Eduardas Balsys Palangoje XX a. 6-ajame deš. | Kompozitoriaus šeimos archyvo / Lietuvos muzikos informacijos centro nuotr.

Vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių kompozitorių ir pedagogų Eduardas Balsys (1919 12 20–1984 11 03), kurio šimtąjį jubiliejų minime gruodžio 20-ąją, drauge su Juliumi Juzeliūnu priklausė pirmajai pokario muzikų kartai, praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio pabaigoje nubrėžusiai Lietuvos muzikos modernėjimo kryptis. Klausytojams ir studentams E. Balsys siūlė nuosaikų modernumą, nuosekliai pagrįstą kūrinių struktūrą, įsimenančias melodijas ir tikslingas instrumentuotes.

„Aš nežinau Lietuvoje kito tokio kompozitoriaus ir nežinau tokio kito Europoje, kuris per dvylika metų, būdamas beveik savamokslis, vėlai subrendęs kūrėjas, nuo „socialistinio realizmo“ nuėjo kelią iki dodekafonijos, iki šiuolaikinės europietiškos muzikos, – kalbinamas apie E. Balsio nuopelnus lietuviškos profesionaliosios muzikos istorijoje teigė muzikologas Viktoras Gerulaitis. – Antras toks yra tik Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, per dešimt savo kūrybos metų nukeliavęs iki ekspresionizmo ir neoklasicizmo. Tik du tokius žinau, ir tai neįtikima.“

– Baigiantis Eduardo Balsio jubiliejiniams metams pasipylė dešimtys renginių (koncertai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, paroda Nacionalinėje dailės galerijoje, konferencija Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, operos „Kelionė į Tilžę“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir gastrolės Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Čiurlionio menų mokyklos pedagogų ir ugdytinių koncertai, tarptautinis kompozitorių konkursas, Balsio mokinių dedikacija bei improvizacijos ir kt.). Vis dėlto ar tokios (galbūt vienkartinės?) renginių gausos užtenka įprasminti Balsio 100-metį ir apskritai įsivertinti šio kompozitoriaus nuopelnus mūsų profesionaliosios muzikos istorijoje?

– Esu nuoširdžiai nustebęs, kodėl šie metai nebuvo paskelbti Eduardo Balsio metais. Juozo Naujalio metais jie paskelbti buvo (nes minimas jo 150-metis), tai kodėl šalia negalėjo būti ir oficialus Balsio šimtmetis? Niekaip negaliu suprasti, bet įtariu: tiesiog kažkas to nenorėjo. Kažkas bijojo Balsio šimtmetį paversti oficialiu, nes jo muzika būtų prasiveržusi ir viską nušlavusi. Nes ji klausoma, paprastai tariant – Eduardo Balsio muzika yra graži.

Eduardas Balsys Lietuvos kompozitorių sąjungoje XX a. 8-ojo deš. pr. | Kompozitoriaus šeimos archyvo / Lietuvos muzikos informacijos centro nuotr.

Štai prieš trejetą metų Juliui Juzeliūnui buvo šimtas – o, tai buvo Juzeliūno metai, didelė pompa! O Balsio metai tokie, kad iki šio rudens sostinėje nieko rimta ir skirta šiam kompozitoriui nevyko. Žemai lenkiuosi Klaipėdai (vos neištariau – Balsio tėviškei) – Valstybiniam muzikiniam teatrui, Koncertų salei – už tai, kad atgaivino jo baletą „Eglė žalčių karalienė“, pastatė operą „Kelionė į Tilžę“, surengė koncertų. O Vilnius tylėjo iki pat rudens.

Esu nusivylęs, švelniai tariant, Kompozitorių sąjunga – ką ji padarė dėl Balsio, kuris dvi kadencijas jai pirmininkavo, kuriam esant pirmininku ir prasidėjo laisvės vėjai jo kūryboje bei Lietuvos muzikoje apskritai? Absoliuti dauguma Balsio šimtmečio koncertų suorganizuota jo mokinių, ir Kompozitorių sąjunga čia ne prie ko.

