Eidamas Neries pakrante į Valdovų rūmus, į šiuo metu ten veikiančią parodą „Lietuva, Tėvyne mano… Adomas Mickevičius ir jo poema „Ponas Tadas“, prisiminiau vieno įdomiausių tarpukario Vilniaus paminklų, skirto šios poemos autoriui, istoriją. Supintą iš miesto valdžios ir kultūros bendruomenės ginčų, lūkesčių ir nesutarimų (kaip panašu į dabarties paminklų statymo Vilniuje istorijas!), iš karštų patriotinių ketinimų pagerbti garsųjį poetą ir visuomenės reakcijos į provokuojantį skulptūros meninį sumanymą. Deja, tai kartu buvo ir liūdnoka, gamtos pokštu pasibaigusi istorija.

Koks tai buvo paminklas (tiksliau – maketas, nes jį pakeisti turėjo gelžbetonio atlieja)?

1924 metų spalio 31 dieną dešiniajame Neries krante, labai arti upės, priešais I-ojo artilerijos pulko kareivines Tuskulėnuose (netoli stovi buvę Sporto rūmai), dalyvaujant kariuomenės atstovams, miesto valdžiai, kultūros veikėjams, buvo iškilmingai atidengtas Zbigniewo Pronaszkos (1885–1958) sukurtas įspūdingas 12,5 metrų aukščio paminklas Adomui Mickevičiui. „Kolosas“, kaip jį vadino spauda, buvo „sulipdytas“ iš smaluotų pušinių lentų karkaso, padengto cementu, be postamento, iškėlęs didingą poeto galvą iki pat medžių viršūnių. Paminklo figūros interpretavimo idėja skulptoriui kilo iš Julijaus Słowackio poemos „Beniowski“ („Beniovskis“, 1841), skirtos garsiajam tėvynainiui romantikui, eilutės: „Tu kaip dievas lietuvių iš tamsaus miško iškilmingai pasikelsi“.

A. Mickevičiaus paminklo atidengimas 1924 metų spalio 31 dieną.

Įdomu, kad pradžioje drąsiõs, laužytos kubofuturistinės formos paminklas buvo pastatytas priešais Vilniaus Rotušę, tačiau po diskusijų Vilniaus miesto taryba nutarė jį nukelti ant dešiniojo Neries kranto. Vilniečiai buvo šokiruoti: radikali skulptūros plastika, jos grubi, aštriabriaunė modeliuotė visuomenės akyse asocijavosi su bolševikine Rusija ir jos revoliuciniu menu, o sugniaužti poeto kumščiai, didelė pakelta galva, iki pat žemės krentąs „piligrimo“ rūbas nepriminė svajingo romantiko, ilgesingai žiūrinčio į Lietuvos – „ojczyzno moja“ – praeities gūdumas. Tačiau buvo ir kitaip manančių: kai kurie žymūs vietos menininkai ir meno istorikai, St. Batoro universiteto dailės skyriaus dekanas tapytojas Ferdynandas Ruszczycas, architektūros profesorius Juliuszas Kłosas palankiai vertino skulptoriaus darbą, pritarė paminklo plastiniam sumanymui. Rėmėjų atsirado net tarp dvasiškių.

Kas buvo paminklo autorius?

Z. Pronaszko atvyko į Vilnių 1922 metų pabaigoje, 1923–1925 metais vadovavo St. Batoro universiteto Dailės skyriaus scenografijos dirbtuvėms. Tai jau buvo žinoma lenkų moderniojo meno figūra, vienas ekspresionistų „Formistų“ grupės lyderių, skulptorius, tapytojas, teorinių straipsnių autorius, bendradarbiavęs su lenkų moderniojo meno žurnalu „Zwrotnica“. Vilnietiškasis avangardinis Adomo Mickevičiaus paminklas buvo dailininko kiek anksčiau sukurtos bronzinės atliejos (1922; 51,5 x 18 x 18 cm; Krokuvos nacionalinis muziejus) naujas variantas, tik žymiai išdidintas. Beje, Vilniaus dailės akademijos muziejuje saugomi Pronaszkos sukurti (1923) šio paminklo brėžiniai leidžia jį dar geriau suprasti: matai, kaip dailininkas įsivaizdavo figūrą iš skirtingų žiūrėjimo taškų, kaip jam atrodė monumento figūra iš profilio, priekio, netgi viršaus.

