Apgauti mirtį. Su Rimu Tuminu kalbasi Valdas Gedgaudas
Grigorijus Kanovičius ir Rimas Tuminas romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ (Tyto alba) pristatymo metu. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras. 1997 m, sausio 14 d. | Vlados Inčiūtės nuotr.
– Anot Peeterio Brooko, režisierius yra aklas vedlys, kuris ir pats ne visada tiksliai žinąs, kur veda. Ar jau rinkdamasis režisieriaus profesiją supratai, į kokią „katorgą“ eini, ar tik tada, kai grįžti atgal buvo nebeįmanoma?
– Prieš kokią dešimtį metų aš netikėjau šia Brooko mintimi, maniau, kad jis koketuoja. Bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, jog Brookas – teisus. Pradedu jausti savo „aklumą“, skausmingą negalią, bet tai turbūt dėsninga. Kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau nežinai, nebemoki… Režisieriaus profesija – tai kamikadzės, mirtininko misija. Jei režisierius imasi vesti į nežinią grupę žmonių, jis privalo turėti nepaprastai stiprų atsakomybės jausmą. Tai kiekvieno sąžinės reikalas. Tačiau šito maža. Režisierius turi turėti subtilų žemės jausmą: viskas, kas vyksta šiandien, čia, dabar – turi veikti, jaudinti, dirginti. Galbūt spektaklius pradėjau statyti norėdamas išsiaiškinti pasaulio netobulumą, nes režisūra – tai reiškinių analizė. Ne tik dramaturgijos ar konkretaus kūrinio analizė, bet ir gimimo bei mirties priežasčių aiškinimasis. Režisūra – tai klausimas: kodėl gyveni, kodėl kiti gyvena… Jei kartą užsikrėtei tais klausimais (ar jie tave apsėdo) – esi amžiams pasmerktas, prakeiktas. Viena iš išeičių – režisūra. Tai gyvenimo žavesio profesija. Režisierius privalo mokėti nustebti, nors šito išmokti neįmanoma.
– Po poros metų švęsi savo režisūrinio darbo dvidešimtmetį…
– Siaubas… Aš jau turėjau viską padaryt, o vis galvoju, kad dar neužaugau…
– Bet vis dėlto ką suvokei aštuoniolika metų dirbdamas teatre?..
– Kai mokiausi GITIS’e, man buvo įkalta į galvą geležinė taisyklė – režisierius negali klysti ar prisipažinti klydęs aktorių akivaizdoj. Jis turi viską žinoti arba dėtis žinąs. Ačiū Dievui, man užteko jėgų sulaužyti šią taisyklę, ir aš supratau, jog vienintelis kelias – tai dalytis savo abejonėmis su aktoriais. Tik šitaip galima kartu dirbti, kartu augti. Kai kuriuose teatruose gyvuojantis režisieriaus kultas man svetimas. Supratau, jog reikia pasikliauti tik aktoriumi, jis – tikrasis kūrėjas, o mano vaidmuo antraeilis: aš galiu tik „organizuoti“ kūrybą, atmosferą, siųsti impulsus. Atmosferos nesukursi dirbtinai, ją formuoja sugebėjimas atsipalaiduoti kitų žmonių akivaizdoje, pripažinti savo silpnybes, nebijoti savo nežinojimo, bejėgiškumo. Ir dar. Visada tunelio gale reikia matyti žiburėlį. Jo nesukursi – jis turi degti.
– Sakai režisierius – mirtininkas, kamikadzė… O ar Tave traukia mirtis?..
– Kiekviena diena miršta, į tai žvelgiu kasdieniškai. Tačiau reikia priversti mirtį padaryti savo gyvenimo skolininke, o ne atvirkščiai. Gal kartais keikiu atmintį nebent už tai, kad ji negali pamiršti, kad ji atsimena. Reikia sugebėt prisijaukinti mirtį, kad galėtum gyventi. Todėl kai pajuntu, jog vienas ar kitas spektaklis sprūsta man iš rankų, neabejodamas jį išbraukiu. Spektaklio mirtis nebaisi, nes spektaklis niekur neprapuola – patirtis, emocijos lieka, jos realizuojamos kituose darbuose. Prisirišti prie senų spektaklių – pavojinga. Geriau jau nelaukti, kol jie visiškai sugrius. Nors aš kovoju už repertuarinį teatrą, bet manau, kad spektaklių gyvavimo trukme reikia protingai disponuoti. Nemanau, jog netgi „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ilgai gyvens. Kiekvienas spektaklis turi savo vidinį laikrodį. Dėl to nereikėtų jausti nuoskaudos nei autoriui, nei teatrui. Į kitą spektaklį perkelsime tai, kas ankstesniajame buvo vertinga. Tik taip įmanoma apgauti mirtį. Kartais pavyksta. Gyvendamas savo asmeninį gyvenimą, mirtį gali tik prisipratinti, o statydamas spektaklius – ją apgauti. Ir režisūra, ir aktorystė suteikia tokią galimybę – apgaunant mirtį pratęsti gyvenimą. Jeigu sakau, kad režisierius – mirtininkas, tai turiu omeny aukščiausią gyvenimo koncentracijos laipsnį. Per vieną sekundę, minutę ar valandą režisierius turi sugebėti nugyventi ne tik tą gyvenimą, kuris jau praėjo, bet ir tą, kuris dar tik bus. Reikia sugebėjimo ištverti milžinišką intensyvumą. Kiekvienas spektaklis – tai savo žūties pasirinkimo sekundė. Išgyvensi ar ne? Fiziologiškai galbūt taip, bet egzistuoja dar ir antrasis planas… Tik šitokiomis nuostatomis vadovaudamasis aš galiu dirbti teatre. Režisieriaus profesija – savotiška reinkarnacijų grandinė.
