Tomi Janežičius | VMT archyvo nuotr.
Vilniaus mažajame teatre darbus neseniai pradėjęs slovėnų režisierius Tomi Janežičius įsitikinęs – jo ir teatro aktorių kuriamas spektaklis pagal Antono Čechovo pjesę „Dėdė Vania“ – itin aktualus kūrinys. Ypač šiomis dienomis, kai įsivyravusi laimėjimų ideologija tarsi nepalieka vietos nesėkmėms.
Pokalbyje su T. Janežičiumi – jo mintys apie neįprastus ir koronaviruso pakoreguotus metus, darbuose naudojamą psichodramos metodą, taip pat – ypatingą santykį su Antono Čechovo kūryba ir būsimą spektaklį.
– Atvykote iš Slovėnijos ir prieš keletą dienų pradėjote repeticijas Vilniaus mažajame teatre. Kokios nuotaikos jus apėmusios?
– Esu laimingas, kad buvau pakviestas į Vilnių – šis miestas puikus. Jis pakankamai mažas, kad jaustumeisi tarsi namuose, bet kartu – pakankamai didelis, kad kartais pasiklystum. O Vilniaus mažajame teatre mane labai žavi ne tik svetingumas, bet ir aktorių įvairovė. Man labai įdomus žmonių kūrybiškumas, skirtingi jautrumo, inteligencijos, kūrybos tipai. Esu įtarus, kai matau, kad kas nors dirba remdamasis viena ir ta pačia taisykle.
Kalbant bendriau, Lietuva gana panaši į Slovėniją, iš kurios atvykau. Vienas tokių panašumų, jei šnekėtume apie teatro pasaulį, – garsūs teatro režisieriai. Jais galime pasigirti ir mes, slovėnai. Aš pats esu matęs lietuviškų spektaklių ir labai gerbiu jūsų šalies teatrą.
– Šie metai mums visiems – neįprasti. Kaip jūsų paties gyvenimą ir darbus paveikė COVID-19 ir karantinas?
– Taip, dar metų pradžioje žinojau visus veiksmus nuo kovo iki spalio pabaigos – skrydžius, datas, festivalius, repeticijas, premjeras… Staiga tai apsivertė aukštyn kojomis, bet, turiu pasakyti, tai nesukėlė man didelio streso. Pajutau net savotišką palengvėjimą. Tai buvo pauzė, kuriai paklusome visi be išimties.
Man pasisekė, nes karantino metu su šeima gyvenau kaime, tarp miškų ir kalnų, – turiu ten
kūrybinį centrą. Gyvenimas ten nepasikeitė net per karantiną, priešingai – buvo nuostabus pavasaris, daug laiko galėjau leisti su vaikais. Tai labai skyrėsi nuo situacijos miestuose, kur žmonės privalėjo laikytis izoliacijos.
– Daug kas šneka apie pasikeitusį pasaulį, teatruose nuotaikos taip pat neįprastos. Kaip, jūsų manymu, ši pandemija mus paveiks?
– Žinoma, mūsų pasaulis pasikeitė, neabejotinai. Tačiau pavyzdžiai iš istorijos man suteikia vilties. Šekspyro teatro likimas, galima sakyti, priklausė nuo ugnies, kitų teatrų veiklą taip pat veikė visuomenėje plintančios ligos ar globalios nelaimės. Tačiau viską pavyko išverti. Manau, kad žmonės gana lengvai viską pamiršta ir grįžta prie senojo gyvenimo. Ko gero, ir teatras po kurio laiko grįš į įprastas vėžes. O gal ši situacija mus išmokys ko nors naujo apie teatrą? Bet kokiu atveju, nesikeis viena – teatras reikalauja buvimo kartu, buvimo čia ir dabar. Tai esminis dalykas.
– Savo darbe naudojate psichodramos metodą. Tai unikalu ir kelia didelį susidomėjimą. Kas yra psichodrama ir kaip pradėjote taip dirbti?
– Kaip teatro režisierių, mane domina vaidmenų kūrimo technikos. Visuomet norėjau suprasti aktorių patirtis. Vienu metu susidūriau su psichodrama – tai grupinė terapija, kurioje kaip priemonė naudojama vaidyba. Tokioje grupėje žmonės ne tik sėdi ir kalba – jie vaidina. Jie gali vaidinti situacijas, kurios iš tiesų nutiko gyvenime, arba situacijas, kurios galėjo nutikti, bet neįvyko. Tai leidžia tyrinėti savo gyvenimą, santykius, konfliktus, dilemas…
Psichodramos metodas leidžia pažinti, sužinoti daugiau – tai labai naudinga, kai ateina laikas veiksmą perkelti į sceną. Susidomėjęs psichodrama aš daug mokiausi – ne tik apie vaidybą, bet ir terapiją. Atradau įdomių dalykų, pakeitusių mano kūrybą ir pedagoginį darbą.
