„Karalių kuria aplinka. Operos solistas Vaclovas Daunoras“ (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2019 m., 262 p.). Sudarytoja – Jūratė Katinaitė.

„Karalių kuria aplinka“ – knyga apie vieną ryškiausių Lietuvos operos artistų, nepriekaištingos vokalinės technikos ir unikalių gabumų menininką, ilgametį LNOBT solistą, vokalo pedagogikos profesorių, aktyvų Sąjūdžio veikėją Vaclovą Daunorą. Knygą įsigyti galima el. parduotuvėje www.2di.lt.

Knygos ištakos – svajotas interviu

„Vieną 2013-ųjų lapkričio pavakarę sulaukiau Giedrės Kaukaitės skambučio. „Jūrate, Lietuvoje yra Daunoras! Nenorėtumėte su juo padaryti interviu?“ „Oi, kiek kartų bandžiau gauti interviu, kai pasklisdavo gandas, kad yra atvykęs. Niekada nesileido į kalbas.“ Artistas buvo tvirtai apsisprendęs nebendrauti su Lietuvos žiniasklaida. Tarsi raute išrovęs gimtinę iš širdies ir atminties. Tačiau Giedrė nebūtų Giedrė, jei neįvykdytų, ką sumaniusi. Ir štai ji jau man skambina po valandos, išgavusi iš dainininko pažadą priimti „muzikologę iš Lietuvos radijo“ ir telefono numerį, kuriuo galiu tartis dėl interviu laiko.“ (p. 9) Tai knygos pradžia, tai muzikologės, LRT radijo redakcijos vyresniosios darbuotojos, knygos sudarytojos Jūratės Katinaitės žodžiai, atskleidžiantys užuomazgas šio veikalo, pavadinto „Karalių kuria aplinka. Operos solistas Vaclovas Daunoras“.

J. Katinaitė per Atlantą sekė, girdėjo ir dalijosi su radijo klausytojais Lietuvos operos solisto gyvenimu teatro scenoje, jo didžio boso skambesiu pasaulyje. Lemtingai gavusi telefono numerį, muzikologė kreipėsi dėl interviu. J. Katinaitė rašo: „Po kelių dienų vėl sulaukiau jo skambučio, paprašė susitikti svarbiu reikalu. Iš laikraščių žinojau, kad rengiasi rašyti knygą. Pasirodo, nedidelė brošiūrėlė jau surinkta. Nedrąsiai pasiteirauja, ar sutikčiau būti knygos redaktore.“ (p. 11)

„Negalėjau sutikti ir negalėjau atsisakyti. Buvau įsisukusi į kitus muzikologijos darbus, laiko tam niekaip negalėjau numatyti. Be to, nujaučiau, kad laukia duobėtas kelias, sklandė kalbos apie kietą Daunoro charakterį, galingus „ano laiko“ konfliktus. Ant stalo gulėjo toji brošiūrėlė, nuo viršelio į mane įsikibo juodos karaliaus Pilypo II akys Liudo Truikio scenografijos fone. Legendinis „Don Karlas“…“ (p. 11) Sudarytojos pasakymas – „negalėjau sutikti ir negalėjau atsisakyti“ – yra esmingas: kada pasiūlo darbą – didelį, kurio vertė – savaime suprantama, bet kyla vidinė prieštara – abejonė, ar sugebėsi?.. Nori, tačiau atsakomybė, tikro mokslininko – šiuo atveju muzikologo, kuris yra tarp dviejų sričių – mokslo ir meno, dargi dviejų menų rūšių – muzikos, apie kurią rašai, ir literatūros – kuria rašai, – atsakingumas yra stabdys, kartais sutrukdantis, kartais neleidžiantis stačia galva nerti į tai, kas yra kultūrinė reikmė – vertybė, kurią ir tu atsakingas kurti.

