Dominykas Sidorovas ir „Pasimatymas McDonald‘s I“, 2020, aliejus, drobė, 140 x 100 cm | Asmeninio archyvo nuotr.

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“ rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako tapytojas Dominykas Sidorovas (g. 1993).

Dominykas Sidorovas. Asmenukė nr. 1 | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas ir kodėl tampa tavo kūrybos objektu, tema, motyvais?

– Kurti mane skatina kasdienybė, kasdienė aplinka ir kasdienis darbas. Žvilgsnio režimas. Daiktai yra mano pagrindinis motyvas. Mane skatina kurti tokie dalykai, kurie iš pirmo žvilgsnio yra visiškai neįdomūs ir nesvarbūs. Pastebėjęs keistumą, neatitikimą ar tiesiog šviesos blyksnį, krentantį ant daikto, noriu tai patyrinėti ir parodyti tiek sau, tiek kitiems.

– Kur studijavai/studijuoji ir kas buvo/yra tavo pagrindiniai mokytojai? Koks tavo santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?     

– Studijavau Vilniaus dailės akademijoje. Baigiau bakalauro ir magistro studijas tapybos katedroje. Mažai mano tapybos dėstytojų man tiesiog dėstė. Jie labiau pasakojo ar su manimi šnekėjo. Tai geriausia ir man labiausiai tinkanti dėstymo ir mokymosi forma – pokalbis proceso vietoje. Tikriausiai tai vyko ir Panevėžio dailės mokykloje. Gali kelias valandas kalbėtis su dėstytoju apie matytus filmus ar ekonomines menininkų ar bankininkų gyvenimo peripetijas. Ir taip, stovėdamas šalia dėstytojo savo studijoje, augi, didėji. Paskui prireikia „pasikeisti batus“, nes imi nebetilpti arba darosi nepatogu. Tada sutinki ar susirandi su kuo kitu pakalbėti. Toks organiškas procesas, kuris leido man pažinti ar bent susipažinti su daug stiprių akademijos dėstytojų.

Be to, daug svarbių pamokų esu gavęs pirmuose kursuose, dirbdamas gamtoje, realiu laiku besikeičiančio peizažo fone. Mane tai labai žavėdavo. Pastaruoju metu daiktais užgriozdintoje studijoje taip pat kalbėdavausi su K. Bogdanu ir visada jausdavausi gerai. Dėstytojo vaidmuo yra labai svarbus. Panašiai kaip ir kolegų vaidmuo tavo kūryboje – neleidžia atitrūkti, padeda bent kiek prisiliesti prie aplinkoje tvyrančių nuotaikų.

„Saulėtas kalėjimas. Ausys“, 2019, aliejus, drobė, 48 x 210 cm | Asmeninio archyvo nuotr.

„Saulėtas kalėjimas. Ausys“, 2019, aliejus, drobė, 48 x 210 cm | Asmeninio archyvo nuotr.

– Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintum (jaunąją) Lietuvos dailininkų bendruomenę ir ar laikai save jos dalimi?

– Juk yra ir individualistų bendruomenės. Pasėdim, patylim, pasijuokiam vienas iš kito ir iš savęs. Aš bent norėčiau, kad taip būtų.

Asmeniškai, geriau jaučiuosi, kai yra mažiau kompanionų. Tuomet esu atviresnis ir tikresnis. Turiu du diplomus, įrodančius, kad esu dailininkas, tad, manau, automatiškai patenku į tą bendruomenę (bent formaliai). Tiesa, į barą nesinešu diplomo, kad galėčiau prisėsti prie sutikto dailininko. Viskas vyksta natūraliai, banguoja. Susieinam, vėl atitolstam. Tokie simptominiai individualistai, kurie kartais susibėga.

– Ar galėtum papasakoti įsimintiniausią savo studijų laikų epizodą, nutikusį asmeniškai tau?

– Pirmame kurse pas profesorių R. Nemeikšį nutapiau raudoną ir žalią spalvas vieną šalia kitos – natiurmorte su supuvusiais obuoliais. Tas dviejų spalvų santykis mane sužavėjo ir paveikė labai smarkiai. Tikiuosi, to niekada nepamiršiu. Buvo nuostabu (žodį „nuostabu“ gyvenime esu pavartojęs tik kelis kartus).

Asmeniškai, tai man buvo ir klausimas, ir atsakymas. Tokiais keliais ir pasilikau akademijoj bei tapyboj. Tiek nedaug pakako. Pasaka.

„Lietaus lašeliai ant lango. Diskinis pjūklas“, 2019, aliejus ant drobės, 120×340 cm | L. Skeisgielos nuotr.

– Kaip vertini dabartinę Lietuvos meno situaciją? Ko mūsų šalies dailės lauke pasigendi labiausiai ir kokias jame matai problemas? Kaip pasiūlytum jas spręsti?   

