Remigijus Treigys. | Foto: Ignas Stanys

Pokalbis su fotomenininku Remigijumi Treigiu (g. 1961), taip pat ir pati aplinka neįtikėtinai primena menininko darbus. Dirbtuvėse dūzgiantis radiatorius, tylos pauzės susimąsčius… Kalbamės apie daug ką – vidinį vaizdą, garso gimimą fotografijos kadre, apie ilgą vaizdo išnešiojimą, metus ir daugiau galinčias trukti kūrybines pauzes, negatyvų sunaikinimą, kai nuotraukos jau atspaustos, nes grįžti prie to paties, anot menininko, nėra prasmės.

Nė vienas grįžimas negali būti toks pat. Kiekvienas kadras R. Treigiui yra apaugęs asmenine patirtimi, jo vaizduose nėra konkretaus laiko ženklų, tai, kas vaizduojama, gali vykti nuolatos. Perteklinė informacija sukelia triukšmą, nuo to, kas nereikalinga, vaizdą dažnai išvaduoja rūkas. Taip pat net ir bandant eksperimentuoti, vis tiek rezultatas per daug nesiskirs nuo kitų darbų, nes nuo savęs pabėgti neįmanoma.

– Papasakokite apie savo kūrybinio kelio pradžią…

– Yra žmonių, kurie nuo pat vaikystės buvo linkę į meną, man taip nebuvo. Baigęs vidurinę mokyklą nelabai žinojau, ko noriu. Daug vėliau suvokiau, kad noriu mokytis dailės. Tai įvyko po ilgų blaškymųsi. Norėjau stoti į tapybą, bet tais laikais neturėjau galimybių pasiruošti stojamiesiems. Neturėjau nei piešimo, nei tapybos pagrindų. Tais laikais stojant į tapybą vyko didžiuliai konkursai. Tai buvo pati populiariausia specialybė.

Pradėjau lankyti studiją, tapybos ir piešimo mokytis privačiai. Vėliau Dailės institute įstojau į dizainą. Tiesa, iš pirmo karto neįstojau, buvo per menkas pasiruošimas. Taip ir prasidėjo mano kelionė…

– O kaip nuo tapybos pasukote į fotografiją?

– Fotografija mane pradėjo dominti studijų metais. Į šią sritį turbūt pasukau iš didelės meilės kinui. Tuo metu Klaipėdoje rudenį vykdavo jaunimui skirti kino festivaliai, į kuriuos atveždavo daug labai įdomių filmų. Didelę įtaką padarė italų kino klasikos bei Andrejaus Tarkovskio filmai.

Galiu sakyti, kad į fotografiją pasukau pamažu. Man visą laiką buvo svarbus vaizdas – fotografija, kinas, tapyba.

– Kas dar Jus įkvepia? Gal galėtumėte papasakoti, kas padarė ir daro didžiausią įtaką Jūsų pasaulio matymui?

– Dar man labai svarbi muzika, dailė. Mano trys pamatai, banginiai, kurie visą laiką buvo svarbūs – J. S. Bachas, Rembrandt‘as ir Tarkovskis. Apskritai yra daugybė dalykų, kurie įkvepia. Kartais užtenka menkiausios užuominos, garso, vaizdo, traškesio, kad kiltų kokių nors minčių ar vaizdinių.

Mano trys pamatai, banginiai, kurie visą laiką buvo svarbūs – J. S. Bachas, Rembrandt‘as ir Tarkovskis.  Apskritai yra daugybė dalykų, kurie įkvepia. Kartais užtenka menkiausios užuominos, garso, vaizdo, traškesio, kad kiltų kokių nors minčių ar vaizdinių.

Mano pasaulėvaizdį formavo klasikinė muzika, bet negaliu sakyti, kad kategoriškai vien jos klausau. Bacho muzikoje galima išgirsti tarsi tam tikrų amžinybės momentų. Tą patį jaučiu žvelgdamas į Bruegelio tapybą, žiūrėdamas Fellini „Romą“, neseniai žiūrėjau jo „Orkestro repeticiją“. Kadangi visus tuos klasikinius filmus jau esu matęs, dažnai jų nebežiūriu nuo pradžios iki galo, o žiūrinėju. Man labai svarbu pažiūrinėti Fellini, Tarkovskio ištraukas.

– Ar tai yra kažkokios kertinės tų filmų ištraukos?