Ir vis dėlto negalėjimas atsisakyti, ko gero, yra vienintelis teisingas sprendimas, šį kartą – muzikologės pasirinkimas rašyti, jos sutikimas. Dažnai atrodo, kad viskas susidėlioja tarsi savaime, iš atsitiktinumų, koks rodosi šioje istorijoje skambutis, tačiau iš tiesų viskas turi prasmę, viskas yra numatyta, tam pritaria V. Daunoro portretas, kuris dabar skvarbiu žvilgsniu geria kiekvieną skaitytoją, pasitikdamas kaip Pilypas II, jau amžiais žvelgsiąs nuo knygos viršelio. Būtent šis portretas, šio V. Daunoro vaidmens įamžinimas – dar vienas atsitiktinumas, o gal tiksliau – lemtingas ženklas, kuris pakvietė J. Katinaitę rašyti. Operos solistas V. Daunoras pačia tikriausia prasme – karalius, kaip byloja J. Katinaitės žodžiai: „Po beveik 23 metų tos pačios akys į mane įsmigo nuo knygelės viršelio. Argi galėjau atsisakyti šitam karaliui?“ (p. 11)

J. Katinaitės sudarytoje knygoje atskleidžiama V. Daunoro istorija byloja ne tik pačią asmenybę, bet ir jo aplinką – Lietuvos kultūros panoramą – ji kuria ir šiuo atveju atskleidžia žmogų. Leidinyje savomis mintimis dalijasi keturiolika asmenybių, tad matomas ne tik paties V. Daunoro savojo gyvenimo vertinimas, įvykių, patirčių aprašymas, pavadintas „Nuo Raktuvės piliakalnio / iki Lincolno menų centro“, nugulęs po sudarytojos pateiktais „Profesinio kelio matmenimis“. Monografiją ženklina objektyvumas, vienas svariausių argumentų – skyrius „Kare kaip kare, arba Neįvykusios paliaubos“, kuriame J. Katinaitė išsamiai, dokumentiškai nušviečia dviejų operos solistų Vaclovo Daunoro ir Virgilijaus Noreikos konfliktą – karą, kuriame taip ir nebuvo paskelbtos paliaubos.

Knygos sudarytoja nekalba vienpusiškai, visa pateikiama įvairiais rakursais, grindžiama dokumentine medžiaga. Tai leidžia kiekvienam asmeniškai vertinti, spręsti, todėl ir šiame straipsnyje plačiau ši, žinoma, reikšminga V. Daunoro gyvenimo peripetija detaliau neaptariama. Tačiau tai svarus sudarytojos atsakingumo dėmuo, siekiant papasakoti tikrą žmogaus istoriją, būti objektyviai ir faktiškai nušviesti tą aplinką, kurioje formavosi, kurioje gyveno jis – karalius, sukurti jo portretą – visokį ir įvairų, bet vieną ir vienintelį tokį – individualiai unikalų. Tai byloja ir knygoje pateikiamos gyvenimo bei reikšminių kūrybos momentų nuotraukos, taip pat V. Daunoro dailės meilę, jo kaip tapytojo talentą iliustruoja sukurtų paveikslų fotografijos, baigiančios leidinį. Vizualiniai sprendimai, Jokūbo Jacovskio estetinė švara, minimalizmas, stilistinė darna kuria veikalo harmoningą prabangą.

Džiugu, kad R. Paknio leidykla tokias knygas leidžia, iš tiesų didi prabanga paimti į rankas šį leidinį, jį turėti, jau pats akivaizdus buvimas yra vertybė, tai mūsų kultūros brangakmenis, nes taip manifestuojama ir įamžinama mūsų šalies, mūsų tautos – karalystės – amžinoji karūnos vertė.

Operos solistas Vaclovas Daunoras ir muzikologė Jūratė Katinaitė. Gedmanto Kropio / BFL nuotrauka

