Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. vasario 14 d. 18:21
„Nesijaučiam toli“: menininkas Aidas Bareikis (Niujorkas, JAV)

Menininko Aido Bareikio studijoje Niujorke | Arūno Baltėno nuotr.

„Vilniaus galerija“ pradeda publikuoti fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Niujorke gyvenančiu menininku Aidu Bareikiu.

Studijuojant Vilniaus dailės akademijoje, 1992-ais metais iš JAV atvyko dėstyti Kęstutis Zapkus. Per metus išdėstė ketverių metų bakalauro lygio programą, apvertusią Dailės akademiją aukštyn kojomis. Jam išvykus atgal į Ameriką, palaikėme ryšius, laiškuose rašiau, kad norėčiau studijuoti Niujorke. Su Julium Ludavičium po didelių pastangų buvom priimti į Niujorko Hunter College dvejų metų nemokamas magistro studijas. O netrukus po baigimo laimėjau „Žalią kortą“, nors likti JAV neplanavau…

Kaip aš čia jaučiuosi? Yra tokia paslaptinga trauka. Žmonės atvažiuoja į Ameriką dėl įvairių priežasčių. Viena priežastis gali būti labai paprasta: čia vyksta tai, kas nevyksta Lietuvoje. Tau to reikia, ir viskas. Tu dalyvauji ten. Čia yra milžiniškas idėjų pasaulis. Yra atvažiuojančių uždirbti. Bet keistas dalykas, Lietuvoje laisvai samdomas darbas dažnai vadinamas „chaltūra“. Pagal oficialią statistiką dabar Amerikoj freelancerių yra daugiau negu žmonių,  kurie turi įprastą darbą. Bet tokie darbai, kur tu gali užsidirbti, pirmiausia yra vakariečiams.

Menininko Aido Bareikio studijoje Niujorke | Arūno Baltėno nuotr.

Lietuva yra Europos Sąjungoje – nuostabu. Bet kokia ji iš tikrųjų toje Europoje? Periferija. Kol kas. Čia yra lygiai tas pats. Dabar yra susiklosčiusi tokia situacija, kad nori nenori, nepriklausomai nuo tavo energijos, yra tokie tektoniniai masyvai, kurie tiesiog tau nebeleidžia dalyvauti tam tikruose procesuose, neįeisi. Dėl to iškyla klausimų: stebisi, kodėl čia tie lietuviai, emigravę prieš 30 metų, o jiems vis dar ta Lietuva rūpi. Pasirodo, kad čia nėra asmeninis klausimas, bet tiesiog tektoninis. Tau kitos išeities nėra. Ir dėl to kyla idėja tos didesnės Lietuvos. Yra ten kažkas. Ta emigracija iš esmės yra truputį absurdiška sąvoka. Pavyzdžiui, anglas iš Londono anglui, atvykusiam iš Niujorko, sako: na, tu emigrantas. Kam to reikia? To nėra iš esmės.

Susiję:

Emigracinė patirtis man buvo įdomi. Šiurpsta oda nuo informacijos kiekio. O Lietuvoje… nėra ko ginčytis apie tai, ko nėra ir negali būti. Iš kitos pusės, emigracijoje – pusė Lietuvos.  Lietuvoje likę kiti 50 procentų, pavyzdžiui, referendume nubalsuoja ir nieko tu nepadarysi. Aš irgi esu pilietis. Čia jau politinis dalykas, negalima mūsų nurašyti.

Mes su Julium Ludavičium ir Ieva Mediodia prieš ketverius metus pradėjome kalbėti apie vieną idėją: Didžioji Lietuva. Mes akcentavome veidrodinį ryšį. Mes norim reprezentuoti būtent emigraciją.  Bet kur: Paryžius, Londonas, Niujorkas… Ir mes iškėlėm rankas: „Ei, atsiliepkit“. Niekas neatsiliepė. Nulis. Iš mūsų kartos. O vis tik, čia Niujorkas, Madison Square Garden išlipi iš stoties – mes jus priimam. Nieko. Na gerai, tada kurkime su Lietuva santykius, irgi visiškai veidrodinius. Mes reprezentuojam jus tiek, kiek jūs reprezentuojat mus – „fifty fifty“. Mūsų supratimu, tai neblogos idėjos. Mes važiavome į Lietuvą, bet mums nepadėjo. Nesakau, kad visi, ten yra žmonių, kurie supranta, kad centras – Niujorke. Bet Lietuvoj nepriėmė absoliučiai niekas. Tik mano sesuo.

Menininko Aido Bareikio studijoje Niujorke | Arūno Baltėno nuotr.

Nebėra „SLA307“ (SLA – „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“. Viena seniausių JAV lietuvių visuomeninių kultūros organizacijų, veikianti nuo 1886 metų). Ji įsikūrusi dar 1907 metais daktaro Jono Šliūpo nupirktame name Manhatano rajone, netoli Centrinio pašto ir Pensilvanijos traukinių stoties. Beveik penkerius metus čia veikė ir modernaus meno galerija „SLA307 Art Space“, uždaryta SLA vadovybės. Viskas. Užkapojo mus. Šeštadienį susirinko visa „D. Trumpo partija“ dipukų ir užkapojo mus taip žiauriai. Pilietinio karo lygmeny, su tokia neapykanta. Dešimt senukų susirinko, bankininkai, teisininkai. Ir viskas, dabar jie Velykinius kiaušinius ritinės, kanklėm gros. Jie gi Lietuvoj gyvena, dar „Lietuvoj gyvena“. Jie mums sakė: „Ką jūs čia darote, kur mūsų vėliava kabo?“ Velykiniai kiaušiniai ir viskas. Šaukštai po pietų. Aš nežinau, kaip tą mazgą atrišti, per vėlu.

Kūrybiniai planai? Kodinis pavadinimas „Genialumo elementorius“. Pavyzdys būtų O. Rodino „Pragaro vartai“, kuriuos jis sukūrė vos dvidešimt kelerių metų. Iš esmės tai buvo instaliacija, simfoninė orkestruotė. Vėliau jis traukė atskirus šitos simfonijos gabalus kaip naujų darbų elementus. Dabar grįžta vadinamosios mažosios formos. Sakykim, yra pjedestalas ir ant jo vienos fenomenologijos objektai. Mano idėja, kad skulptūra nesiskiria nuo tapybos.

Dabar dalyvaujam grupėje „Reflux“. Mes kol kas turėjom vos kelis pasirodymus. Ir muzika, ir vaizduojamasis menas kartu. Be rėmelių. Ir mes jau pamažu, žinai, senstam.  Buvo toks kūrinys: veidrodinis plastikas-siena. Ant sienos pučia ventiliatorius ir aš išeinu jau su lagaminu. Yra net sukurtas šio performanso vaizdo įrašas.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!