Performansas „Music for the plants“, trukmė: 1 val. 50 min., 2019 m. liepa | Vyto Nomado nuotr.

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“ rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros absolventė, viena iš „Tapytojų studijų“ įkūrėjų Rūta Matulevičiūtė (g. 1994).

Rūta Matulevičiūtė | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas ir kodėl tampa tavo kūrybos objektu, tema, motyvais?

– Save įvardiju kaip tapytoją ir įvairiomis disciplinomis kuriančią menininkę. Mano kūryba yra nuolat kintanti ir dinamiška. Mėgstu eksperimentuoti ir sekti spontaniškai darbo procese kylančiomis idėjomis, kurios pasiūlo vis kitokią mediją. Taip vyksta nuolatinis mokymasis, naujų technikų atradimai, ir jų įtraukimas į kūrybos procesą plečia ir pačios tapybos suvokimą, ši įgauna tarpdisciplinino kūrinio sampratą. Šis nuolat kintantis procesas turi vieną pagrindą – tai yra sąmonės mechanikos tyrimas, spontaniško kūrybos metodo plėtojimas, visiškai tiesiogiai susijęs su asmeniniu tobulėjimu.

– Ką tau reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia tau ir tavo kūrybai?

– Mėgaujuosi dabar prieinama įrankių ir inspiracijų begale. Annie Leibowitz, pasakodama apie skaitmeninės fotografijos pradžią, minėjo, kad po 1970-ųjų visi jos kolegos dėžėmis pirko Kodachrome juostas ir pakavo šią į šaldytuvus, tikėdamiesi išsaugoti analoginę fotografiją kuo ilgiau. Ji tuo metu suprato, kad skaitmena bus pagrindinis ateities įrankis ir palaipsniui perėjo prie naujos technologijos. Lygiai taip pat dabar vis atsirandančios naujos galimybės tik praplečia menininko kūrybos įrankius, medijos susilieja viena su kita. Taip atrandami nauji dalykai.

„Skaitalas“, 170×100 cm, aliejus, linas, 2019, privati kolekcija | Asmeninio archyvo nuotr.

„Spalio devinta“, 180×115 cm, dr., al., 2017, VDA „Titaniko“ kolekcija | Asmeninio archyvo nuotr.

„Emily“, 200×109 cm, dr., al., 2017 | Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tavo menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką tavo kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?  

– Domiuosi tendencijomis, stebiu pasaulio aktualijas, tačiau stengiuosi likti šalia, neįsitraukti į jas. Kadangi kiekvienoje problemoje paviršinis konfliktas įsigilinus išgaruoja, ir nagrinėjant bet kokią problemą grįžtama prie individualaus žmogaus, man įdomiausia yra sąmonė, įdomu studijuoti jos ištakas bei veikimo mechaniką, gamtos dėsningumus, man tai yra įrankis artėti prie esmės. Įtraukiu į kūrybą socialines žinutes, tačiau jos būna prieskoniai, padedantys atpažinti kūrinį šiuolaikinio žmogaus akiai, bet esmė lieka subtilesnė.

– Kaip manai, koks yra didžiausias iššūkis dailininkui? Ar tau tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?

– Didžiausią iššūkį dailininkui, kaip ir bet kuriam kitam žmogui, kelia jis pats. Dėl šitos priežasties, kai teko pamatyti labai baisių dalykų savyje, susiradau techniką, kurios nemaniau esant Lietuvoje, ir ėmiau medituoti. Dabar kasdien ryte ir vakare atsisėdusi nusiraminu ir, išsivaliusi stresus, grįžtu prie ramaus ir efektyvaus kūrybos proceso. Gebėjimas išgirsti tai, ką sako tikrasis „aš“, be jokių pašalinių nuomonių ir socialinių konstruktų, yra vertingiausias dalykas, kurį iki šiol esu atradusi.

– Menininkams, ypač jauniems, kūrybą dažnai tenka derinti su kokiu nors papildomu darbu. O kaip yra tavo atveju? Ar kūrybos ir buities konfliktas tau apskritai aktualus? Koks tavo požiūris į komercinį meną? 

– Terminą „komercinis menas“ aiškinčiau taip: tai lengvai sukuriamos ir lengvai įsigyjamos dekoracijos, suvenyrai. Meno kūrinio vertę sudaro begalinis kultūrinis, filosofinis laukas, meno bei platesnės visuomenės reakcijos. Visa tai slypi už kūrinio fasado, matomo pirmuoju žvilgsniu.