Konkursai ir stažuotė „La Scaloje“

V. Daunoro karjerai ypatingą svarbą turėjo konkursai. Būtent juose operos solistas išskleidė savo talentą, o tai atvėrė galimybių patirti operos meną pasaulio platybėse. 1962 m. baigęs konservatoriją, diplominiam darbui parengęs Margirio vaidmenį Vytauto Klovos „Pilėnuose“, V. Daunoras su bendramoksliais išvyko į II sąjunginį M. Glinkos vokalistų konkursą Maskvoje ir laimėjo trečiąją premiją; pirmoji atiteko Jelenai Obrazcovai, antrąją pasidalijo Irina Bogačiova ir Vladimiras Atlantovas. Trečioji premija leido dainininkui įsilieti į gastroles organizuojančios sąjunginės agentūros „Goskoncertas“ akiratį ir išvykti į koncertinius turus Lenkijoje, Rytų Vokietijoje. Kaip rašo J. Katinaitė, V. Daunoras – pirmasis iš lietuvių dainininkų, laimėjęs prizinę vietą sąjunginiame vokalistų konkurse. Dar didesnė pergalė – 1966 m., kai solistas tapo laureatu tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse – pelnė IV premiją. „Po šio konkurso Daunoras tapo prestižiniu Sovietų Sąjungos dainininku, jam buvo patikėta pristatyti „tarybinį meną užsienio klausytojams“.“ (p. 22)

Jau tais pačiais metais V. Daunoras išvyko į stažuotę Milano „La Scalos“ teatre, kur net dvejus metus tobulino vokalinio meno įvaldymo techniką. Tai ypatingos reikšmės įvykis tiek V. Daunorui kaip operos solistui, tiek kaip vokalo meno pedagogui. „La Scaloje“ įgytos žinios, išlavinti praktiniai gebėjimai, pagrįsti vokalo meno technika, kurios įvaldymas – fundamentalus pagrindas. Itališkosios dainavimo mokyklos pagrindus, subtilybes perteikė pedagogai Gennaro Barra ir Ettore Campogalliani.

„Kai kurie mano stažuotės bendramoksliai pas jį (E. Campogalliani) neidavo arba užklysdavo retai, nes jis dėstė labai smulkmeniškai, preciziškai. Darbo daug, o rezultatai menkai pastebimi. Aš dvejus metus stropiai lankiau jo pamokas, jis su manim užtrukdavo ilgiau nei pamoką, nes likdavo laiko nuo tų, kurie pas jį neidavo. Jo pamokos priminė gimnastiką. Mokinį paguldydavo ant kušetės, kad atsipalaiduotų tarpšonkauliniai raumenys. Taip pat darydavau specialų pratimą kojų raumenims. Įkvepiant ir iškvepiant aiškindavo, kaip dirba tam tikras kūno raumuo, demonstruodavo, dėl kokių kvėpavimo klaidų kas nors nepavyksta. Pasirodo, iki tol, kaip ir daugelis dainininkų, kvėpavau neteisingai.“ (p. 85)

Atkaklus darbas leido jau pirmąjį stažuotės sezoną debiutuoti „La Scalos“ scenoje Monteronės vaidmeniu Giuseppe‘s Verdi operoje „Rigoletas“, diriguojant vyriausiajam dirigentui Rainalno Zamboniui. 1967 m. balandžio 27 d. vakarą spektaklyje debiutavo „La Scala“ teatro scenoje Hercogo vaidmeniu ir dabar jau operos legenda Luciano Pavarotti. Kaip rašoma knygoje, V. Daunoras išsaugojo afišą, kurioje visų spektaklio artistų parašai. Per dvejus stažuotės metus operos solistas dar du kartus dainavo „La Scaloje“ – Wolfgango Amadeus Mocarto „Idomenėjuje“ įkūnijo Didįjį šventiką ir Dievo balsą.

1971 m. įvyko, ko gero, reikšmingiausias V. Daunoro konkursas – XVIII tarptautinis vokalistų konkursas Tulūzoje (Prancūzija), tai aukščiausios kategorijos tarptautinis konkursas, kurio nugalėtojams daugiau nebeleidžiama dalyvauti šios srities konkursuose. V. Daunoras įveikė sąjunginę atranką Maskvoje ir spalio mėnesį varžėsi Tulūzoje. Iš dvylikos šalių 127 dainininkai – daugiausia baritonai ir bosai – rungėsi trijuose turuose atlikdami plataus repertuaro kūrinius. Pirmajame ture V. Daunoras, atstovaudamas SSRS, įterpė Česlovo Sasnausko „Giesmę“ ir iš 220 taškų surinko 187 (komisijos nariai vertino nematydami dainininkų, kurie atliko kūrinius stovėdami už širmos); antrajame ture V. Daunoras pelnė 207, o finale – maksimalų taškų skaičių. Komisija vienbalsiai nusprendė, kad V. Daunoras vertas Grand Prix.