– Nebūtinai. Net ir žvelgdamas į atsitiktines vietas, jas atrandu kaskart iš naujo, pamatau daugiau klodų. Kai į daugybę kartų matytus dalykus sugebi pasižiūrėti naujai, ištinka atradimo džiaugsmas. Tiesiog užplūsta kažkoks geras jausmas. O kodėl taip pasidaro? Gal anksčiau tam tikrus momentus galėjau pražiopsoti?

Žiūrinėjimai, skaitinėjimai, sugrįžimai prie seniai atrastų dalykų suteikia galimybę gurmaniškai mėgautis reginiais, vaizdiniais, tekstais. Įsižiūrėdamas pamatai labai daug įdomių dalykų.

Taip pat klausydamas J. S. Bacho visai kitaip priimi vaizdą. Jei klausaisi Bacho ir žiūri, tarkim, pro langą, pradedi visai kitaip suvokti matomą vaizdą. Dar kitaip tą pačią muziką suvoki užsimerkęs. Tačiau regimiems vaizdams muzika suteikia tam tikrą mistinį lygmenį, kažkas atsiveria, kažkas atgyja.

R. Treigys, „Geležinkelio tiltas“ (2006)

– Jei pradėjome kalbėti apie vaizdą ir garsą, esate minėjęs, kad Jūsų nuotraukose esantys tam tikri rėželiai, įtrūkiai yra tarsi to vaizdo garsas, tačiau vėlgi, kalbant apie garsą, mintyse gimsta toks paradoksas, nes Jūsų vaizdai daugiausia kalba apie tylą. Garsas juose galėtų būti tik šnaresys, virpėjimas…

– Taip ir yra. Tai nėra švilpuko, traukinio ar reaktyvinio lėktuvo garsas. Tai yra garsas tyloje. Tylos garsas, kuris yra visiškai kitoks. Jis tave lyg ir priverčia suklusti, kartais net gali išgąsdinti. Mano fotografijose jis yra kaip šnaresys. Kai būni laukuose, tyloje ir išgirsti praskrendančio paukščio sparnų suplazdėjimą. Ankstesnėje mano kūryboje tie garsai buvo labiau drastiški, netgi kiek dirbtini. Tai buvo kaip šaukimas, protestas. Taip pat tam tikrą garsinį atspalvį suteikia ir fotografijų spalva.

Tai nėra švilpuko, traukinio ar reaktyvinio lėktuvo garsas. Tai yra garsas tyloje. Tylos garsas, kuris yra visiškai kitoks. Jis tave lyg ir priverčia suklusti, kartais net gali išgąsdinti. Mano fotografijose jis yra kaip šnaresys.

Naujausiuose mano darbuose garso labai mažai. Ciklas „Miestas iš atminties. Vilnius“ galbūt geriausiai tai iliustruotų. Viskas priklauso nuo to, ką norima pasakyti. Gali būti ir visiška tyla.

– Sumanymas, kiek kadre bus garso, ateina prieš gimstant kadrui ar išsigvildena kiek vėliau?

– Niekada negaliu iki galo pasakyti, koks bus rezultatas. Visada svarbus improvizacinis momentas. Pasirenkamas ir susirandamas objektas, fotografuojamas, darbų spausdinimas. Spausdinant vaizdas vėlgi koreguojamas. Skaitmena padaro momentinį atvaizdą, kurį galime matyti jau iš karto, o čia reikalingas tam tikras procesas, kuriame skleidžiasi įvairūs etapai. Spausdinimo metu sumanymai dažnai kinta.

Yra darbų, kurie fotografuoti vienais metais, o atspausti – po metų ar po dvejų. Spausdinant įvyksta tam tikra improvizacija. Kiekvienoje kūryboje, pavyzdžiui, ir tapydamas paveikslą negali pasakyti, kad darbas bus lygiai toks, koks buvo sumanytas pačioje proceso pradžioje. Konkrečiai kalbant apie garsą kadre, iš karto nieko nežinau. Kai prieinu prie spausdinimo proceso, tada kažkas pradeda aiškėti. Fotografija susideda iš kelių kūrybos etapų. Vienoks kūrybinis procesas, kai fotografuoji, ir visai kitoks, kai spausdini patį vaizdą, ryškini nuotrauką, dirbi su didintuvu, chemija. Tada lietiesi prie vaizdo, kažką pašviesini, kažką patamsini, dedi sepijos toną. Tai yra visai kitas kūrybinis etapas.

