Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos nuotr.

Savaitgaliui rekomenduojame Jeannette Walls autobiografinį romaną „Stiklo pilis“ („Vaga“, 2011), kuris bestselerių viršūnėse išbuvo net 261 savaitę.

Jeannette Walls – populiari žurnalistė, su pagyrimu baigusi Bernardo koledžą Niujorke. Jai galėtume pavydėti turtingo ir saugaus gyvenimo. Tačiau, kaip teigia pati Jeannette, tokia tapo, nes turi istoriją.

Bene geriausią frazę, apibūdinančią šį kūrinį, pasakė rašytojos mama: „Jei žmonės tai skaito, vadinasi, pasakojimas tikrai geras.“

Tai istorija apie trimetę mergaitę, kuri apdegė pusę kūno kepdama dešreles, apie alkoholiką tėvą ir tingią motiną, apie gyvenimą lūšnynuose ir nuolatinį kraustymąsi iš vietos į vietą. Apie patyčias, gyvenimą be higienos ir maisto. Tačiau ji turi ir kitą istoriją, apie tėvą išradėją, kuris per Kalėdas padovanojo jai Venerą, apie dailininkę motiną, kuri visada skatino galvoti optimistiškai ir nepamiršti savęs. Tai istorija apie Stiklo pilį, kurią tėvas vieną dieną jiems pastatys, bei gyvenimą, vertusį siekti daugiau.

Kaip sako pati autorė, šis pasakojimas yra jos šeimos istorijos asmeninė retrospektyva, kurią autorę paskatinęs užrašyti vyras. „Mane nuolat persekiojo baimė, kad jei kas nors sužinos, kas yra mano tėvai, aš prarasiu darbą, o mano saugus gyvenimas, kurį taip kruopščiai kūriau, subyrės į šipulius, – viename interviu kalba Jeannette. – Tačiau drauge nuolat jaučiau kaltę, kad gyvenu prabangų gyvenimą, kol mano tėvai naktis leidžia kažkur ant Niujorko parko suolelių.“

Būtent gėda dėl savo vaikystės ir jaučiama kaltė Jeannette paskatino papasakoti savo istoriją. Ir tai padėjo ne tik jai, bet ir daugeliui kitų žmonių, kurie yra išgyvenę kažką panašaus. Visi mes turime šeimas, kurios, prisiminus Tolstojų, yra nelaimingos vis kitaip. „Nėra tokio dalyko kaip tipinis benamis, o gyvenimas gatvėje nėra problema, tai pasekmė daugelio įvairių problemų,“ – tikina Jeannette Walls. Autorės pasakojimas nėra panašus į jokį kitą. Tačiau šeimos meilė, chaotiška laimė ir balansavimas ties proto riba atpažįstami visiems.

Jeannette Walls tikrai apdovanota puikios pasakotojos talentu. Sunkiai paaiškinamus tėvų sprendimus ir pasirinkimus aprašo priešingai – jos sakinys lengvas, o aštri akis pagauna tuos „stiklo pilį“ apšviečiančius saulės spindulius, kurie skaitytojams neleidžia į šią šeimą žiūrėti kaip į neįgalią ar neveiksnią. Pasakodama istoriją iš augančio vaiko perspektyvos, autorė pasirenka neanalizuoti ir neieškoti atsakymų, palikdama erdvės skaitytojų interpretacijoms. Jie verčiami permąstyti visus stereotipus ir tvirtus įsitikinimus apie tai, kas yra šeima ir kokia ji turi būti.

2017 m. kino ekranus pasiekė Destino Danielio Crettono režisuota kūrinio ekranizacija, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko ne vieną reikšmingą kino apdovanojimą pelnę aktoriai: Brie Larson, Woody Harrelsonas ir Naomi Watts.

Paliekame su knygos ištrauka.

–        Išsirink savo mylimą žvaigždę, – paragino tėtis ir pasakė, kad galėsiu pasiimti ją sau. – Tai ir bus mano Kalėdų dovana.

–        Tu negali man dovanoti žvaigždės – paprieštaravau. – Žvaigždės niekam nepriklauso.

–        Tikra tiesa, – sutiko tėtis. – Jos niekam nepriklauso. Tiesiog turi paprašyti jos anksčiau nei kas nors kitas, visai kaip Kolumbas pareikalavo karalienei Izabelei Amerikos. Taigi tas pats yra tvirtinti, kad tau priklauso žvaigždė.

Akimirką pamąsčiusi supratau, kad tėtis yra teisus. Jis taip suprato pasaulį. Tėtis paaiškino, kad galiu išsirinkti bet kurią žvaigždę, kokios tik geidžiu, išskyrus Betelgeizę ir Rygelį, nes šių jau spėję paprašyti Lori su Brajanu. <…>

–        Noriu anos, – pasakiau. <…>

Tėtis nusišypsojo.

–        Tai Venera, – pasakė. <…> Ką gi, po galais, – nusileido tėtis, – juk, šiaip ar taip, Kalėdos. Jei labai nori, gali turėti ir planetą.

Ir jis padovanojo man Venerą.