– Kokia yra dabartinė meno situacija, pamatysim tik tada, kai dabartinė situacija pasikeis. Norint įvertinti, reikia distancijos. Dėl to ir negaliu reikalauti (nei iš kitų, nei tikriausiai iš savęs) minties sėslumo ir kažkokio gylio. Mes vis pirmyn ir pirmyn. Reiktų gal kiek stabtelėti ir aprimti. Tarp raundų reikia pertraukėlės, kad atgautum sąmonę. Kažkas labai smarkiai trenkė per skruostą.

Bėgimas paskui tendencijas nekuria tendencijų. Tai tik išryškina jas. Nemoralizuosiu. Dažnai pagalvoju, kokie jauni žmonės įdomūs ir kieti. Pats irgi noriu toks būti (ne visada pavyksta). Bet jei jau klausiat recepto, tai apgraibom sakau: turbūt linkėčiau sau ir kitiems kurti tendencijas. Nors tai ir sudėtinga, bet gal nusiraminimas padėtų tai pasiekti. Siūlau po kiekvieno sukurto gero kūrinio padaryti pertraukėlę. Bent penkių minučių (juokiasi). Tiek tikriausiai pakaks atsikvošėti ir judėti tolyn ir net gilyn.

Siūlau kepti blynus. Ne paveikslus. (Sau to linkiu.)

„Pasimatymas McDonald‘s II“, 2020, aliejus, drobė, 140 x 100 cm | Asmeninio archyvo nuotr.

– Koks tavo santykis su lietuviškąja dailės tradicija? Kurie mūsų šalies kūrėjai tave žavi labiausiai?

– Žavėjimasis vis kinta, modifikuojasi, deformuojasi ir blėsta bei atsinaujina. Šiuo metu bandysiu spėti aplankyti I. Budrytės parodą.

Esu sapnavęs J. Vienožinskį, R. Jankauską–Kampą, A. Šaltenį, K. Bogdaną ir J. Gasiūną ir t. t. Su daug kuo susitinku, vienokiu ar kitokiu pavidalu. Blizgant vandeniui, pagaunu saulės blyksnius ir vis atsimenu R. Nemeikšio parodą „Titanike“. Pietaudamas Pažaisly, dairiausi, kur čia P. R. Vaitiekūną pamatysiu. Atsimenu Kaune vykusius pakalbius su E. Balsiukaite ir ginčus su M. K. Čiurlioniu. Ir širšė man yra įgėlus, žiūrint į A. Vaitkūno paveikslus. Kartais Gedimino prospekte prasilenkiu ir su jaunaisiais menininkais ar menininkėmis. Dažų ir skiediklio kvapu mes susisaistę (juokiasi). Pasirodo, kad pastaruoju metu kerpuosi kaip J. Mačiūnas.

Lietuviškoji dailės tradicija ilga, įdomi, ji keičiasi. Ir aš to dalis. Esu Lietuvoj, dirbu čia, na, ir turiu lietuvio pasą. Negaliu nuo to visiškai atplyšti ir nenoriu. Kam? Smagių ir įdomių dalykų pas mus visus yra. Vartai katalogą, žaviesi, o, žiūrėk, ryt prasilenkiat gatvėj.

„Kanistras. 20000 mililitrų ir 1 milimitras“, 2019, aliejus ant drobės, 200×155 cm | L. Skeisgielos nuotr.

– Ar savo darbuose cituoji kitus meno kūrinius? Jei taip – kokius ir kodėl? Ką tai duoda tavo darbams?

– Cituoju. Dabar pamenu H. Matisse‘ą ir P. Cezanne‘a. Pernai bandžiau cituoti ir R. Jankauską–Kampą, bet kažkaip nepavyko išnašose taisyklingai įrašyti.

Man tai svarbu. Tada jaučiuosi mažiau vienas. Taip pabrėžiu savo bendrystę su žmonėmis ir taip ją atrandu pats. O darbai, kuriuose kažką cituoju, tampa tik įdomesni – atsiranda dar daugiau žiūrėjimo ir matymo sluoksnių.

– Kaip manai, koks yra didžiausias iššūkis dailininkui? Ar tau tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti? 

– Didžiausias iššūkis? Didžiausias formatas. Man labai sunku fiziškai kovoti su vis didėjančiu formatu. Vis pagaunu save ringo kampe, besiglaudžiantį prie mažiuko A4 formato lapo, kur brėžiu liniją ir raminuosi.

Kitas didelis iššūkis yra atrasti jėgų save sukritikuoti ir savimi nepasitikėti. O to labai reikia. Turiu omeny, sunku savęs paklausti, ar aš čia gerai darau ir išvis – ką padariau. Labai svarbu pasitikrinti. Krizė gali atsirasti ir iš pernelyg sklandaus darbo. Juk tame slypi inercija, o ji niekur nenuves. Viską žinai, viską moki, o kas toliau?

Priešnuodis vėlgi yra stabtelėjimas. Turi pažiūrėti, paklausinėti savęs. Būtinai parodyti savo darbus ir žiūrėti, kaip kiti reaguoja, atsižvelgti, persvarstyti ir… vis tiek padaryti taip, kaip tau atrodo ir norisi. O kiekvienas naujai pradėtas darbas – krizės įveikimo šauklys.