Operos solistas Vaclovas Daunoras ir muzikologė Jūratė Katinaitė. Martyno Aleksos nuotrauka

Apie vaidmenis

Kaip rašo J. Katinaitė: „Daunoras Lietuvoje ir kitų šalių teatruose sukūrė dešimtis vaidmenų, iš kurių reikšmingiausi – Pilypas II ir Didysis inkvizitorius („Don Karlas“), Borisas Godunovas („Borisas Godunovas“), Mefistofelis („Faustas“), Don Bazilijus („Sevilijos kirpėjas“), Eskamiljas („Karmen“), Karalius Henrikas („Lohengrinas“), Marselis („Hugenotai“), Raimondas („Liučija di Lamermur“), Timuras („Turandot“), Monteronė („Rigoletas“), Don Bartolas („Figaro vedybos“), Ramfis („Aida“), Senasis žydas („Samsonas ir Dalila“), Dosifėjus („Chovanščina“), Greminas („Eugenijus Oneginas“), Margiris („Pilėnai“) ir kt.

Visgi į Lietuvos operos istoriją pirmiausia jis įėjo kaip Pilypas II legendiniame 1981 m. „Don Karlo“ pastatyme su Liudo Truikio dekoracijomis ir kostiumais (premjera lapkričio 21 d., režisierė Nijolė Krotkutė, dirigentas Jonas Aleksa).

Šis pastatymas yra išskirtinis įvykis Lietuvos operos istorijoje. Pilypą II Daunoras vaidino ir ankstesniame pastatyme bei užsienyje, tačiau būtent šiam spektakliui sukurta Truikio estetika suaugo jo vaidmens recepcija. Tai buvo ir ryškus dainininko ūgtelėjimas psichologinio vaidmens kūrimo srityje.“ (p. 29)

V. Daunoro mintys apie sukurtus vaidmenis byloja solisto kūrybingumą, artistiškumą, charizmą ir begalinį troškimą, kad vaidmuo būtų gyvas tikrąja to žodžio prasme, kad scenoje kuriama ir transliuojama mintis pasiektų žiūrovą, jį užvaldytų ir užburtų, ir įvyktų energinis susitikimas.

„Man labai patikdavo persikūnyti į Mefistofelį. Prieš „Fausto“ spektaklį visada grimuodavausi pats. Kartais grimas įgaudavo kokį nors netikėtą bruožą, tiesiog pagal tos dienos nuotaiką. Eksperimentuodavau, kiekvienas spektaklis būdavo kitoks, Mefistofelis – man ne velnias, bet šelmis, gundytojas, na ir tamsioji asmenybės, gyvenimo pusė. Mefistofelio gundymai – tai žaidimas su publika, man patiko provokuoti žiūrovus. Kartą padariau tokį triuką: sudainavau Mefistofelio serenadą stovėdamas ant vienos kojos, kitą taip mandriai užriečiau, iš po ilgo apsiausto kyšojo tik viena koja, bet ir jos dėl apšvietimo nesimatė. Visiems atrodė, kad velnias kabo ore. Iš pradžių pritūpdavau taip, kad kulnais beveik siekdavau užpakalį. Ir paskui tarp Margaritos gėlių po truputį pradėdavau kilti… Mefistofelis labai įdomus vaidmuo, jis vis skatina sugalvoti kažką naujo netikėto. Jokie režisieriai šito vaidmens su manim nerepetavo, tad pats vis ko nors prisigalvodavau. Buvau gana drąsus. Patinka kažkam ar nepatinka, darau savaip, ir tiek.“ (p. 109)