R. Treigys, „Kambarys“ (1995-1996)

Kol padarau vieną kūrinį, įvyksta daug kūrybinių etapų. Kūrybiniu etapu galima laikyti ir vaizdo išnešiojimą savyje. Ne iš karto puoli jį fotografuoti, turi išnešioti savyje, subrandinti. Tu jį pagauni, išnešioji savyje, eini fotografuoti ir tik praėjus tam tikram laikui pradedi ryškinti, spausdinti fotografijas. Kūrybinių procesų, sluoksnių gali būti labai daug.

– Kiek suprantu, Jūsų kūryboje būna labai daug pauzių, sustojimų. Per metus padarote keliolika nuotraukų. Ar visos pauzės skirtos išnešioti būsimus vaizdus? O gal būna tokia tyla, kurioje nieko nėra?

– Būna metų, kai nepadarau nė vienos nuotraukos. Iš tiesų kartais būna absoliutus kūrybinis vakuumas, tuštuma, kuri yra labai keista. Tačiau tam vakuume tarsi kažką bandau nešiotis. Kažkas viduje verda. Vakuumas susipina su laukimu, minties nešiojimu. Kasdien ką nors pamatau, cirkuliuoja įvairių minčių, bet kartais būna tokia tuštuma, kad visiškai nieko nesinori daryti. Gal ir nereikia tuomet daryti, nes per prievartą nieko nesukursi.

Pastebėjau, jei tik bandau kažką per prievartą daryti, rezultatas būna labai blogas. Kai bandau priversti save ką nors daryti dėl reikiamybės arba norėdamas, kad nebūtų tos tuštumos, neišeina nieko vertingo.

Viskam yra savas laikas. Reikia išlaukti tų momentų, kada galima kurti, reikia išgyventi tą vakuumą. Pauzės taip pat būna labai didelės, ypač po parodų, kurias galima pavadinti vieša išpažintimi. Po to ilgai nieko nebesinori…

– Turbūt taip būna po visų darbų, į kuriuos įdedate labai daug savęs…

– Taip, atsiranda tokia tuštuma, kuri gali tęstis mėnesį, pusmetį, metus ar netgi daugiau. Niekada nežinau, kada ji pasibaigs.

– Greičiausiai tuštuma yra reikalinga, nes per svarbius gyvenimo įvykius sudeginama labai daug vidinių išteklių…

– Manau, kad ji reikalinga, nereikia dėl to per daug liūdėti. Svarbu šiek tiek atsitraukti ir pagalvoti, kas įvyko.

R. Treigys, „Kėdė“ (1991)

– O koks būna Jūsų atsitraukimas? Kaip jis atrodo? Ką tuo metu dažniausiai veikiate?

– Nieko neveikiu (juokiasi). Tuo metu būna visiškas plaukimas pasroviui. Nebandau savęs tempti niekur eiti, išvažiuoti. Tai būna gan sudėtingas laikotarpis. Nors gal ir būtų visai nieko tokiais periodais suleisti rankas į žemę, ką nors paprastai pasikrapštyti, padirbėti.

Bet kaip ir minėjau, tuo metu plaukiu pasroviui, visiškai nesipriešinu natūraliai tėkmei…

Su savo fotografijomis esu siųstuvas. Žiūrovas yra imtuvas. Jeigu siųstuvo ir imtuvo diapazonai sutampa ir susišneka, galime atrasti, kad tą patį matome, jaučiame, galime susikalbėti.

– O tos srovės, pagal kurias plaukiate, turbūt kažką ir atneša per laiką…

– Turbūt atneša. Po kiek laiko už ko nors užsikabini, išlauki, išgyveni tą momentą ir eini toliau…

– Vietas, objektus, kuriuos fotografuojate, ilgai jaukinatės. Tiesa ta, kad didžiosios dalies Jūsų fotografuojamų objektų realybėje turbūt net nebūtų įmanoma atpažinti. Tai yra objektai, kuriuos kasdienybėje žmogus paprasčiausiai praeitų, gal jam jie nieko nereikštų. Nuotraukose jie visai kitaip atveriami, kitaip perskaitomi, prižadinami kitokiam gyvenimui…

– Vietas norisi prisijaukinti, nes reikia susikalbėti. Pati vieta turi pradėti kalbėti…

– O kokios vietos Jums kalba?