„Tai būtina nuolatinio autoriaus ir klausytojo sąlyga: įtampa – iškrovimas, potvynis – atoslūgis. Arba spalvų kontrastai: ryškumas – šešėlis, tirštumas – skaidrumas… Muzika privalo alsuoti kaip žmogus: įkvėpti ir iškvėpti.“ E. Balsys

O kad šalia Balsio paminėjau Juzeliūną, turiu pasakyti – tai du korifėjai, du didžiausi lietuvių kompozitorių ugdytojai – bet skirtingi. Šiaip jie nesipyko ir dainuodavo kartu pakėlę taurę, tačiau buvo skirtingi. Juzeliūnas buvo ratio, Balsys – emotio. Tokie pat ir jųdviejų mokiniai. Ką reiškia ratio? Kad muzika labiau konstruojama, negu komponuojama iš vidaus. Juzeliūnas buvo susikūręs sistemą, o rašyti pagal sistemą – vadinasi, paskelbti mirtį savo kūrybai. Ir jo kūrinių yra vienas du trys keturi, kuriuos aš klausyčiausi. Visa kita dirbtina. O burbulas išpūstas milžiniškas: Juzeliūnas Juzeliūnas, vienintelis Lietuvos kompozitorius, ir esą daugiau tokių nėra.

Eduardas Balsys niekada nebuvo sistemos vergas, nesukūrė tokios, pagal kurią galėtų purpti savo kūrinius, nors vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo naudoti dodekafoninę sistemą. Balsys savo motto suformulavo jau 1976-aisiais, kai man pirmą kartą teko kalbinti du didžius menininkus – jį ir Rodioną Ščedriną. Ir nuo to laiko man į atmintį įstrigusi Balsio frazė – emocionali mintis. Ką tai reiškia? Kad jo kūryboje esminis dalykas yra dramatinis konfliktas, o ne bekonfliktė muzikėlė, kurios gali pasiklausyti kelis kūrinius, arba kitaip – daugybę kūrinių, kurie iš esmės yra vieno ir to paties kartojimas.

Taigi tuodu poliariniai taškai – ratio ir emotio. Balsys buvo labai emocionalus žmogus, karštas ir kartu disciplinuotas, ne veltui jaunystėje dėstė fiziką, matematiką.

1989 metais buvo minimas Eduardo Balsio 70-metis. Tuomet parašiau tokį dalyką: „Tautos atgimimas ir nepriklausomybės siekimas, politinė kova ir sumaištis, ekologinio ir ekonominio kataklizmo realumas, mafijos ir korupcijos aštuonkojis, moralinis pakrikimas, visokio plauko fanatizmas, spekuliacija tautiniais jausmais ir menu tolina mus nuo aukštosios muzikos. Vieni skatinami pseudopatriotinio fanatizmo, kiti persmelkti meno liaudžiai idėjos atkakliai ragina muziką pakeisti dainelėmis ir romansais. Ir tauta eina paskui juos. Aukštoji lietuvių muzika jų nedomina.“ Taigi šiame kontekste, kai Balsiui buvo 70 metų, aš kviečiau įvertinti jo kūrybą, bet ir tada niekas nieko nedarė…

Kompozitorius Eduardas Balsys | Valerijaus Koreskovo nuotr.

– Apie Balsį galima kalbėti labai daug. Kaip ir apie jo muziką – siūlančią emocines patirtis, įtraukiančią ne tik klausą, bet ir vaizduotę. Apie tiesiog gražią muziką, kaip gražiai pastebėjote. Padėkite susidėlioti akcentus, kokias novatoriškas kryptis Lietuvos muzikoje nubrėžė Eduardas Balsys, turint omenyje dar ir tai, kad kūrė sovietmečio ideologijos sąlygomis.

– Aš nežinau Lietuvoje kito tokio kompozitoriaus ir nežinau tokio kito Europoje, kuris per dvylika metų, būdamas beveik savamokslis, vėlai subrendęs kūrėjas, nuo „socialistinio realizmo“ nuėjo kelią iki dodekafonijos, iki šiuolaikinės europietiškos muzikos. Antras toks yra tik Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, per dešimt savo kūrybos metų nukeliavęs iki ekspresionizmo ir neoklasicizmo. Tik du tokius žinau – neįtikima.