„Parodos „Metonimija“ vykusios galerijoje „Vartai“ ekspozicijos fragmentas | L. Skeisgielos nuotr.

– Kokios muzikos klausai? Koks tavo, tavo kūrybos santykis su muzika? Ko klausai kūrybinio proceso metu? Jei tavo gyvenimas turėtų garso takelį, kokia daina, muzikos kūrinys tai būtų? 

– Paskutinius dvejus metus dirbdamas studijoje dažniausiai klausydavausi J. Jarmush‘o filmo „Dead Man“ garso takelio (sukūrė mano mėgstamas Neil’as Young’as). Nežinau, kodėl taip buvo. Mane tai ramindavo ir „užvesdavo“ vienu metu.

Ką tik persirengęs darbiniais rūbais stoviu prieš drobę su teptuku rankose ir pats, kaip kokiame romantiškame filme apie menininkus, kuris skirtas visai ne menininkams, kartoju indėno žodžius – lyg maldą, prieš dėdamas pirmąjį potėpį.

Tapydamas dažnai klausau muzikos. Kartais tiesiog klausau muzikos studijoje, ir tiek. Tikriausiai taip vyksta galvojimas.

Dažnai liūdžiu, kad vis klausau tų pačiu atlikėjų ir dainų. Vis ko paprašau, kad parodytų ką nors naujo. Medžioju muziką ir bandau rasti tinkamiausią konkrečiai dienai ar valandai. Nepasakyčiau, kad esu pastovių nuotaikų žmogus, todėl ir muzikos norisi skirtingos. Kiekviena diena turi tarsi savo atskirą garso takelį. Jau šaltėjančiais vakarais jaučiu, kad vėl artėja Nick‘o Cave‘o epizodas. Bet kol kas pandemijos metu bauginančiame taksi gali groti ir Beyonce, ir keistas prancūziškas šansonas. Čia Dominykas Sidorovas ir du šimtai sekundžių informacijos: ta-da-da-da.

– Ar galėtum atskleisti kurio nors vieno savo kūrinio idėją, jo pagrindinę mintį, sukūrimo istoriją? Ar tau svarbu, kaip interpretuojami tavo kūriniai ir ar interpretacijos dažnai atitinka tavo pirminius kūrybinius užmojus?

Pakomentuosiu kūrinį „Bandymas atsikratyti demonų nr. 2. Ryto vėliava“ (2020, aliejus, drobė,120 x 200 cm).

Dažniausiai man nepatinka atskleisti pačios pradžios – pagrindinio impulso. Kai pradedu apie tai kalbėti, atrodo, viską subanalinu ir suplokštinu. Todėl nepasakosiu ir apie minėto paveikslo užuomazgas. Nepasakosiu, kad pagrindinis impulsas ir motyvas buvo senelis ir jo radija, kurios klausydavome, būdami kolektyviniame sode. Tokį jautrumą pasiliksiu sau.

Šį motyvą matau kaip plevėsuojančią vėliavą. Man patinka motyvo dvilypumas ir dviprasmiškumas.

Kaip reaguoja ir kaip mato mano paveikslus kiti, mane visada labai domina. Pastebiu net naujų, nematytų pjūvių, kurie man kartais patinka.

Kūriniui svarbus kontekstas, bet vengiu jį verbalizuoti. Vis tikiuosi ir bandau paveikslu nukreipti žiūrovą į tą tinkamą kontekstą.

Radija būdavo įjungiama rytais.

„Bandymas atsikratyti demonų nr. 2. Ryto vėliava“, 2020, aliejus, drobė, 120 x 200 cm | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie tavo kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė? 

– Rugsėjo pabaigoje  atidarysiu savo personalinę parodą Panevėžio dailės galerijoje. Dabar galynėjuosi su dar viena elnio kakta, šįkart trijų metrų aukščio. Mano planas – nutapyti šį paveikslą.

Ateityje noriu ir sieksiu, kad visada turėčiau galimybę, privilegiją (ir džiaugsmą) laisvai archyvuoti mintis ar jų užuominas. Sieksiu kuo sklandžiau ir lengviau, be pernelyg skausmingų pasekmių sandėliuoti daiktus, kuriuos naudojau, naudoju ar tik naudosiu kaip medžiagą kurti, bei senus neiškeliavusius paveikslus.

Siekiamybė yra patirti kuo mažiau atsisveikinimų su praeities ar dabarties artefaktais, kurie leidžia ir leis man kurti toliau. (Tikriausiai tam didelę įtaką padarė studijos pakeitimas.)  

Siekiamybė yra susijusi su planais – neprarasti jėgų ir impulso kurti toliau. Ir vis save nustebinti.

Daugiau D. Sidorovo darbų rasite autoriaus artsy.net paskyroje ir instagrame. 

Dominyko Sidorovo kūryba | Asmeninio archyvo, L. Skeisgielos nuotr.