– Tos, kurios mane užkalbina. O kaip jos užkalbina, dažniausiai nežinau, kažką intuityviai pajaučiu. Vaizdą, kurį pamatau, perleidžiu per save. Tiesa ta, kad, žvelgdami į tą patį obuolį, kiekvienas jį pamatysime kitaip. Dėl to kartais nesusikalbame. Geriausiai susikalba tie, kurie tą patį obuolį mato vienodai. Vienas įžvelgs, kaip gražiai ant obuolio krinta šešėlis, o kitas tematys, kad tai yra paprasčiausias obuolys.

Su savo fotografijomis esu siųstuvas. Žiūrovas yra imtuvas. Jeigu siųstuvo ir imtuvo diapazonai sutampa ir susišneka, galime atrasti, kad tą patį matome, jaučiame, galime susikalbėti. Kitas prie mano fotografijų priėjęs gali pasakyti, jog tai yra kažkokia nesąmonė, jam tai neįdomu. Ir gerai, kad jam neįdomu, neturi tie patys dalykai būti įdomūs visiems.

Mano fotografija nėra kažkoks gražus vaizdelis, kuris visus džiugintų. Visi vaizdą priimame pagal savo asmeninę patirtį, atsineštą iš vaikystės, kitų senesnių patyrimų.

Kiekvienam žmogui vaikystė visų pirma yra jo namai. Užaugę, namus galime turėti ar neturėti, bet namai yra labai konkreti vieta. Dauguma mūsų prisiminimų ateina iš vaikystės. Nežinau kodėl, bet mąstydamas apie vaikystę, niekada neprisimenu spalvos. Vaikystė mano prisiminimuose yra juoda ir balta.

To jokiu būdu nesieju su nelaimingos vaikystės prisiminimais, bet neatsimenu nė vienos spalvos. Neprisimenu, kokios spalvos buvo mano kelnės, kokios spalvos buvo mano žaislai. Jei spalva ir yra, tai ji labai išblukusi.

Mano fotografija nėra kažkoks gražus vaizdelis, kuris visus džiugintų. Visi vaizdą priimame pagal savo asmeninę patirtį, atsineštą iš vaikystės, kitų senesnių patyrimų. (…) Nežinau kodėl, bet mąstydamas apie vaikystę, niekada neprisimenu spalvos. Vaikystė mano prisiminimuose yra juoda ir balta.

Visai neseniai šia tema kalbėjausi su studentais. Dauguma jų savo vaikystę prisimena spalvotai. Analizuodami, kodėl taip yra, jie pradėjo vardyti, kad tuo metu jau buvo spalvotas televizorius, spalvotos nuotraukos. Mano vaikystėje to nebuvo, viskas buvo juodai balta.

Spalva neatgamina prisiminimų, labiausiai juos atkuria kvapai arba garsai.

– O žvelgiant į senas nuotraukas gal irgi sunku įsivaizduoti, kad senovės pasaulis buvo spalvotas…

– Dar XX a. pradžioje Lietuvoje spalvotai fotografuoti pirmasis pradėjo Steponas Kolupaila. Iš tų nuotraukų eina visiškai kitokia informacija. Tada nejučiomis nustembi, kad ir 1938 m. pasaulyje buvo spalvų. Per spalvą gauni labai daug informacijos. Kai spalvą sunaikini arba padarai mažiau ryškią, informacijos srautas sumažėja.

Net ir vaikystės bespalvis prisiminimas yra išgryninti vaizdai, kuriuose likę tai, kas svarbiausia. Jei prisiminimuose būtų daug spalvų, gal tada liktų ir nereikalingos informacijos, informacinio triukšmo.

R. Treigys, „Parkas“ (1997)

– Jūsų darbuose turbūt irgi svarbu, kad būtų kuo mažiau perteklinės informacijos… Esate kalbėjęs, kad nereikalingas detales atmeta rūkas.

– Taip, jis išvalo vaizdą nuo nereikalingų detalių. Esu minimalistas, mėgstu išgrynintą vaizdą. Norisi išvengti papildomų, nereikalingų detalių.

– Jūsų fotografijose konkretybės išnyksta. Ar Jums svarbu po to atsiminti, kaip tas objektas atrodė realybėje?