Kas sieja Balsį ir socrealizmą? Ogi nieko. Pirmasis jo didis kūrinys – 1952-aisiais sukurtas Styginių kvartetas. Betoveniška muzika – vadinasi, simfoniška, galinga, emocionali, gelmiška, dramatiška. Balsys nerašo kokio nors sovietinio reikalo – jis kuria abstraktų Styginių kvartetą, kuriame – ir tragedija, ir lyrika, ir scherzo. Beethovenas jam buvo idealas ir kuriant Koncertą smuikui ir orkestrui, pavyzdžiui, antrąjį. 1958-aisiais mus gniaužia gilus socrealizmas, o E. Balsys trinkteli Koncertą smuikui ir orkestrui Nr. 2 ir pralaužia ledus lietuviškoje muzikoje.

Juzeliūnas rašo baletą „Ant marių kranto“, tikrąjį socrealizmą, o Balsys – „Eglę žalčių karalienę“. Baletą, kur moterys šoka su triko – mums, jauniems, tai buvo seksas, mažų mažiausia – erotika.

Antrajame koncerte jis pradeda naudoti Lotynų Amerikos rumbos ritmus, įveda habanerą į muziką kino filmui „Adomas nori būti žmogumi“, ir kiek veidų ta jo habanera turi – tai ir svajonė, ir kartu neviltis.

Muzikologas Viktoras Gerulaitis | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

– Kaip tokią muziką praleido sovietmečio cenzūra?

– Viena vertus, Balsys kurdamas buvo drąsus, nes buvo ne partinis. Kita vertus – ne vokalinę muziką sunkiausia cenzūruoti, apeiti cenzūrą muzikams lengviau. Gal patiko visokiems sekretoriams Balsio talentas, graži muzika, smagūs rumbos ritmai – ką gali žinoti. Ir Juzeliūnas, šaunuolis, 1961 metais trinktelėjo su „Afrikietiškais eskizais“. Tai vienas geriausių jo kūrinių, jeigu ne geriausias. Kitaip tariant, duokit mums cenzūrą – ir mes sužydėsime!

Tie lotyniškieji amerikonizmai gyvi ir šiandien Balsio mokinio Fausto Latėno muzikoje – jis pirmasis, perėmęs iš jo tuos tango, habaneras. O Kuprevičius – argi neišdarinėja panašių dalykų? Visa tai kalba apie muziką, rašomą ne pagal sistemą, o iš intuicijos, muziką, kuriai reikia gyvybės, o ne lietuviškos ar čekiškos polkos su ragučiais ar be jų.

Eduardo Balsio sukurtas baletas „Eglė žalčių karalienė“ (1961-ieji) – iš tiesų gražiausias lietuviškas baletas, parodęs, ką geriausia galima išgauti iš orkestro. O 1965-ųjų „Dramatinės freskos“ – išvis smūgis žemiau juostos, nes tai labai keistas kūrinys instrumentų sudėties prasme: smuikui, fortepijonui ir simfoniniam orkestrui. Kitaip tarus – dvigubas koncertas smuikui, fortepijonui ir orkestrui, totališkai pagrįstas dodekafonija, kuri šiaip jau yra sausas dalykas. Vis dėlto galingas, dramatinis kūrinys.

1969-ųjų Balsio oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“ žavėjo Europą tiek, kiek ji jos klausėsi (čia cenzūrą Balsys apėjo prisidengęs karo tema). „Dramatinės freskos“ ir „Nelieskite mėlyno gaublio“ yra etapiniai kūriniai, rodantys, kaip laisvai galima kurti, jeigu esi išmanantis meistras. Jeigu esi Eduardas Balsys, kuris oficialiai tituluojamas XX amžiaus septintojo dešimtmečio stilistinio lūžio lyderiu.

Taigi bendrai paėmus Eduardo Balsio kūryba turi didelę išliekamąją vertę, nes joje yra tai, ką aš vadinu „gražu“.

– Jūs vėl pavartojote „gražu“. Toks talpus žodis.

– Sąvoka ir žodis „gražu“ dešimtmečiais mūsų mene, – dėl viso meno negaliu garantuoti, bet dėl muzikos tikrai, – vengtas vartoti ir buvo pakeistas žodžiu „įdomu“, kuriuo lengva prisidengti, bet kuris iš esmės nieko nereiškia. Galiu patvirtinti – Kompozitorių sąjungoje vykstant naujų kūrinių perklausoms žodis „gražu“ nenuskambėdavo. Visąlaik būdavo „įdomu“. Nes tai buvo lietuviško avangardizmo laikas, o avangardizmas ir „gražu“ niekaip nedera. Friedrichas Schlegelis yra teigęs, kad apie meno kūrinį pasakyti „įdomu“ – vadinasi, paskelbti jam mirties nuosprendį.