– Papasakok spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ priešistorę.
– Prieš pat išvykdamas į Izraelį Grigorijus Kanovičius pasikvietė mane į namus. Ir maloniausiai nustebino, sužadino mano ambicijas, paglostė savimeilę – dovanodamas dviejų savo romanų medžiagą teatrui. Kanovičius pasirūpino ir spektaklio rėmėjais. Išėjo taip, kad ne aš pasirinkau Kanovičių, o jis, patikėjęs Mažuoju teatru, mane pasirinko. Viena vertus, tai guodė, kita vertus – truputėlį žeidė. Bet juk ir Verdi Sueco kanalo atidarymui operą parašė pagal užsakymą, ir Moliere’as daugelį savo pjesių parašė pagal užsakymus, galų gale juk Mozartui paslaptingas nepažįstamasis užsakė „Requiem“… Taigi svarbu, kas užsako ir ką užsako.
– Turbūt pirmąkart tiesiogiai vykdei konkretų užsakymą?
– Taip, man tai buvo šiek tiek netikėta… Teko nuodugniai susipažinti su Kanovičiaus romanais. Gali pasirodyti keista, bet būdamas Norvegijoje aš ruošiausi darbui Vilniuje. Ir tai man buvo labai svarbu, nes galėjau jau nostalgiškai pažvelgti į Lietuvą. Kanovičiaus pasiūlyta siužetinė situacija (nesibaigianti kelionė vežimu) labai imponavo. Tiesiog norėjosi pačiam sėsti į vežimą ir keliauti į Lietuvą ir per Lietuvą. Koncentravau dėmesį į dvasios jėgos ir vilties prigimtį. Stengiausi pajusti šituos dalykus. Sukrypusiu vežimu ir sena kumele keliauti į Vilnių – argi tai ne žygdarbis?.. Iš kur tas ryžtas?.. G. Kanovičiaus personažų kelionę suvokiau kaip pasipriešinimą mirčiai, egzistavimo užmarščiai.
Spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ didelį paruošiamąjį darbą atliko kino režisierius Almantas Grikevičius. Pasinaudodamas plačiu, išsamiu jo scenarijumi, derindamas jį su Kanovičiaus romanų medžiaga, susikūriau šiek tiek glaustesnį, sau priimtiną teatrinį inscenizacijos variantą. Atsisakiau kai kurių šalutinių temų, palikau tik trijų pagrindinių personažų kelionę į Vilnių. Tačiau repeticijų metu taip puikiai vaidino Vytautas Šapranauskas, kad jo jokiu būdu negalima buvo palikti už vežimo ribų, nors tiek pagal mano scenarijų, tiek pagal Kanovičiaus romanus jis neturėjo atsidurti vežime. Bet teatro „vežimas“ turi savo dėsnius, ir Šapranausko neįmanoma buvo palikti už borto. Jis tapo teisėtu ketvirtuoju kelionės dalyviu. Beje, savo valia į vežimą įsodinau ir Andriaus Žebrausko vaidinamą Palestinietį. Mano paprašytas Kanovičius šiek tiek išplėtojo šio personažo siužetinę liniją. Be abejo, į vežimą galėjo sulipti ir daugiau aktorių arba tiesiog visas teatras. Visiems užtektų vietos, jeigu jų vaidmenys būtų įdomūs. Ir tai būtų įmanoma pateisinti, sukurti aktoriams jų vaidmenų istorijas. Tokia galimybė buvo ir lieka… Kiekvienas spektaklis yra savotiškas „vežimas“, į kurį aktorius arba įlipa, arba ne. Mechaninis vaidmenų paskirstymas man svetimas. Man kartais labai sunku pajusti ribą ar konkrečią dieną, kai pasidaro aišku, kas ką vaidins. Vaidmenys skirstosi nejučiomis. Taip ir turi būti. Mechaninio vaidmenų paskirstymo principo atsisakiau dar dirbdamas Akademiniame dramos teatre. Dažniausia maždaug nujaučiu, kas ką turėtų ar galėtų vaidinti, bet tiksliai niekada nežinau, tvirtos išankstinės nuostatos neturiu. Šiuo atveju man truputėlį gaila, kad į „Nusišypsok mums, Viešpatie“ kelionės vežimą susėdo tik penki aktoriai, bet į kitą, tarkim, Moliere’o ar Shakespeare’o, „vežimą“ norėtųsi susodinti visą trupę. Tai mano svajonė.