– Paprastai nekonkretizuoju ir nedokumentuoju vietų. Cikle „Miestas iš atminties. Vilnius“, be abejo, fotografuotas Vilnius, bet jis irgi nėra sukonkretintas. Man tai nėra svarbu, galbūt labiau rūpi to laiko nuotaika, atmosfera. Nors konkretaus laiko mano fotografijoje nėra, kaip ir konkrečios vietos. Laiko sąvoka mano fotografijoje abstrakti. Tai galėjo būti, tai yra, tai dar bus. Fotografijose matomi dalykai gali būti jau buvę praeityje, bet gali nutikti ir ateityje.

Jei žiūrėtume C. Bressono, A. Sutkaus darbus, juose laiko ženklai labai aiškūs. Tose fotografijose esančių dalykų neįmanoma pakartoti. O mano fotografijose esantys vaizdai gali ištikti bet kada.

Jei žiūrėtume C. Bressono, A. Sutkaus darbus, juose laiko ženklai labai aiškūs. Tose fotografijose esančių dalykų neįmanoma pakartoti. O mano fotografijose esantys vaizdai gali ištikti bet kada.

– Galbūt tai gali ir nuolatos būti… Tiek situacija, tiek žvilgsnis, nes būtent nuotraukose esantis rūkas, išplaukę objektai, kiti momentai kalba apie tai, kaip į objektą buvo pasižiūrėta…

– Iš tiesų vaizdas nuotraukoje yra apaugęs asmeninėmis patirtimis. Tai, ką rodau, nėra nuogas vaizdas. Tai nėra skenerių darbas, tai vaizdas, perleistas per mano patirtis. Žiūrovas taip pat jį priima per savo patirtis. Kiekvienas žiūrovas vaizdą perskaito pagal savo kultūrinį, gyvenimišką kontekstą.

Aštuoniolikos ar penkiolikos metų žmogus tą patį vaizdą suvoks kitaip negu brandžiame amžiuje. Bet labai sunku kalbėti apie kūrybą. Kodėl vienaip ar kitaip yra darbuose, iki galo paaiškinti neįmanoma.

Pavyzdžiui, darbas „Kambarys“ – tai sugrįžimas į mano vaikystę. Kai po daugelio metų nuvykau į savo vaikystės vietą Šilavotą, pamačiau, kad ten niekas nepasikeitę. Nors dabar ten jau gyvena kiti žmonės, bet išlikę tie patys tapetai, tas pats paveikslėlis ant sienos, ta pati kėdė pastatyta… Atrodo, kad sugrįžai ten, iš kur išėjai. Užklupus potyriui tiesiog žaidi su vaizdu, komponuoji, kol pajauti, kad išsakei tai, ką norėjai.

– Esate minėjęs, kad būtent Šilavoto apylinkių kraštovaizdis labiausiai suformavo Jūsų pasaulio matymą…

– Tai turbūt suformavo pasąmoninį, vidinį matymą. Tačiau jaučiu, kad didelę įtaką padarė ir Klaipėdos kraštas. Beveik visuose mano darbuose yra horizonto linija. Net ir interjero, daiktų fotografijose. Manau, kad tai yra pamario krašto peizažo įtaka.

– O ką reiškia ta nubrėžta horizonto linija?

– Turbūt neįmanoma to įvardyti. Čia yra kažkokie pasąmonės dalykai. Nežinau, kodėl manyje taip giliai įsirėžusi ta horizonto linija. Manau, kad neturėčiau pats to analizuoti

– Ar reflektuojate savo darbus, kūrybos kitimą laike?

– Kartkartėmis sugrįžtu į tokias pačias arba į panašias teritorijas. Sugrįžimas kiekvieną kartą yra kitoks, bet kartu ir toks pat. To niekada nedariau sąmoningai ar specialiai. Šis momentas paaiškėjo, kai ilgalaikės perspektyvos darbai išsidėliojo parodoje bei knygoje. Tai yra sugrįžimai į tas pačias vietas, tas pačias teritorijas.

R. Treigys, „Stulpas su namu“ (2015)

– Bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad esate ištikimas vienai krypčiai, technikai, nuosekliai judate savo kryptimi. Ar niekada nekilo pagunda drastiškiau eksperimentuoti, bandyti daryti ką nors visiškai kitokio?

– Net jei ir bandau daryti kitaip, vis tiek nuo savo braižo, stiliaus nepabėgsiu. Neįmanoma pabėgti nuo savęs. Vis tiek lieki savyje, eksperimentavimas kažkur toli nenuveda. Nors iš esmės eksperimentuoti nesu linkęs.

