mandagumo kaip suaugusieji.

Pasakose dažniausiai veikia gerieji ir blogieji personažai. Muzikinėje pasakoje suaugusiems „Into the Woods“ tokių grynai gerų ar blogų nėra, jie visi labai žmogiški, su savo ydomis. Net negalėčiau įvardyti, kuris personažas man pats įdomiausias, kuriam norėjosi sukurti kostiumą pirmiausia. Čia veikėjai yra neidealizuoti, kaip ir mes visi, turintys ir šviesiąją, ir tamsiąją puses, į tai orientavausi ir kurdama kostiumus.

Jolanta Rimkutė | Asmeninio archyvo nuotr.

– Taip pat esate minėjusi, kad grožis Jums ne tik tai, kas gražu – gražu ir tai, kas šmaikštu, žaisminga, nekasdieniška. Gal išduotumėt, kokiomis priemonėmis to siekiate?

– Kurdama kostiumus siekiu žaismingumo, šmaikštumo, lengvumo, tai tinka ir pasakai, ir miuziklo žanrui. O grožis yra labai kintanti sąvoka ir pagal laiką, ir pagal žmogaus skonį ar supratimą. Kas buvo gražu vakar, nebegražu šiandien. Tai pastebima ir teatre, o labiausiai – drabužių, mados pasaulyje, nors jame daug kas grįžta, kartojasi tam tikrais ciklais ir tam tikrom variacijom.

– Įdomu, kokių sąsajų turi teatro kostiumų dailininkės darbas su mados dizainerės patirtimi? Ar teatre irgi gali dvelkti naujosios mados ir dizaino vėjai?

– Dar studijuodama domėjausi ir mada, ir menu. Man labai įdomus teatro ir mados ryšys. Estetine prasme, niekada negali nuspėti, ar ilgai gyvuos spektaklis. Nors jame vaizduojamą laikmetį diktuoja dramaturgija, bet po keleto metų labai įdomu įvertinti, kaip kostiumai atrodo iš perspektyvos, ar nepaseno vizualiai, o gal tauriai brendo kaip geras konjakas. Buvo laikai, kada klasikinę dramaturgiją perkeldavome į šias dienas, ypač muzikinio žanro spektakliuose, operoje, ir ne visada tai pasiteisindavo. Vis dėlto esu šalininkė kostiumų „be laiko“, bet kad juose būtų ir „ano laiko“, ir „šio laiko“, kad atskleistų dramaturgiją, personažus. Tikrai nėra paprasta pasiekti, kad ir po dešimties metų teatro kostiumai nebūtų pasenę nei estetiškai, nei morališkai.

– Spektakliui kuriate ir grimą, kurį esate pavadinusi „charakterinėmis galvomis“. Kodėl pasakiškame spektaklyje yra svarbus grimas ir ar jis gali atstoti mimiką kaukės prasme?

– Taip, spektaklyje grimas, perukai ir šukuosenos bus paryškinti, pasakiški. Bet viskas dar vyksme, nes negali grimo sukurti be kostiumo, ir atvirkščiai. Pažadu, kad atpažinti net labai žinomus aktorius bus nelengva, nes jie bus paryškintos, utriruotos išvaizdos. Kadangi aktoriai jau bus įsigyvenę į savo vaidmenis, spręsime, reikia grimą pastiprinti ar ne. Tai irgi svarbus dailininko darbo niuansas. Bus ir grimas-kaukė, tik nesakysiu, kurio personažo, patys pamatysite (paslaptingai šypsosi).

– Esate labai įvairiapusiška kūrėja, bet kas Jus labiausiai uždega, „veža“ sceninėje kūryboje, teatre?

– Su kiekvienu spektakliu dar labiau paaugi, patobulėji. O patraukliausia, kad scenoje žodis virsta kūnu, materializuojasi dramaturginis tekstas. Tai tikrai „veža“!  Šis miuziklas yra paties sudėtingiausio žanro – tragikomedija. Jis ir linksmins, ir liūdins, ir graudins, čia visi personažai pagrindiniai, nėra jokios masuotės, visi pasakų herojai susitinka vienoje scenoje.

Vizualinė spektaklio pusė labai svarbi, nes padeda atskleisti spektaklio bendrą koncepciją, o kostiumų dailininko užduotis padėti atsiskleisti aktoriui, kad jis ir jo personažas suskambėtų. Nors kostiumai jau sukurti, jais vilkintys personažai dažnai gimsta likus porai savaičių iki premjeros. Repeticijose pamatai bendrą dermę, ar kokią detalę pridėti, ar atimti, kaip sureaguoti primatavimo metu kalbantis su aktoriumi, svarbu netgi tai, kaip apsirengusios aktorės ateina į repeticijas. Tai svarbūs niuansai, kuriuos  pradedi jausti dirbdamas teatre ilgą laiką.

Spektakliui labai svarbi ir pasirinkta režisūrinė forma – V. Malinauskas, su kuriuo esame statę ne vieną spektaklį, pasižymi geru humoru, ironišku žvilgsniu, todėl tikiuosi, kad žiūrovams bus linksma ir gera. Juk teatras irgi yra pasaka, kuriame vyksta stebuklai ir kuriuos pamatai spektaklio premjeroje. Kas gali būti įdomiau?