Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos nuotr.

Šiandien pristatome vieną iškiliausių pasaulio literatūros kūrinių – „prarastosios kartos“ rašytojo Francio Scotto Fitzgeraldo romaną „Didysis Getsbis“. Ne vienas amerikiečių literatūros klasikas (Jerome’as Davidas Salingeris, Richardas Yatesas) teigė, kad romanu „Didysis Getsbis“ rašytojui pavyko sukurti forma ir turiniu nepriekaištingą kūrinį, o poeto Thomo Stearnso Elioto teigimu: „šis romanas – tai pirmas žingsnis į priekį, kurį amerikiečių literatūrai pavyko žengti nuo Henry Jameso laikų“.

Francis Scottas Fitzgeraldas – vienas iškiliausių XX a. pirmos pusės rašytojų, kurio gyvenimas buvo toks pat skandalingas, kaip ir jo romanų herojų. Dvidešimt ketverių rašytojui, išgarsėjusiam pirmuoju romanu „Šioje rojaus pusėje“ („This Side of Paradise“), kaskart tekdavo nelengva užduotis – parašyti geresnį ir daugiau pinigų uždirbantį romaną, kuris leistų jam ir jo mylimai žmonai Zeldai gyventi lengvabūdiškoje svajonėje. Kartu su savo žmona Zelda Fitzgerald jie tapo džiazo amžiaus ikonomis; ikonomis amžiaus, kuris trumpais sijonais, laisvu elgesiu, šampanu ir čarlstono ritmu džiaugėsi, kad karas baigtas. Tačiau žmogaus viduje karas visuomet vyksta…

1925 m. pirmą kartą išspausdintas „Didysis Getsbis“, deja, neatnešė taip laukto honoraro rašytojui. Atvirkščiai, daugelio kritikų teigimu, romanas neva signalizavo rašytojo sėkmės pabaigą. Daugeliui nepatiko autoriaus ciniška gaida, šiurkštus tonas, o pati knygos forma, kuria taip džiaugėsi rašytojas, buvo įvardyta kaip išprievartauta.

Vienaip ar kitaip, laikas, kuris ypač svarbus ir pagrindiniam romano veikėjui, apvertė viską aukštyn kojomis. Pasirodo, XXI a. skaitytojas romanui daug prielankesnis. Naujų „Didžiojo Getsbio“ leidimų kone kasmet pasirodo įvairiuose pasaulio kraštuose. Lietuvių kalba, atrodo, yra išėję 6 šios knygos leidimai. Leidykla „Obuolys“ šiemet perleido romaną dar puošnesniu rūbu, vis dėlto mes skaitome ir cituojame 2005 metų leidyklos „Alma littera“ leidimą.

Bandydami įminti „Didžiojo Getsbio“ populiarumo ir nemirtingumo paslaptį, tikriausiai turime pradėti nuo formos, kurią taip kritikavo pirmieji kritikai. Šiame užterštame (tiesiogine ir perkeltine prasme) pasaulyje, kuriame viską valdo greitis, neilgos apimties kūriniai randa savo skaitytoją. Romanas pasižymi taupumu – taupomi žodžiai, bet ne prasmės, kas leidžia kūriniui skleistis palaipsniui, o skaitytojui – interpretuoti.

Pagrindinis romano veikėjas Getsbis savo amerikietiškomis (dabar galbūt reikėtų sakyti instagramiškomis) svajonėmis ir noru susigrąžinti meilę yra mums atpažįstamas. Jį valdo naivi svajonė susigrąžinti savo pirmąją meilę Deizę, kuri, deja, jau yra ištekėjusi už turtingo aristokrato. Šią meilę Getsbis ideologizuoja, net ir suprasdamas, kad jie abu pasikeitė:

Matyt, būta akimirkų ir šią popietę, kai tikroji Deizė neatitiko jo svajonių Deizės, – ir ne ji dėl to kalta, o nepaprastas jo susikurtojo idealo gyvybingumas. Tas idealas pranoko ją, pranoko viską. Jis lipdė jį su tikra kūrybine aistra, nuolat ką nors pridėdamas, puošdamas kiekviena po ranka pakliuvusia gražia plunksnele. Tobuliausias realus grožis ir žavumas negali varžytis su tuo, ką sugeba sukurti žmogaus fantazija.