Kūrybinė partnerystė

Kalbant apie V. Daunoro raišką scenoje, kuriant vaidmenis operos scenoje, išpildant koncertines programas, privalu pasidalinti patyrimais kūrybinės kelionės, kai drauge atrandama, išgyvenama muzika, jos skambesys kaip gyvenimas, įsteigiamas sau pačiam ir tiems, su kuriais bendrystė išsipildo. „Ypatinga koncertmeisterė buvo Gražina Ručytė. Tikras atradimas dainininkui! Kai gerai įsiklausai – koks balansas tarp kairės ir dešinės rankos jai skambinant! Ir viskas girdisi. Ji buvo kitokia: kalbėdavo apie atlikimo išraišką, apie muzikoje slypinčias interpretacijos idėjas. Kartais spontaniškai priimdavau jos pastabas ir kūrinys iškart suskambėdavo kitaip. Ji turėjo talentą dirbti su dainininkais. Kai rengdavome su ja vaidmenis, ji būdavo nepaprastai skrupulinga, šventai laikydavosi klavyro nuorodų. Apskritai, ji išsiskyrė preciziškumu; jei bent kiek nuklysdavai intonuodamas, ji tvirtai suimdavo situaciją į savo rankas.

Dar netapus tokia didele žvaigžde, Saulius [Sondeckis] turėjo sukaupęs daugybę retų anais laikais dailės albumų – nuo Michelangelo iki Picasso. Ypač didelį įspūdį man darė impresionistų albumas. Dažnai būna, kad žmonės laiko daugybę knygų apie meną, bet nelabai žino, kas jose. Saulius buvo puikiai viską išstudijavęs. Jis mane paskatino domėtis impresionizmu ir tai tapo mano aistra visam gyvenimui. Turėjo pedagogo talentą – pamatęs, kad žmogui įdomu, galėjo valandų valandas pasakoti apie meną. Kartą jis man davė tokį patarimą, kuriuo esu gyvenime nesyk pasinaudojęs.

Su Sauliaus vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru padarėme nemažai įrašų: liaudies dainų, lietuvių kompozitorių kūrinių, operų arijų. Jis įdėjo daug pastangų, kad galėtume įrašyti Fiesko ariją iš Verdi „Simono Bokanegros“. Šios operos klavyro nebuvo nei Lietuvoje, nei Maskvoje. Saulius iš klausos, iš užsienietiškos plokštelės, padarė orkestruotę, perrašė partijas ir mes įrašėme šią ariją.“ (p. 108–109)

Gedmanto Kropio / BFL nuotrauka

Vokalo meno karalystė – pedagogika

Straipsnio autorės nuomone, vis dėlto tikroji ir esminė V. Daunoro karalystė – dainavimo meno pedagogika. Jis „La Scaloje“ įgytas dainavimo meno, balso valdymo technikos žinias ne tik pritaikė ir išnaudojo kurdamas vaidmenis operos scenoje, gastroliuodamas Lietuvoje ir užsienyje, bet taip pat visą laiką itin atkakliai ir atsakingai siekė dalintis jomis su jaunaisiais talentais, idant jie būtų kuo profesionaliau lavinami, išugdant dainavimo meno išmanymą. V. Daunoras telkėsi laiko patikrintas italų dainavimo mokyklos teorines žinias, taip jungdamas tradiciją su šiandiena, paversdamas tai gyvąja praktika, skambančia šiandien. Konservatorijoje 1983 m. jam suteiktas profesoriaus laipsnis; 1986–1988 m. vadovauta Dainavimo katedrai; dėstyta iki 1993 m., kol išvyko į JAV.

Itin reikšminga J. Katinaitės parengtos monografijos dalis – V. Daunoro pasidalijimas vokalo pedagogo G. Barra dainavimo meno technikos įvaldymo ir mokymo subtilybių teorine ir praktine žinia, kurią įsiimti vokalo meno besimokantieji ir jo mokantieji kviestini patys asmeniškai skaitydami knygą ir savarankiškai išbandydami tai, kas išrašyta kaip ta ilgaamžė italų dainavimo meno mokyklos tradicija.

Karališkasis išsipildymas „Metropolitan Opera“ teatre

Ypatingos reikšmės V. Daunoro kūrybinė raiška „Metropolitan Opera“ teatre, kuri išsipildė, kai, 1993 m. išvykęs į JAV, įsikūręs Hjustone ir privačiai mokęs dainavimo, 1995 m. pasirašė sutartį su agente Mary Ella Collins. Ji suorganizavo perklausą, kuri lėmė, kad 1996 m. spalio 2-ąją V. Daunoras debiutavo Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre Daktaro vaidmeniu operoje „Traviata“. Tą vakarą spektaklyje kaip dirigentas debiutavo Placido Domingo. „Atrodė, kad kažkas režisuoja mano gyvenimą…“ (p. 130) – ištaria V. Daunoras.