Iš kur aš tą „gražu“ ištraukiau. Kartą Kompozitorių sąjungoje jaunas būdamas atsistojau ir ištariau šį Schlegelio sakinį. Nes man nusibodo tie „įdomu įdomu įdomu“. Pasižiūrėjo į mane kaip į išsišokėlį, kuris neva erudiciją demonstruoja… 1977 metai. Nuvykome į Varšuvos šiuolaikinės muzikos festivalį: dieninis koncertas – niekalas, vakarinis – esminis, naktinė programa – eksperimentiniai koncertai su panardintais į vandenį saksofonais. Mūsų delegacija: Landsbergis, Juozapaitis, Mikėnaitė, Gerulaičiukas, dar kažkas. Koncerto pirmojoje dalyje – Góreckio simfonija, brūžina apverstais smičiais… Mes per pertrauką pradedame dalintis įspūdžiais – „įdomu, įdomu“.

Antrojoje dalyje skamba Zygmunto Krauze’s koncertas fortepijonui, simfoniniam orkestrui ir dviem elektriniams akordeonams. Mirguliuoja fortepijonas… Griego koncerto fortepijonui citatėlė vis nubėga ir paskęsta mirguliavime… Viskas taip sodriai, taip galingai, ir pabaigoje tuodu elektriniai akordeonai tokį Paryžių pagroja! Išeiname po koncerto, ir dabar jau neatsimenu, kas pirmas iš mūsų ištarė – GRAŽU.

Nes tai tikrai buvo muzika, apie kurią išdrįsti pasakyti „gražu“.

Eduardas Balsys savo namuose Vilniuje 1979 m. | Algirdo Tarvydo / Lietuvos muzikos informacijos centro nuotr.

– Po šio ekskurso grįžtant prie Balsio kūrybos išliekamosios vertės…

– Balsys ir jo kūryba – ryškus pavyzdys gyvos muzikos – ne sisteminės, ne sustingusios, ne sukonstruotos, o sukurtos. Kūryba ir konstravimas man yra ne tas pats. Ir šia prasme Balsys buvo tas kūrėjas, kuris atpalaidavo vaizduotę klausytojams, suteikė drąsos jauniems savo mokiniams, kurių įvairovė yra visai kitokia negu Juzeliūno.

Koks Balsys buvo kaip pedagogas?

Savo mokiniams jis buvo kaip tėvas ir baisiausiai už juos sirgo. Toleravo visišką kūrybinę laisvę, užtai jo mokinių – visa spalvota puokštė: nuo estradinių dainų autorių Algimanto Raudonikio, Benjamino Gorbulskio iki Algirdo Martinaičio ar Vidmanto Bartulio. Abu – nacionalinės premijos laureatai, abu kuriantys absoliučiai gelmišką ir emocionalią muziką.

Žinoma, nors Balsys buvo tolerantiškas kūryboje, jis buvo milžiniškas autoritetas. Vien tuo, kaip puikiai išmanė instrumentuotę, nors iš tiesų viską jis išmanė. Jis buvo didis.

– Šiemet, be Eduardo Balsio šimtmečio, minimi dar du svarbūs Lietuvos muzikai jubiliejai – kompozitoriaus Juozo Naujalio 150-osios gimimo metinės, o Giedriui Kuprevičiui sukako 75-eri. Ar matote kokių sąlyčių tarp šių kūrėjų?

– Man jie – ant vienos virvutės sukabinti. Viena grandinė. Vienas kelias. Nes visi trys yra pirmeiviai. Kuprevičius – elektroninės muzikos pirmeivis, jo kūryba – kaip vaivorykštė, ko tik joje nėra – nuo „Kregždučių“ dainos miuziklui iki operų „Karalienė Bona“, „Prūsai“, baleto „Čiurlionis“. Tikras Balsio mokinys, toks pat laisvas kaip jis, universumas, renesansiškas žmogus, nemažai parašęs gražios muzikos. Pirmeivis kalbant ir apie miuziklo žanrą – pirmuoju lietuvišku miuziklu laikytina Kuprevičiaus „Ugnies medžioklė su varovais“.

