Vladimiras Tarasovas ir Arūnas Gelūnas. Sutarties pasirašymo akimirka | Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Lietuvos dailės muziejus su džiaugsmu praneša, kad sausio šeštą dieną muziejaus rinkinius reikšmingai papildė itin vertinga dovana – džiazo muzikanto, menininko Vladimiro Tarasovo sukaupta meno kolekcija. Joje – apie 500 meno kūrinių: tapybos, grafikos, skulptūros darbų, meninių fotografijų, piešinių, autorinių leidinių. Geografiniu požiūriu didžiausią kolekcijos dalį sudaro buvusių SSRS respublikų (Rusijos, Ukrainos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kt.) dailininkų darbai, juos papildo ir kitų valstybių (Prancūzijos, Vokietijos, JAV ir kt.) menininkų dovanoti kūriniai.

Kolekcijos branduolį sudarantys kūriniai atveria Lietuvoje iki šiol fragmentiškai pristatytą Sovietų Sąjungos nonkonformistinį meną – nuo oficialiosios dailės nutolusių ir jai oponavusių kūrėjų darbus. Nonkonformistinio meno kryptys formavosi XX a. 7–9 dešimtmečiais, vadinamuoju „atšilimo“ laikotarpiu, kaip atsakas į tuo metu dailėje privalomą socialistinį realizmą. Menininkai jungė iš Vakarų pasiekusias šiuolaikinio meno formas su sovietinėmis politikos, kultūros, visuomenės ir buities aktualijomis. Alternatyvios meninės idėjos tuomet sklandė nedidelėse menininkų bendruomenėse, trumpalaikes parodas kūrėjai rengdavo vieni kitų butuose, tekstus platindavo nelegalios, pogrindinės savilaidos (rus. samizdat) leidiniais. Šiai neoficialiojo meno krypčiai kolekcijoje atstovauja pasaulyje pripažintų menininkų – Iljos Kabakovo, Viktoro Pivovarovo, Eriko Bulatovo, Ivano Čiuikovo, Igorio ir Svetlanos Kopystianskių, Pavelo Peperšteino ir daugelio kitų – kūriniai. Greta jų ir kiek mažiau žinomų, bet ne mažiau įdomių menininkų kūryba, praplečianti neoficialiosios sovietmečio dailės panoramą.

Kolekcijoje taip pat yra ir daugiau kaip 30 Lietuvos autorių kūriniai, tarp kurių tapytojų Valentino Antanavičiaus, Vinco Kisarausko, Algimanto Jono Kuro, Leono Lino Katino, Eugenijaus Cukermano, Raimundo Sližio, Marijos Teresės Rožanskaitės ir kitų autorių kūryba – tapyba, grafika, asambliažai. Šių dailininkų, sovietmečiu taip pat kūrusių oficialiosios dailės paraštėse, darbai praturtins muziejuje jau saugomą lietuvių dailės rinkinį.

Vladimiras Tarasovas ir Arūnas Gelūnas. Sutarties pasirašymo akimirka | Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Vladimiras Tarasovas ir Arūnas Gelūnas. Sutarties pasirašymo akimirka | Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Vladimiras Tarasovas | Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Kolekcija išsiskiria ne tik dydžiu ir ryškiais vardais, bet ir susiformavimo aplinkybėmis. Skirtingai negu dauguma kolekcijų, sudaromų tikslingai perkant meno kūrinius, ši buvo kaupiama tarsi savaime – visi joje esantys kūriniai dovanoti V. Tarasovui, su daugeliu kolekcijos menininkų jį siejo ir tebesieja bendri kūrybiniai projektai ir šilti asmeniniai ryšiai. Taigi kolekcija ypatinga ne tik dėl atskirų darbų meninės vertės, bet ir kaip visuma, liudijanti platų V. Tarasovo profesinių ir asmeninių ryšių tinklą bei apskritai atspindinti to laikotarpio neoficialiojo kultūrinio gyvenimo dinamiką ir nelengvomis sąlygomis vykusią aktyvią meninę komunikaciją.

Pasak Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus dr. Arūno Gelūno, „Vladimiro Tarasovo Lietuvos dailės muziejui dovanojama unikali kolekcija jau yra atkreipusi ne vieno garsaus pasaulio muziejaus kuratoriaus dėmesį, o dabar sukėlusi ir didelį pavydą, jog šis, pasaulyje analogų neturintis nonkonformistinio meno „muziejus muziejuje“ atitenka ne Prancūzijai, JAV ar Rusijai, o Lietuvai.“ „Mano giliu įsitikinimu, – teigė A. Gelūnas, – garsas apie šią išskirtinę kolekciją netruks pasklisti tarp meno žinovų ir muziejus sulauks lankytojų ne tik iš kaimyninių valstybių, bet ir iš tokių pasaulinio masto meno centrų kaip Berlynas ar Londonas“. Lietuvos dailės muziejaus vadovas taip pat pastebėjo, jog „kalbėjimas apie disidentinį meną ir totalitarizmo kritiką meno priemonėmis yra ypač aktualus dabar, kai galvas sparčiai kelia įvairiausio plauko nedemokratiniai judėjimai. Su idėjine priespauda itin verta supažindinti jaunimą, kuris totalitarizmą žino nebent iš istorijos vadovėlių. O kas gali geriau papasakoti apie sovietmečio paradoksus nei kolekcijoje gausiai reprezentuoto garsiojo Iljos Kabakovo ir jo bendražygių kūriniai?“

Su Lietuvos dailės muziejui perduodama kolekcija bus galima susipažinti vėliau – pirmąją parodą numatoma surengti šių metų gegužę atsinaujinusiame ir naujai duris atversiančiame Radvilų rūmų dailės muziejuje.