Dar vienas įdomus šio lenkų dailininko trumpo darbo Vilniaus universiteto Dailės skyriuje faktas: jis bendravo su tuomet Vilniuje gyvenusiu lietuviu avangardistu tapytoju Vytautu Kairiūkščiu, lankydavosi jo studijoje J. Jasinskio gatvėje (dabar ten įsikūręs Medicinos bankas). Abu dailininkus suartino ne tik moderniojo ir avangardinio meno idėjos, bet ir atoki abiejų laikysena nuo vietinės vilnietiškosios dailės neoklasikos tradicijų ir dailininkų organizacijų.

Z. Pronaszko sukurti A. Mickevičiaus paminklo brėžiniai (1923).

Zbignevo Pronaszkos monumentalus paminklas buvo pastatytas pažymėti filomatų ir filaretų, tuo pačiu – ir Adomo Mickevičiaus, ištrėmimo iš Vilniaus 100-ąsias metines. Kūrinys jau buvo penktasis iš iki tol Lenkijoje pastatytų paminklų Mickevičiui (prieš tai pastatyti Poznanėje, Lvove, Varšuvoje, Krokuvoje). Vilnietiškasis monumentas akivaizdžiai atmetė pastarųjų paminklų architektūrinės ir skulptūrinės plastikos savybes (laiptuoti aukšti postamentai, kolonos, aplinkui – daugiafigūrės kompozicijos, etc.). Antra vertus, galima rasti nemaža Pronaszkos paminklo panašumų su A. Rodin’o paminklu Balzakui Paryžiuje (1898; pastatytas 1939).

Vilnietiškojo paminklo istorija baigėsi gamtos pokštu. Jau 1931 metais didžiojo Vilniaus potvynio metu statulos apačia buvo apsemta ir išjudinta, nepatvarios jo medžiagos nebeatlaikė gamtos išdaigų. Bet poeto figūra dar stovėjo. 1938 metais Neries potvynio metu srovė monumento nepasigailėjo, nugriovė ir nunešė. „Tygodnik ilustrowany“ (1938, nr. 37) įdėjo pašaipią  karikatūrą su upės nešamu paminklu. Tikras avangardinio meno atsisveikinimas su Vilniumi… lyg išpranašautas „Pono Tado“ autoriaus eilių:

„(…) Dabar tu neški mano ilgesingą sielą

Į tas kalvas miškingas, į lankas žaliąsias,

Kur Nemunas plačiai banguoja mėlynasis (…)“

Parodą „Lietuva, Tėvyne mano… Adomas Mickevičius ir jo poema „Ponas Tadas“ Valdovų rūmuose galite aplankyti iki vasario 24 dienos. Paroda skiriama Lietuvos ir Lenkijos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui (1918–2018). 

Bendradarbiaujant trims Lietuvos ir Lenkijos atminties institucijoms – Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams, Nacionaliniam Osolinskių institutui bei Vavelio karališkajai piliai – Valstybiniams meno rinkiniams, – 2018 metų pabaigoje Vilniuje rengiama paroda „Lietuva, Tėvyne mano… Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas“. Šio išskirtinio projekto tikslas – aktualinti Lietuvos ir Lenkijos, kurios abi 2018 metais švenčia valstybingumo atkūrimo 100-ąsias metines, istorinius ir kultūrinius ryšius, pabrėžti paveldo bendrystę. Tam pasirinktas tautos žynio Adomo Mickevičiaus sukurtas šedevras Ponas Tadas, ryškiausias Abiejų Tautų Respublikos epochos atspindys. Kūrinys taip pat sieja jau nebeegzistuojančią valstybę su dabartinėmis, susikūrusiomis XX amžiaus pradžioje, – su Lietuva, Lenkija, Ukraina ir Baltarusija. Todėl šis projektas, skatinantis apmąstyti valstybingumo, tapatybės ir kilmės, paveldo bendrumo sąvokas, puikiai tinka jubiliejiniams metams paminėti, o paroda padeda tinkamai juos pristatyti.