Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos nuotr.

Šiandien skaitome Timuro Vermeso debiutinį romaną „Jis ir vėl čia“ („Alma littera“, 2014).

Pasirodęs Vokietijoje, satyrinis romanas iš karto šoko į geriausiai parduodamų knygų sąrašą ir privertė ne vieną stebėtis – nejau rašytojas tikrai prikėlė Hitlerį? Kodėl?

2011 metų pavasaris Berlyne. Prabėgus 64 metams po savižudybės, Hitleris pabunda parke. Atbudęs tautos vadas nepanikuoja, nes supranta, kad jei jau jis čia, tai jo misija – išgelbėti vokiečius nuo pražūties. O pražūtis mirga čia pat: laikraščių antraštėse, gatvėse, politikoje… Štai kodėl tautai prireikė savo vado ir jis padės jai išsivaduoti ir vėl atgimti, net jei ta tauta ir sunkiai beatpažįstama – visur pilna turkų, žmonės elgiasi nesuprantamai, nė vienas nerodo tinkamos pagarbos, negana to, visi rankioja šunų išmatas į maišelius, naudojasi kompiuterine technika, o demokratija ir medijos užvaldžiusios jų protus.

Hitleris vėl imasi darbo, juoba kad pats likimas pasiūlo jam antrą šansą – žmonės mano, kad jis yra nuolat vaidinantis aktorius, todėl visi juo žavisi, visi pasiilgę „vado“ nuomonės. Jau po kelių dienų Hitleriui pasiūlomas darbas – dalyvauti televizijos laidoje ir vaidinti Hitlerį (t. y. save). Rimtos buvusio tautos vado mintys apie jų smunkančią ekonomiką, socialinę ir politinę situaciją publikai yra pramoga, tačiau ar ilgai?

Cituodami Timuro Vermeso knygos personažus, turime pasakyti, kad žydų tema nejuokinga ir kūrinyje nerasime linksniuojamo Hitlerio ir žydų klausimo. Vis dėlto rasizmas ir nacionalizmo siekis išlieka svarbi knygos ašis. Hitleris padeda suprasti vokiečiams, kad jie susidūrė su kitu priešu – turkais. Tai jie gadina arijų šalies įvaizdį, atima darbus, o sunkiai vokiečių uždirbti pinigai keliauja į paramos fondus… Savo fiurerišku žvilgsniu ir žodžiu Hitleris negailestingai taršo pasidavusią vokiečių tautą ir skatina daug ką permąstyti. Atsibusti!

Hitlerio personažas knygoje šaržuotas, keliantis juoką, bet drauge ir susižavėjimą charizmatiška asmenybe. Tarp eilučių aiškiai išskaitoma, kad vokiečių tauta (o gal ir visa Europa) yra išsiilgusi tvirtos rankos, kuri sustabdytų procesus, naikinančius etninę tautą ir jos galią: globalizacija, emigracija, pabėgėlių srautai, narystė Europos Sąjungoje, galiausiai – demokratija…

Timuro Vermeso tikslas yra ne satyra iš ar apie Hitlerį,bet satyra su Hitleriu, kuria  stengiamasi parodyti, žurnalistikos ir medijų pasaulio absurdiškumą, demaskuoti demokratijos netvarumą. Euroskepticizmas ir nacionalizmas – štai du galingiausi ginklai, kurių turi saugotis kiekviena demokratinė valstybė ir Timuras Vermesas svarsto, kas nutiktų, jei ketvirtoji valdžia nuspręstų stoti ne demokratijos, o simpatijos ir nostalgijos pusėn, vedama vien tik populistinių paskatų. Šiuolaikinės medijos seniai palaidotoms idėjoms per naktį vėl gali suteikti galios ir priversti visuomenę pamiršti skaudžias istorijos pamokas.

Manome, kad knyga įtiks besidomintiems istorija, politika, žurnalistika ir medijų veikimo principais, kadangi autorius siūlo patrauklų pasakojimą su netikėtais siužeto vingiais ir šiurpiai tikrovišką Hitlerio personažą, kuris šiandien įgauna iki tol negirdėto ikoniškumo – o tai faktas, į kurį turime reaguoti rimtai susimąstydami – nejau ir aš tuo patikėjau, nejau jis ir vėl blefuoja?

O jei norėsite ne tik įsivaizduoti, bet ir pamatyti Timuro Vermeso sukurtą personažą, galite peržiūrėti filmą „Look Who’s Back“ (2015).

Paliekame su knygos ištrauka, kurioje Hitlerio personažas mąsto apie Europos Sąjungą:

Šalis valdantys pajacai kiekviena proga puola vienas kitam ant kaklo ir saikstosi daugiau niekada nesikivirčysiantys kaip tikri vyrai. Šį tvirtą siekį įkūnijo Europos Sąjunga, panaši į kartais susimetančių neapsiplunksnavusių mokinukų gaują. Ta gauja daugiausia laiko aiškinosi, kas turi būti vadas ir kiek kas turi atsinešti saldumynų. <…> Kas čia per fokusas? <…> Vienintelė viešpataujanti ideologija tapo visiškai nevaržomas tos vaikiškos sąjungos plėtimasis, jis privedė prie to, kad joje atsidūrė faktiškai visi, net menkai išeivysčių Europos pašalių gyventojai. Narystė joje jau nelabai ką reiškė. Kas toje sąjungoje norėjo gauti privilegijų, turėjo jos viduje įkurti naują sąjungą.