Balsys pirmeivis kaip kompozitorius, atpalaidavęs mus nuo liaudies muzikos citavimo, šitaip parodęs, kokia turininga gali būti dodekafonija, ir jis tikrai yra stilistinio lūžio XX amžiaus septintajame dešimtmetyje autorius.

Juozas Naujalis apskritai yra stebuklas. Prieš jį reikia klauptis visai tautai ir dar sykį imti jį studijuoti. Tokios chorinės muzikos, kokią kūrė Naujalis, niekas pasaulyje nėra rašęs. Tautai niekas neprimetė jo giesmę pagal Maironio žodžius „Lietuva brangi“ paversti antruoju himnu. Jis subūrė pirmąjį lietuvišką „Dainos“ chorą, kuris vėliau tapo draugija. Pirmasis pradėjo kurti lietuvišką chorinę muziką. Atidarė pirmąjį lietuvišką knygyną. Ėmė leisti pirmąjį lietuvišką muzikos laikraštį „Vargonininkas“ – prie caro! Atidarė pirmąją lietuvišką muzikos mokyklą. 1924-aisiais surengė pirmąją Lietuvos dainų šventę, kurios vyriausiuoju dirigentu pats buvo. Suprantate, kokius dalykus išjudino Naujalis? O kaip Lietuva paminėjo jo metus? Paskelbė, ir tiek… Jokių svarbių renginių nebuvo, tik koncertai provincijoje susijungusių chorų iniciatyva.

Man šie trys kūrėjai artimi ir savo kūrybos estetika, ir emocine puse, ir grožiu: Naujalio dainos gražios, Kuprevičiaus muzika graži, ir Balsio muzika irgi graži.

– Koks jūsų asmeninis prisilietimas prie Eduardo Balsio? Kuo jis jums asmeniškai reikšmingas?

– Pirmiausia man jis – sąžiningo pedagogo pavyzdys. Jau nuo trečio studijų kurso, kadangi mokiausi penketais, mane pradėjo lipdyti raudonam diplomui – tik vėliau supratau, kad sovietmečiu tų raudonų diplomų reikėjo kažkam atsiskaityti. O Balsys man už orkestruotę, kurią nuoširdžiai mėgau, bet dar per kvailas buvau, parašė tris. Dekanate kilo skandalas: raudonas diplomas griūva! Su Balsiu buvo pašnekėta, ir atėjau pas jį perlaikyti egzamino. Jo mina nebuvo rūgšti, bet man buvo tokia gėda… Parašė jis man tuos keturis, nes keli ketvertai raudoname diplome galėjo būti, nors nebuvau smarkiai pasitobulinęs.

Neužmiršiu to niekada. Jeigu Balsys būtų buvęs gyvas per mano išleistuves, būčiau jam įteikęs gėlių. Tik dviem pedagogams jų įteikiau – nors garsėjo kaip baisūs kirviai, bet buvo tikri, sąžiningi.

1976-aisiais parengiau pirmąjį savo interviu su Eduardu Balsiu ir Rodionu Ščedrinu, kuris buvo išspausdintas „Literatūroje ir mene“. Pamenu, koks mielas ir šiltas Balsys buvo, kai man tą interviu davė, ilgai sėdėjome pas jį namučiuose, Adelė, kurią jis visą gyvenimą mylėjo, kavos atnešė…

Mano antras susitikimas su juo buvo oficialus, o trečias įvyko, kai buvau priimtas dėstyti į tuometę Konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją). Pamenu, sėdime kartu su Balsiu per stojamuosius egzaminus, ir man tokia garbė! Toks draugiškas ir paprastas jis buvo. Ir turėjo gerą humoro jausmą. Tada jis man paaiškino, kodėl Tarybų Sąjungoje toks mėgstamas baletas. Sako: nes tai vienintelė oficiali meno forma, kurioje matosi nuogos moterų kojos, didelės dekoltė ir tie sijonukai. Manau, su humoru tai pasakė, bet ir tiesos jo žodžiuose buvo.

Jo nebijojau, viskas su juo paprasta buvo – turbūt dėl to, kad viską savo rankomis sukūrė ir nebuvo konformistas. Jis buvo šviesus žmogus, laisvo mąstymo ir nevaržomas kūryboje.

Portalui bernardinai.lt parengė Jurgita Jačėnaitė