Psichodramos metodas atveria daug emocijų. Tai labai intensyvu, bet tuo pačiu neatsiejama nuo pagarbos asmeniniams poreikiams. Pamažu supratau, kad kūrybinis iššūkis yra ir asmeninis žmogaus iššūkis – ir atvirkščiai. Be to, kaip ir gyvenime, mene taip pat vyrauja ciklai, modeliai, ir kartais tam tikrų situacijų negali išspręsti tik meno technikomis.
Esu matęs, kaip žmogus, perėjęs per vidines asmenines transformacijas, pakeitė ir savo mąstymą apie meną, atverdamas kitokį kūrybiškumą. Tai mane labai domina – ko reikia žmogui, kad jis būtų kūrybiškas, ko reikia, kad atrastų drąsą būti kūrybišku.
– Vilniaus mažajame teatre dirbate su Antono Čechovo pjese „Dėdė Vania“. Koks jūsų santykis su šio rusų dramaturgo kūryba?
– Buvo laikas, kai A. Čechovu ir jo kūryba visiškai nesidomėjau, nesupratau, žiūrėdavau spektaklius, bet man būdavo nuobodu. Tačiau vienu metu patyriau tarsi apsireiškimą, po kurio viskas pasikeitė. O būdamas maždaug 26-erių, pastačiau pirmąjį kūrinį pagal A. Čechovo „Žuvėdrą“, kuris sulaukė sėkmės. Taip prasidėjo mano patirtis su žymiuoju kūrėju.
Čechovas unikalus daugybe prasmių. Labai įdomu skaityti jo kūrinius ir stebėti, kokios strategijos naudotos kuriant, koks rezultatas pasiektas, kokie elementai sujungti. Šio rašytojo pjesėse gali rasti daug kontrastų, konfliktų, bet viskas taip organiška, kad sukuria paprastumo įspūdį. Pasiekti tokį rezultatą – labai sunku.
Mano manymu, A. Čechovas pasižymi tuo, kas tarp dramaturgų reta. Viena vertus, jis gali būti labai empatiškas herojams, bet tuo pat metu jis nesusitapatina su jais, stebi viską iš šalies, su ramia šypsena. Jis neteisia herojų, leidžia jiems būti, kokie jie yra. Tai unikalu. Tačiau toliau atsiranda iššūkis – kaip tokius herojus suvaidinti.
– O kuo jums įdomi pjesė „Dėdė Vania“?
– „Dėdė Vania“ – labai specifiška pjesė. Iš pradžių A. Čechovas parašė kūrinį, kuris vadinosi „Miškinis“. Vėliau šis kūrinys transformavosi į „Dėdę Vanią“ – pjesę, apie kurią galima pasakyti be galo daug. Viena svarbių temų – darbas. Kodėl ir kam mes dirbame? Ką mums duoda darbas? Kas yra sėkmė arba nesėkmė? Ypač čia svarbi nesėkmės tema.
Svetainėje „Youtube“ galime rasti milijonus vaizdo įrašų, kuriuose vaizduojamos įvairios nesėkmės. Mes mėgstame tai žiūrėti, mėgaujamės, juokiamės. Kai matome kitus žmones, kurie susimauna, juntame tam tikrą atsipalaidavimą, ar ne? A. Čechovas žinojo, kaip apie tai kalbėti. Būtų nuostabu, jei galėtume juoktis iš nesėkmes patiriančių žmonių, bet tuo pačiu metu juos mylėtume. Norėčiau tai pasiekti.
Šiandien kaip niekad svarbu statyti „Dėdę Vanią“ ir dėl dar vienos priežasties –itin paplitusios sėkmės ideologijos. Kalbame tik apie laimėjimus, buvimą laimingam, sėkmę, pasiektus tikslus… Spaudimas toks didelis. Ši pjesė – „Dėdė Vania“ – parodo priešingą situaciją. Mes galime patirti nesėkmę, bet priimti tai kaip normalų dalyką. Tuo pačiu ir parodyti, kad ta sėkmės ir laimėjimo ideologija – tiesiog per daug dirbtinė.