Per tapybą mes suvokiame spalvą. O skaitmeninis fotografavimas darant daug kadrų yra greitas vaizdo vartojimas, jo nesuvokiant. Kai žmogus yra išmokęs piešti ir geba neskubėdamas įsigilinti į vaizdą, tada jis gali neskubėdamas fotografuoti, reikiamu momentu nuspausti mygtuką.

Tiesa, esu sukūrę videofilmą „Kelias“. Bet ir to negalima laikyti eksperimentu. Tai yra tarsi tokia pati fotografija, bet judanti ir su garsu. Taip pat skaitmenine technika fotografuoju dienoraščius. Vieni žmonės dienoraščiuose mintis, išgyvenimus užrašo žodžiais, aš tai atlieku fotoaparatu.

– Žmonės, kurie fotografuoja skaitmenine technika ir niekada nėra prisilietę prie juostos, dažnai daro labai daug kadrų beveik be jokios atrankos. Žmonės, kurie dirba su juostine technika, yra įpratę kiekvieną daromą kadrą labiau apmąstyti…

– Manau, kad fotografavimas visko iš eilės ir atrinkimas, kas pavyko, yra mėgėjiškas požiūris. Fotografuojantis profesionalas turėtų studijuoti akademinį piešimą ir tapybą. Ilgai stovėdamas prie molberto ir prie modelio, žmogus suvokia formą. Kai prie piešinio praleidi 24 valandas, įsigilini į objektą. Labai svarbu lėtai, nuosekliai studijuoti objektą. Per tapybą mes suvokiame spalvą. O skaitmeninis fotografavimas darant daug kadrų yra greitas vaizdo vartojimas, jo nesuvokiant. Kai žmogus yra išmokęs piešti ir geba neskubėdamas įsigilinti į vaizdą, tada jis gali neskubėdamas fotografuoti, reikiamu momentu nuspausti mygtuką.

– Užsimenate, kad Jums svarbus yra vidinis vaizdas. Ar galėtumėte papasakoti, kas tai yra?

– Vidinis vaizdas mums iškyla per įvairias asociacijas. Mes jį nešiojamės savyje. Mumyse jis gyvena. Jis išsiskleidžia fotografijos, grafikos, piešimo pavidalu. Taip pat jį galima išreikšti ir žodžiais. O kartais net nebūtina jo iškelti į viešumą, užtenka nešiotis savyje. Bet atpažįsti jį iš menkiausios detalės, brakštelėjimo.

Dažnai vidinio vaizdo atsiradimą išprovokuoja garsas. Mane visą laiką labai veikia laikrodžio tiksėjimas. Turbūt ryškiausiai iš vaikystės prisimenu tiksintį laikrodį ir zyziančią musę. Tai yra ramybė, saldus saldus popiečio miegas.

Dažnai vidinio vaizdo atsiradimą išprovokuoja garsas. Mane visą laiką labai veikia laikrodžio tiksėjimas. Turbūt ryškiausiai iš vaikystės prisimenu tiksintį laikrodį ir zyziančią musę. Tai yra ramybė, saldus saldus popiečio miegas. Per laiką įsigėrę į mus garsai, dažnai ir kuria mūsų vidinį vaizdą. Taip pat jį kuria ir kvapai. Kiekvienas žmogus turi vidinių vaizdų. Tai yra ir slapčiausios mūsų baimės.

– Daug kam žinoma, kad nesaugote savo nuotraukų negatyvų…

– Tai senos istorijos. Man neįdomu prie to paties vaizdo grįžti antrą kartą. Nematau prasmės. Taip pat žinau, kad iš to paties negatyvo niekas už mane negalės atspausti. Man svarbus visas fotografijos procesas – nuo fotografavimo iki atspaudimo. Negaliu niekam atiduoti nė vienos šio proceso grandies. Pats ryškinu, trinu emulsija, spausdinu. Manau, kad tik pats žinau, kaip tiksliai viską padaryti. Taip pat suvokiu, kad, po ilgo laiko grįžus prie to paties negatyvo, nebeįmanoma atkartoti to, kas tuo metu buvo. Jei grįžčiau, būtų visiškai kitas kūrinys.

Žurnalui „Kelionė su Bernardinai.lt“ kalbino Vaiva Lanskoronskytė