Revoliucijos lopšinės | G. Varno asmeninio archyvo nuotr.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus kviečia prisiminti ir iš arčiau pažinti „Šėpos“ teatrą, kuris pasirodė prieš tris dešimtmečius, sukūrė du spektaklius, gyvavo trejetą metų ir įėjo į Lietuvos teatro istoriją kaip drąsus politinių parodijų kūrėjas. „Šėpos“ teatro trupę iš savo bendramokslių buvo subūręs tuometis režisūros pirmo kurso studentas Gintaras Varnas, dabar – vienas reikšmingiausių Lietuvos teatro režisierių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Vasario 13 d. 18.30 val. muziejuje rengiamas susitikimas su Gintaru Varnu ir nepamirštamo „Šėpos“ teatro kūrėjais.
Aktoriai studentai „Šėpos“ teatro spektakliuose „Revoliucijos lopšinės“ ir „Komunistinės nostalgijos“ valdė po keletą politikų lėlių: „Šėpos“ viršutinėse lentynose reiškėsi Lenino, Stalino, Hitlerio, Dzeržinskio, Gorbačiovo karikatūros, šie personažai savo grėsmingas taktikas kreipė į apačią, o joje – Landsbergio, Brazausko, Prunskienės, Šepečio, Juozaičio ir kitų atgimstančios Lietuvos veikėjų figūrėlės. Visų veiksmus stebėjo Angelas ir Giltinė. Šios lėlės dabar taikiai linguoja LTMK muziejaus parodoje „XS / studentų lėlių teatrai“, monitoriuose sukasi jaunų „Šėpos“ kūrėjų nuotraukų kaleidoskopas, jų spektaklių vaizdo įrašai, o greta stovi ir pati Šėpa. Paroda veiks iki vasario 15 d.
Sąmojingų „Revoliucijos lopšinių“ ir „Komunistinių nostalgijų“ žiūrėti veržėsi įvairiausia publika, tarp jos – ir prototipai, žymiausi Lietuvos politikai. Reklama anais laikais neegzistavo, bet apie „Šėpos“ vaidinimus plito gandas. Gintaras Varnas pamena, kad pakakdavo raštelio ant Teatro veikėjų sąjungos durų – data ir valanda. Nedidukė salė prisikimšdavo sėdinčių, stovinčių, net gulinčių tiesiai priešais „Šėpos“ slenkstį. Teatro veikėjų sąjunga tada buvo įsikūrusi Gedimino pr. 1, tiesiai priešais Arkikatedrą.
Komunistinės nostalgijos | G. Varno asmeninio archyvo nuotr.
Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, taigi dar sovietų Lietuvoje regėti satyriškai vaidinamas politines aktualijas, politikos ir istorijos asmenų parodijas buvo ne tik neįprasta, bet ir baugu: o gal tuoj visus suims, tardys ir uždarys. Tai atsispindi ir ne viename reportaže apie „Šėpos“ teatro vaidinimus. Patys „Šėpos“ aktoriai net nesupranta klausimo apie drąsą ar baimę, jie pamena tik azartą. Tuo labiau, kad niekas nesuėmė nei vaidintojų, nei žiūrovų. Pats režisierius 1989-aisiais, „Šėpos“ teatro gimimo metais, yra sakęs, kad jam visai nebaisu, nes jis tęsia vilnietišką kalėdinių vaidinimų tradiciją, žinomą iš meno istorijos. „Szopka Wilenska“ – prieškario Vilniaus universiteto dailės skyriaus studentų kurti satyriniai lėlių vaidinimai, Kalėdų laikotarpiu rodyti mieste ir pasižymėję politiniu aštrumu. Gintaras Varnas ir jo bendrakursiai apie tai buvo girdėję iš pirmų lūpų – jiems pasakojo meno istorikas Vladas Drėma, anų „szopkų“ dalyvis, lėlių kūrėjas. Paskutinioji „szopka“ buvo suvaidinta 1938 metais.
Atgimimo laikų „Šėpos“ teatro spektakliai rodyti ne tik Vilniuje, jie keliavo po Lietuvą, dalyvavo festivaliuose Rusijoje, Estijoje, pasiekė JAV ir Kanados lietuvių bendruomenes, o Norvegijoje vienas iš vaidinimų vyko Oslo universiteto auloje, kur teikiamos Nobelio taikos premijos. Aktoriai su politikų lėlėmis vaidino ir gatvėse, ir televizijoje. „Šėpos“ dramaturgai – Liudvikas Jakimavičius ir Vytautas V. Landsbergis. Lėles ir pačią Šėpą, t. y. spintą, kurioje vyko vaidinimai, kūrė dailininkai Vega Vaičiūnaitė, Audronė Brazauskaitė, Dalia Klimavičiūtė, Šarūnas Leonavičius, Alius Šalkauskas, Ligita Skukauskaitė. Vaidino Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Audrius Nakas, Algirdas Dainavičius, Šarūnas Puidokas, Vygandas Telksnys, Remigijus Bilinskas (Benas), Džiugas Siaurusaitis. Su „Šėpos“ teatru dirbo kompozitorius Šarūnas Nakas.
Vasario 13 d. 18.30 val. LTMK muziejus kviečia išgirsti „Šėpos“ teatro istoriją, nuotykius, pokštus iš pirmų lūpų. Susitikimą moderuos teatro kritikė Rūta Oginskaitė.