Per pirmus tris sezonus parengta dvidešimt vaidmenų, sudainuota daugiau nei šimtas spektaklių. Įvertinimo žymės kalba pačios už save. Po spektaklio „Toska“ dienraštyje „New York Times“ recenzijoje operos kritikė Anne Midgette rašė: „Iš mažesnių vaidmenų mano favoritas buvo Kalėjimo sargas – Vaclovas Daunoras, turintis galingą, sodrų, gražų balsą. Tai priminimas, kad net nedidelė vokalinė partija gali būti ryški ir svarbi.“ (p. 132 cituojama iš Anne Midgette, „The New York Times“, 2002 01 09)

„Kai Violetą (opera „Traviata“) dainavo garsioji Renée Fleming, prieš išeidama į sceną man pasakė, kad „Metropolitan Opera“ teatrui yra didelė privilegija turėti tokio lygio artistą Daktaro vaidmeniui.

Per labai trumpą laiką – dvi savaites – paruošiau Seno žydo vaidmenį Camille‘io Saint-Saënso operoje „Sansonas ir Dalila“. Reikėjo dainuoti septynis spektaklius su Olga Borodina ir Placidu Domingu. Ten buvo tokia mizanscena: Senas žydas stovi avanscenoje nugara į dirigentą, o Samsonas priešais jį, rankas uždėjęs jam ant pečių. Tokioje padėtyje turėjau sudainuoti visą gana ilgą ariją, žiūrėdamas tiesiai Domingui į akis. Baigiau dainuoti ariją ir staiga pamačiau kupiną nuostabos Domingo žvilgsnį. Jis tyliai, bet tvirtai ištarė: Beautiful! [Nuostabu!]“ (p. 132–133) V. Daunoras „Metropolitan Opera“ teatre dainavo 10 sezonų, suvaidino 205 spektakliuose, gastroliavo Japonijoje.

Svariąsias, skambančias patirtis vainikuoja, apima ir visa įprasmina S. Sondeckio mintys: „Vacys man išlieka fenomenas. Koks buvo jo dainavimo įtaigumas! Kokį poveikį jis darydavo publikai Pats savo kailiu esu pajutęs, kaip Vacio balsas atima žadą, kaip užvaldo didžiulę auditoriją. Tai nepaaiškinama ir žodžiais neišpasakojama. Šitokia balso galybė, didybė! Jo balse buvo justi toks mažytis, vos apčiuopiamas vibrato. vos girdimas virpesys. Ir tai nepaprastai veikdavo. Vacys dėl įtaigumo galėjo padainuoti ir ne tą natą, ir nepaisyti pauzės. Publika tokių dalykų dažniausiai negirdi, bet pajunta artisto skleidžiamą įtaigą. O čia Vacys buvo nepranokstamas. prie Vacio meninės įtaigos prisidėjo šimtaprocentinė disciplina, rezultatai buvo fantastiški.“ (p. 167–168)

Kaip byloja knygoje atskleista istorija, V. Daunoras – tikrų tikriausias deimantas, kurį gludino ir šlifavo, ir kartu ištikimai globojo likimo žvaigždė, ji kaip duotybė karališkojo talento. Taip, karaliaus esatis ir jo aplinka – tai nedalomas vienis, kurį išpildo stiprus asmenybės charakteris, vidinis nusiteikimas ir tikėjimas tuo, ką darai, tuo, kas esi. Operos solisto, dainavimo meno pedagogo Vaclovo Daunoro pasiekimai – karaliaus karūna, puošianti jį ir mūsų šalies – Lietuvos valstybės – kultūrą.

Įsigyti knygą „Karalių kuria aplinka. Operos solistas Vaclovas Daunoras“ galite čia. 

Portalui bernardinai.lt parengė Elvina Baužaitė