Filmo pradžioje matome būsimo spektaklio režisierių (Mathieu Amalric; „Viešbutis „Grand Budapest“), kuris po nesėkmingų atrankų dienos ruošiasi keliauti namo pas savo sužadėtinę. Jis nusivylęs, neradęs tinkamos aktorės pagrindiniam spektaklio vaidmeniui. Tačiau, režisieriui kraunantis daiktus į portfelį, netikėtai pasirodo vidutinio amžiaus moteris (Emmanuelle Seigner; „Skafandras ir drugelis“), kurios išvaizda provokuoja: nutekėjęs tušas, susivėlę ir sulyti plaukai, nederantys drabužiai. Aktorė tikina pavėlavusi į atranką ir trokšta pademonstruoti savo sugebėjimus, tačiau režisieriui sumanymas kelia abejonių. Lengvabūdiškas aktorės bendravimas šį jausmą, regis, tik sustiprina, be to, ji teigia nė negirdėjusi apie to paties pavadinimo austrų rašytojo Leopoldo von Sacher-Mazocho romaną, pagal kurį sukurta būsimo spektaklio pjesė. „Esu girdėjusi tik Lou Reedo dainą „Venus in Furs“, – tikina atsibeldusi aktorė. Tačiau atrankai ji nusipirko suknelę, o galiausiai pravirksta. Režisieriaus širdis suminkštėja ir jis leidžia jai pabandyti.
Filmo veiksmas vystomas savotiško žaidimo principu: režisierius ir aktorė repetuoja būsimo spektaklio pjesę. Iš pradžių, pratybas nutraukia tai vieno, tai kito teatralo replikos apie dekoracijas, apšvietimą, scenarijaus vingrybes, vėliau – asmeninius dalykus, ryšys mezgasi ne tik tarp spektaklio veikėjų, bet ir tarp juos įkūnijančių žmonių. Ilgainiui tokių intarpų kiekis mažėja, o repeticija virsta improvizuotu pasirodymu, į kurį palaipsniui įtraukiamas ir pats režisierius. Nė nepastebime, kaip įvyksta transformacija – filmas virsta spektakliu kino ekrane.
„Venera kailiuose“ – lengvas, įtraukiantis, pikantiškas filmas, kuriame ryškus nenuspėjamo, emocionalaus ir charizmatiško teatro aktoriaus paveikslas. Ar galėtumėte patikėti, kad R. Polanskis šį filmą sukūrė, būdamas aštuoniasdešimties?