Anna Strumiłło | Pranešimo spaudai nuotr.

Lapkričio 9 d. Vlado Vildžiūno galerijoje (Lobio g. 6 A, Vilnius) atidaryta tapytojos, tekstilininkės, fotografės iš Lenkijos (Maćkowa Ruda) Annos Strumiłło paroda „Fotografija. Tekstilė“.

Anna Strumiłło studijavo Lodzės dailės akademijoje ir Varšuvoje profesoriaus Jano Tarasino tapybos kurse bei tekstilės specialybę pas profesorių Zbigniewą Gostomskį. 1985-2012 metais gyveno Jungtinėse valstijose. Čia dalyvavo čarterinės mokyklos organizavime, dėstė šioje mokykloje, vedė autorinę plastikos programą, paremtą holistiniu ir projektiniu mokymo metodu. Taip pat bendradarbiavo su muziejais ir galerijomis, kūrė edukacinius projektus suaugusiems ir vaikams, dalyvavo bendrose parodose. 2010-2014 bendradarbiavo su Fotopedija.com kaip fotografė ir redaktorė, be kita ko publikavo čia reportažus iš savo ilgus mėnesius trunkančių kelionių burine jachta po Indijos ir Ramųjį vandenynus, fotografijas iš įvairių Australijos, Naujosios Zelandijos, Indonezijos, Malaizijos, Tailando, Pietų Amerikos, Prancūzų Polinezijos regionų. Šiuo metu daugiausia laiko praleidžia Lenkijoje, Maćkowa Rudoje. Fotografijos menas Annai Strumiłło – tai pirmiausia galimybė vizualiai fiksuoti pastebėtą erdvės elementą, šviesą, momentą – savotiškas dienoraštis. Tekstilėje ji naudoja natūralius augalinius dažiklius tiesioginio augalų kontakto su medžiaga metodu.

„Paslaptingas alcheminis augalinio dažymo procesas primena vaizdinius iš garsiųjų Patrico Suskindo „Kvepalų“. Annos Strumiłło audiniuose tarsi iškviečiama toli gražu ne pažodiška augalų siela, pripildanti kompozicijas besikeičiančia šviesa, permainingais orais, gamtos dosnumu toje vietoje, kur gimsta – Maćkowoje Rudoje prie Juodosios Ančios. Tokiu būdu laisvai tekantis gyvenimo srautas sustingsta medžiagoje. Negali nesistebėti tais turtais, kuriuos Žemė mums teikia, ir kuriais privalu pagarbiai naudotis daugybe būdų, taip pat ir kaip medžiaga meno kūrybai. Parodoje eksponuojami ne tik audiniai. Šalia – ir nuotraukos augalų, kurie įkvėpė ir buvo panaudoti tiems kūriniams. Neatsitiktinai fotografijos – juodai baltos, – juk audiniams tie augalai atidavė ir savo formas, ir spalvas. Audinių dažymo proceso nuotraukose spalvos išsaugotos. Tai – meninių ieškojimų užrašai, o kartu ir naujų žinių, eksperimentų ir augalinės medžiagos tyrinėjimų liudijimas“, – teigia Katarzyna Błesznowska-Korniłowicz.

Anna Strumiłło | Pranešimo spaudai nuotr.

Fotografijos

„Augalų portretai – tai mano ilgo bendradarbiavimo su Fotopedija dalis, neegzistuojanti fotografinė enciklopedija, kuri susieta su Wikipedijos ir Google maps antraštėmis ir straipsniais, kurie tomis nuotraukomis remiasi. Pavyzdžiui, raudoną žiedo vidaus fotografiją galima rasti prie botanikos antraščių: gėlė, lelija, dekoratyviniai augalai, purkos, kuokeliai, žiedadulkės, intapai, piestelė… ir taip pat prie antraštės raudonis. Tai buvo neišvengiamybė, kuri lėmė, vertė, teikė galimybių. Be galo daug augalų portretavimo galimybių teikė Rutgers universiteto botanikos sodas New Jersey. Čia rodomos nuotraukos darytos 2010 – 2012 metais. Kita nuotraukų grupė – integrali audinių dažymo dalis. Tai dokumentacija, fiksuojanti, kaip piešinys atsiranda dažymo proceso metu. Trapūs dažymo fazių momentai, nuolat besikeičiantys ir dingstantys“, – sako autorė.

Audiniai

„Augalinių dažų ekstrakcija tiesiai ant medžiagos užburia savo paprastumu ir galimybių gausa. Pirmiausia, kad augalas atskleistų dažančias savybes, jį reikia glotniai priglausti prie medžiagos, taip, kad audinyje atsimuštų augalo formos. Tada reikia kietai surišti ryšulius su ištisais augalais, žiedais, lapais, šaknimis, vaisiais ir garinti arba virinti vandenyje. Ši technika vadinama eko printingu. Ją pirmoji atrado ir ištobulino Australijos menininkė India Flint, kurios močiutė kilusi iš Latvijos. Dažymo procese naudoju tik augalus, jokių chemikalų, kurie galėtų kaip nors būti kenksmingi aplinkai. Todėl galiu skalauti tuos audinius įvairiuose dažymo etapuose čia pat tekančioje Juodojoje Ančioje.

Ne tik augalų formos ir spalvos išlieka ant medžiagos. Daugeliu atveju šitaip dažytas audinys yra tarsi laiko, vietos, įvykio įrašas. Gali išsaugoti žmogaus, susitikimo, pasivaikščiojimo atminimą. Pavyzdžiui, eukalipto lapai, kuriais dekoruoti čia eksponuojami audiniai, surinkti nuo žemės Berklyje, Kalifornijoje, ir primena vietas, kur auga tie medžiai, pasivaikščiojimus, pokalbius, orus…

Parodoje eksponuojami atspaudai atlikti ant šilko ir vilnos. Vilnos – tai seni apklotai, surasti naudotų drabužių parduotuvėse, kaip ir visi tie drabužiai, kuriuos matote parodoje. Ta drabužių kolekcija viena vertus yra tarsi dėvimas menas, bet kartu ir kažkas, ką galima priskirti prie pakartotinai panaudojamų daiktų“, – pasakoja Anna Strumiłło.

Paroda bus eksponuojama iki sausio 25 dienos.