Rubensas, „Nekaltųjų žudynės“.

Barokas (it. barocco – keistas, įmantrus) – tai XVII a. Europoje išplitęs menas ir kultūra. Ši meno kryptis keitė Vėlyvąjį renesansą ir minėtame amžiuje paplito daugumoje Europos šalių. Baroko dailės ir architektūros tėvyne yra laikoma Italija, o Roma yra svarbiausias ankstyvojo ir brandžiojo baroko dailės ir architektūros centras.

Tekstas ir iliustracijos pirmą kartą publikuoti 2018 m. rugpjūčio 19 d. portale vilniausgalerija.lt

Pirmiausia, žodis „barokas“ buvo vartojamas atskirti kūriniams, kuriems trūko klasikinių proporcijų. Esminiai baroko stiliaus bruožai – sudėtingumas, įmantrumas, jausmingumas, impulsyvumas, tapybiškumas, dramatiškumas, patetiškumas, polinkis į didybę, ansambliškumas, ypač – dinamiškumas. Baroko mene vyrauja judėjimas – fizinis, emocinis, dvasinis.

Diegas Velaskesas, „Freilinos“.

Diegas Velaskesas, „Venera su veidrodžiu“.

Rubensas, „Hipopotamo ir krokodilo medžioklė“.

Rubensas, „Trys gracijos“.

Baroko epochos menas buvo politinės valdžios ir religinių konfliktų įrankis: daugelis jo darbų šlovina valdžią ir tradicinį dvasingumą. Barokui taip pat būdinga įvairių mecenatų gausa. Pastarieji tuomet vertino nebe Renesanso laikais populiarias freskas, rūmų puošybą ar altoriaus paveikslus, bet natiurmortus, žanrines scenas, peizažus, kuriuos kabindavo privačiose rezidencijose.

Natiurmortas (paveikslas, vaizduojantis kasdienius daiktus) apskritai tapo labai populiarus baroko laikotarpiu. Tokių kūrinių poreikis augo, nes ilgainiui daugiau žmonių išgalėjo puošti savo namus paveikslais.

Tarp žymiausių baroko dailininkų – Diego Velaskeso, Piterio Pauliaus Rubenso, Chuzepės de Riberos, Nikola Puseno, Antonio van Deiko, Rembranto Harmenso van Reino, Suano van der Hameno pavardės.