V. Pupelio nuotr.
Rubikių ežeras Anykščių rajone (dar kitaip vadinamas Anykščiu) – vienas didžiausių ir garsiausių ežerų ne tik Aukštaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Vienus jis traukia nuostabiais raudonais saulėlydžiais (jiems pamatyti rinkitės rytinę ežero pakrantę), kitus – galimybe pašiūrėje ant vandens paragauti ką tik virš laužo virtos žuvienės, dar kitus – kaip viena tobuliausių vietų išpildyti dar vaikystėje užgimusias robinzoniškas svajones. Juk skaičiuojama, kad šiame ežere yra net 16 salų! Vingiuotose ežero pakrantėse ne tik lengvai rasite, kur išsinuomoti valtį, bet ir kur kas „rimtesnių“ laivų – jų kapitonai jums mielai pasiūlys ekskursiją po žymiąsias salas ar net žvaigždžių pažinimo naktį ant plausto.
Viliojo jau Antaną Vienuolį
Beveik kiekviena Rubikių ežero sala turi ne tik savo vardą, bet ir istoriją. Varnagrotė, Pertako, Bučinė, Aukštoji, Česnakinė, Liepinė, Didžioji, Avietinė, Jurginių, Būčinė, Tinklinė, Aukštoji, Ąžuolėlis, Palšinė, Pakriūtinė, Palšinė – po kiekvienos salos pavadinimu slypi po vieną ar net kelis vaizdingus paaiškinimus. Šie paaiškinimai ir legendos ypač viliojo paslaptingąjį rašytoją Antaną Vienuolį, kuris Rubikių ežerui (o tiksliau vienai jo salai) sukūrė ir visą apysaką pavadinimu „Šventavartė“. Šventavartės sala A. Vienuolio apysakoje vadinama dabartinės Varnagrotės sala, kuri esą kadaise buvusi šventa: joje aukurą kūrendavęs krivis ir vaidilutės, o patekti į salą galima buvo tik per šventus vartus arba… požeminį tunelį, kuris salą jungė net su garsiąja Vorutos pilimi (dabartinis Anykščių pakraštys, kurį aplankyti, beje, irgi verta). Deja, bet apysakos pabaiga tragiška – kalavijuočiai nužudo krivį ir dvylika vaidilučių, o salą pervadina į Varnagrotės – esą taip greičiau užsimirš jos ypatinga istorija.
J. Danausko nuotr.
R. Vyžintaitės-Lajienės nuotr.
V. Pupelio nuotr.
Pertako saloje – piliakalnis
Rašydamas apie šventas salas Rubikių ežere, A. Vienuolis iš dalies nemelavo: manoma, kad vienoje ar net keliose ežero salose tikrai buvo senosios lietuvių šventvietės, o vienoje iš jų – Pertako saloje – yra ir tikrų tikriausias piliakalnis. Pirmuoju tūkstantmečiu datuojamą piliakalnį lengviausia pasiekti plaukiant nuo šiaurinio ežero kranto („Žuvienės pašiūrės“ ar stovyklavietės „Esina“), kur galite išsinuomoti valtį ir per 10-15 minučių pasiekti paslaptingąjį piliakalnį ir šalia jo esančius (tik jau sunaikintus) pilkapius. Nors vasarą piliakalnis būna gana apžėlęs tankia salos augmenija, užlipti jo nedideliu, bet stačiu šlaitu tikrai verta – mistinis aukuras, miškas ir ežero bangų muša sukuria nepakartojamą nuotaiką.
Beatos Šapokienės nuotr.
Beatos Šapokienės nuotr.
Beatos Šapokienės nuotr.
Gegužinė prieš carą
Tarp garsiausių Rubikių salų – ir pati didžiausia (13,8 ha) sala taip ir vadinama – Didžiąja. Tautinio atgimimo metais saloje vykdavo slapti aplinkinių kaimų gyventojų pasitarimai, kuriuose buvo svarstoma, kaip sėkmingai pasipriešinti carinei valdžiai. Bene žinomiausias saloje vykęs renginys – 1905 m. tautinė gegužinė, kurios metu įvyko ne tik įspūdinga puota, bet ir mitingas – skambėjo pasipriešinimo šūkiai, rezgėsi pasipriešinimo planai. Šiam mitingui atminti saloje stovi memorialinė lenta, kurią būtų galima papildyti ir kitais šio krašto gyventojų nuopelnais: Rubikių apylinkės buvo ypač aktyvios ne tik atkuriant valstybingumą, bet ir jį saugant. Štai vien partizaninio pasipriešinimo istorijoje galima atrasti bent dvi pavardes, siejamas su Rubikių salomis: partizano Juozapo Gražio –Viesulo ir Antano Kraujelio – Siaubūno (kuris, beje, laikomas paskutiniu Aukštaitijos partizanu, nes priešinosi sovietams iki pat 1965 m.!). Manoma, kad šie partizanai salose kurį laiką slapstėsi nuo persekiotojų, dėl ko tikėtina, jog kažkurioje iš salų galėjo būti jų slėptuvės ar net bunkeriai.
O kokias paslaptis slepia Avietinė, Česnakinė, Liepinė ar Jurginų sala? Vietiniai sako, kad paslapčių kodai – salų pavadinimuose. Esą jose iki šiandien galima atrasti jurginų, laukinių česnakų, liepų ar…. tiesiog žvejų, kurie jums papasakos dar daugiau!
Daugiau lankytinų šalies objektų rasite rubrikoje „Kelionės po Lietuvą“.
Beatos Šapokienės nuotr.
