R. Vyžintaitės Lajienės nuotr.
Afrika ir vudu, Amerika ir indėnai, Sibiras ir šamanai, Lietuva ir… Kalbėdami apie egzotiškiausias ir autentiškiausias tikėjimų formas dažnai per daug nuklystame žemėlapiuose, nepastebėdami, kad panašūs stebuklai vyksta ir visai šalia mūsų – vietiniame kaimelyje, vos pasukus į artimiausią miškelį. Viena tokių, netgi dvigubai stebuklingų kulto vietų yra Aukštaitijoje, Skudutiškio miestelyje (Molėtų r.). Čia miško upelių santakoje subtiliai susiduria (o gal greičiau persipina) du tikėjimai: senasis baltų ir, žinoma, krikščionybė.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2020 m. liepos 5 d. portale vilniausgalerija.lt
Akmenys su „ženklais“
Nuo kitų po Lietuvą pabirusių šventviečių šioji labiausiai išsiskiria ne tik religine diplomatija, bet ir savo kraštovaizdžiu: tai paslaptinga Juodišos (Skudutės) bei į jį įtekančio bevardžio upelio santaka, kurią puošia dar ir aplinkui pabirę, nemažų apimčių rieduliai. Didžiausiame iš jų matosi žymės (įdubos) gyventojų pramintos „Marijos pėdomis“, dar trijuose – žymės, pramintos „Vyties kryžiaus“, „Kalavijo“ ar „Kristaus širdies“ vardais. Šių žymių kilmė iki galo nėra aiški ir, nors didesnė tikimybė, kad jos sukurtos gamtos, manoma, kad akmenys yra mitologiniai ir kulto metu naudoti jau nuo neatmenamų laikų.
Daugelyje šaltinių ši alkavietė įvardinama net kaip viena svarbiausių Lietuvoje, tačiau ne tik būtuoju laiku: „pagonybės“ apraiškos čia aktyviai vyksta ir šiandien. Tiesiog „po nosimi“ Šv. Marijos statulai žmonės aukoja augalus ir pinigus, geria akmenų duobelėse susikaupusį vandenį, prausiasi šaltinio vandeniu, o kas gražiausia – nesistengia diferencijuoti, kuriam tikėjimui ši vieta priklauso.
R. Vyžintaitės Lajienės nuotr.
R. Vyžintaitės Lajienės nuotr.
R. Vyžintaitės Lajienės nuotr.
Marijos apsireiškimo vieta
Taigi būtent didžiausias šios vietos autentiškumas, regis, yra ne pačioje alkavietėje, o jos tebevykstančioje dermėje su jau vėliau čia atsiradusiais krikščionybės atributais: Šv. Marijos skulptūra bei savotiškomis maldos „stotimis“, kur tikintieji prašo įvairių skirtingų malonių. Vietiniai gyventojai pasakoja, esą maro metais (maždaug XVIII a. pradžioje) šioje vietoje apsireiškusi Šv. Marija daugeliui padėjo išsigelbėti nuo mirties. Viso to liudijimas – jau minėta, ant didžiausio akmens likusi „Marijos pėda“, šalia kurios 1990 m. pastatyta aprašoma Šv. Marijos skulptūra, o vėliau – ir visa koplytėlė. Prisipažinsiu – artėjant į rūko apgaubtą upelio slėnį, atrodo, kad ši statula tuoj pravers koplytėlės duris ir nueis į šalia tekantį upelį nusiplauti kojų.
Nuo samanų rinkimo iki akmens skėlimo
Dėmesio verta ne tik šventvietė, bet ir joje išlikę ritualai: tiek vienu, tiek kitu tikintys ar intuityviai ieškantys pagalbos žmonės upelyje palieka monetas, koplytėlėje – rožančius, raštelius, gėles ar net kankorėžius, o kai kurie išdrįsta ir atsiskelti švento akmens gabalėlį. Tikima, kad akmens, ar nuo jo atplėštos samanos riekelė gali padėti sveikstant ar meldžiant kitokių malonių. Bene daugiausia dėmesio ši vieta sulaukia per Šv. Trejybės atlaidus, vykstančius gegužės mėnesį.
Skudutiškio bažnyčia | Puslapio infomoletai.lt nuotr.
Aukštaitijos dvasia
Skudutiškį įdomu aplankyti ne tik dėl šios šventvietės, bet ir dėl lengvos, jaukios aukštaitiškos dvasios, kuri atsispindi net miestelio pavadinime: juk skudučiai (kaip ir kiti lietuviški pučiamieji) yra tipinis aukštaitiškas instrumentas.
Čia pat ir nuo Aukštaitijos neatskiriami ežerai (Balčio bei Juodžio) ir netikėtos, širdį į kulnus varančios kalvelės ir daili medinė bažnytėlė, iš tolo šviečianti savo raudonomis sienomis. Dar vienas bažnytėlės eksterjero išskirtinumas – liaudies architektūros bei modernizmo samplaika. Jeigu bus galimybė, būtinai užsukite ir į vidų: galbūt pavyks pamatyti ant lentos tapytą, XVII a. datuojamą Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios paveikslą. Šis paveikslas – simbolinis „įpėdinis“ anksčiau kabėjusio (bet sudegusio) paveikslo, kuris, pasak legendos, kartu su Marija pasirodė ant akmens minėtoje šventvietėje. Be legendomis apipintų kūrinių bažnyčioje yra ir dar keletas dėmesio vertų eksponatų – tai XVIII a. pr. Dievo Motinos atvaizdas, o didįjį altorių puošia XVII a. drožyba – Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus skulptūros.
Daugiau lankytinų Lietuvos objektų rasite čia.
R. Vyžintaitės Lajienės nuotr.