Aš pritariu meno pardavimui, nes prisidėti prie kultūros plėtros yra tiek pat svarbus darbas, kaip ir bet kuris kitas. Kai praėjusiais metais dirbdama restauratore, atsidėjusi švitriniu popieriumi poliravau Nacionalinės filharmonijos koncertų salės ažūrą, nesijaučiau išpildanti savo tikrosios paskirties, todėl, kitoje rankoje laikydama telefoną, organizavau parodą. Mano siekiamybė būtent tokia ir yra: laiką skirti kūrybai, tokiu būdu susikoncentravus kurti kokybiškus ir vertingus kūrinius, projektus bei renginius ir tai paversti geru finansų šaltiniu.

Interaktyvi instaliacija, „Wisdom vendor“, 2019, „Pamėnkalnio galerija“ | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokios muzikos klausai? Koks tavo / tavo kūrybos santykis su muzika? Ko klausai kūrybinio proceso metu? 

– Nuo vaikystės mane muzikos mokykla išmokė mylėti klasikinę muziką, todėl nuolat grįžtu prie J. S. Bach’o siuitų violončelei ir Chopin’o noktiurnų. Turbūt iš čia mano tapyboje atsiranda barokinio dramatizmo skonio ir romantizmo magijos.

Bet labai mėgstu klausytis ir populiariosios muzikos, ypač jei tai pozityvūs kūriniai – tokie motyvuoja ir pagal juos smagu dainuoti. Kai esu geros savijautos, mano kūriniai taip pat aliekami lengvai ir su pasimėgavimu, yra labiau išvystomi idėjiškai bei spinduliuoja įkvėpimą.

– Ar galėtum atskleisti kurio nors vieno savo kūrinio idėją, jo pagrindinę mintį, sukūrimo istoriją? Kiek, tavo manymu, kūriniui svarbus kontekstas?

– Šiuo metu dirbu prie portretų serijos, kurią įkvėpė mintis apie klasikinius tapybos kūrinius. Mąstydama apie renesanso ar baroko tapybą ir prisimindama joje vaizduojamus religinius ir mitologinius siužetus, įsivaizdavau, kaip jiems pozavo valstiečiai ir miestelėnai, tokiu būdu ir vargšai, ir dvariškiai galėjo būti pavaizduoti dievybės formoje. Ši mintis įkvėpė kurti ikonografiškų mano aplinkos žmonių portretų seriją, taip pat ir autoportretų, pasakojančią apie šiuolaikinį pasaulį.

„Upė“, 130×100 cm, dr., al., 2017 | Asmeninio archyvo nuotr.

„Out“, 175×137 cm, dr., al., 2018 | Asmeninio archyvo nuotr.

„Secret teachings“, 130×150 cm, dr., al., 2018 | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kur yra tavo studija, su kuo ja daliniesi? Ar turi tam tikrų ritualų, kurie neatsiejami nuo tavo kūrybos proceso? 

– 2019 metų spalio mėnesį kartu su penkiomis kolegėmis tapytojomis išpildėme savo bendrą svajonę turėti kūrėjų bendruomenę: išsinuomojome patalpas Vilniaus centre ir įkūrėme atvirą šiuolaikinio meno projektų erdvę „Tapytojų studijos“. Jose užsiimame tapyba, organizuojame įvairius projektus. Dabar ruošiamės pristatyti renginį „Tapytojų studijų kultūros naktyje“, kuris vyks rugsėjo 25 dieną.

Kai neaptarinėjame idėjų ir dirbu viena, mėgstu klausyti įvairių laidų įrašų, paskaitų ir tinklalaidžių. Man labai svarbu nuolat mokytis ir plėsti žinias. Galbūt tai ir galima įvardinti kaip vieną man svarbiausių, nuo kūrybos neatsiejamų dalykų.

– Kokie tavo kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?

– Man labai patinka eksperimentuoti ir kurti vis naujomis medijomis bei kuruoti parodas, sujungiant skirtingų menininkų mintis pagal bendrą viziją. Noriu ir toliau nesustodama tobulėti ir sukurti efektyvią meno organizaciją, vienijančią menininkus tiek galerijos, tiek kūrybos studijų forma, bei taip prisidėti ir prie individualių menininkų moralinio bei materialaus skatinimo, įkvėpimo, prie Lietuvos kultūros plėtros apskritai.

O pati didžiausia mano visa vienijanti siekiamybė – pagauti „didžiąją žuvį“ (žr. David Lynch).

Daugiau R. Matulevičiūtės darbų rasite autorės feisbuko puslapyje ir instagramo paskyroje. 

R. Matulevičiūtės kūryba | Asmeninio archyvo, Vyto Nomado nuotr.