Getsbio personažas ne kartą yra įvardytas kaip paskutinis amerikietiškas herojus literatūroje, kurį niekingai pasiglemžia naivus praeities idealų puoselėjimas ir negebėjimas gyventi dabartyje. Lengvabūdiškos, savanaudiškos ir nenuoširdžios, besidangstančios plunksnomis ir blizgučiais – praeitį nubraukti norinčios visuomenės vaizdiniai skatina Getsbį dar labiau trokšti įsivaizduojamų idealų, kurie nuramintų jo nuovargį.

Getsbio istorija per nuotolį mums pasakojama pašalinio asmens – Getsbio kaimyno, kuris romano pabaigoje įvardijamas kaip „vienintelis jo draugas“. Būtent jis papasakoja, kas buvo Getsbis – neturtingas berniokas, turėjęs didelių ambicijų; išnaršęs visą pasaulį, kariavęs kare, penkis mėnesius studijavę Oksforde, „nežinomais“ būdais tapęs turtingu ponu, kurio vienintelė svajonė susigrąžinti nesuteptą laiką, kurį simbolizuoja meilė Deizei. Ir jis tikrai manėsi, kad laiką galima sugrąžinti.

Jis norėjo nei daugiau, nei mažiau, tik kad Deizė nueitų pas Tomą ir pasakytų: „Aš tavęs niekada nemylėjau“. Ir tik po to, kai ji tuo vienu sakiniu nubrauks trejus pastaruosius metus, bus galima aptarti kitus praktiškus reikalus. Vienas iš jų – kai Deizė gaus formalų išsiskyrimą – važiuoti į Luisvilį ir susituokti jos namuose taip, kaip būtų buvę prieš penkerius metus. <…>

– Kažin ar galima iš jos tiek daug reikalauti,– išdrįsau įsiterpti aš. – Praeities nesugrąžinsi.

– Nesugrąžinsi? – netikėdamas sušuko jis. – Galima sugrąžinti!

Tikriausiai tuo savo naiviu „gyvenimo filosofijos“ įsitikinimu Getsbis ir sužavi skaitytoją, kuriam palieka mintyti apie tą žaliąją švieselę, besiveržiančią į rytojaus dieną, ir yra vadinama viltimi. Kartais viltis mus klaidina – veda atgal, į praeitį, kurioje gyvena neišsipildžiusios svajonės, kurias vis tikimės kada nors – netolimoje ateityje – išpildyti.

Reikšmingi ir kiti čia neaptarti knygos personažai: Deizės vyras Tomas ir jo meilužės, Getsbio kaimynas ir knygos pasakotojas Nikas bei Džordana Beiker, kuriais rašytojas išmaniai naudojasi, kad atskleistų tuometinės visuomenės paletę.

Romaną „Didysis Getsbis“ privalu perskaityti ne tik todėl, kad tai galite padaryti per vakarą. Šis kūrinys literatūros lauke reikšmingas savo mintimi, žodingu ir nostalgišku pasakojimu, vaizduojančiu tragišką paskutinio amerikietiško herojaus svajonių mirtį.

O jei kas ieškote kinematografinio malonumo, patariame pažiūrėti to paties pavadinimo 2013 m. režisieriaus Bazo Luhrmanno ekranizaciją, kurioje pagrindinius vaidmenis sukūrė garsūs aktoriai – Leonardo DiCaprio, Tobey Maguire’as ir Carey Mulligan.

Paliekame su romano ištrauka:

Getsbis tikėjo žaliuoju žiburėliu, pašėlusia ateitimi, kuri metai po metų traukiasi nuo mūsų tolyn. Ji išsprūdo mums iš rankų anuomet, bet nesvarbu – rytoj mes bėgsime dar greičiau, ištiesime rankas dar toliau…Ir vieną gražų rytą…

Taip mes stengiamės plaukti pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša ir neša mūsų laivelius atgal į praeitį.