– Kelionė į Pažadėtąją žemę – labai žmogiškas spektaklio leitmotyvas, aktualus kiekvienam atskirai ir visiems kartu. Tačiau čia nemažai žydų kultūros, jų folkloro ženklų. Kaip Tau pavyko susidoroti su nacionaliniu koloritu (tiek išorės, tiek gilumos prasme)?..
– Aš truputį domėjausi tais dalykais. Turbūt daugelis iš mūsų turi žydų tautybės draugų ar bičiulių, lankosi jų namuose. Netoli stoties, prie Halės turgavietės, įdėmiai stebėjau vieną senuką žydą iš jo pigiau nusipirkdavau įvairiausių statybinių rakandų. Dar iš vaikystės prisimenu žydų vežimus, į kuriuos jie versdavo drabužius, skudurus ir vėliau juos mainydavo. Be abejo, vien empirinės mano paties patirties statant spektaklį neužteko: šiek tiek domėjausi ir specialia literatūra, susipažinau su žydų papročiais, apeigom. Bet literatūros buvo nepaprastai daug, o mane labiausiai nustebino begalė draudžiamų dalykų. Su kai kuriais draudimais buvau susipažinęs jau anksčiau, bet niekada netikėjau, kad jų gali būti tiek daug.
O repetuojant dažniausiai nutikdavo taip: jei sugalvodavome įdomią sceną, sakydavome, jog tai būtent labai „žydiška“. Nors dažniausiai tai būdavo teatrinė išmonė. Kai nežinodavom, kaip spręsti vieną ar kitą sceną, pasikliaudavom teatrine nuojauta, teatro kalbos dėsniais. Ir jau paskui save įtikindavom, jog tai – „žydiška“. Sakykim, scena, kurioje Grigolio Šmulė Senderis siūlo Girdvainio Avneriui pasikeisti rūbais, iš pirmo žvilgsnio nepasirodė įdomi. Tačiau juk žydai pasaulyje žinomi kaip puikūs šachmatininkai. Taigi ir mes nusprendėme, jog Šmulė Senderis ir Avneris negali imti ir visai paprastai apsikeisti rūbais. Įvedėme žaidimo elementą: aktoriai tartum šachmatų lentoje stumdo kelnes, batus, kepures, švarkus ir t. t. Arba, tarkim, muzikantų scena: galbūt netekę vilties kelionėje, jie ima groti menamais instrumentais. Tik po to mes aiktelėjome supratę – juk žydai – geriausi muzikantai pasaulyje… Taigi daugeliu atvejų iš pradžių „padarydavom“ sceną, o tik paskiau ją įvardydavome kaip „žydišką“…
– Kitaip tariant, kai rasdavote tikslią teatrinę intonaciją, pasirodydavo, jog ji „žydiška“?..
– Tikra teisybė. Aš kartais pagalvoju, kad jei statytume japonišką pjesę, irgi ieškotume įdomių teatrinių prisitaikymų, kol galų gale pasirodytų, jog būtent šis braižas, ši maniera – „japoniška“. Visai nebūtina važiuoti į Japoniją, o šiuo atveju – į Izraelį. Yra profesiniai dalykai, yra fantazija, yra pakankamai medžiagos aplinkui. Bet būtina sukurti gana palankią, gražią repeticijų atmosferą, kad būtų galima natūraliai sujungti ir tragedijos, ir dramos, ir komedijos, ir net operetės žanrus. Spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ norėjosi išgyventi kelionę, pamargintą įvairiais žanrais. Gal kai kas nepavyko, tačiau, tikiuosi, pavyks kituose spektakliuose.
– Netikėtų žanrinės transformacijos elementų buvo jau ir Tavo režisuotame Bertoldo Brechto „Galilėjuje“.
– Kuo ilgiau dirbu teatre, tuo labiau noriu žaisti. Bet žanrinę įvairovę naujuosiuose savo spektakliuose taikau ne vien dėl žaidimo, reginio ar tariamo įdomumo. Man atrodo, jog šis stilistinis spektaklio komponentas gali atskleisti netikėtų galimybių ir kompozitoriui, ir scenografui, ir aktoriams, ir man. Žinoma, tai tik bandymai, siūlymai aktoriams šitaip pamėginti gyventi scenoje. Manau, jog ateityje vėlei grįšiu prie ramesnio, nuosaikesnio stiliaus. Bet kol kas dar norisi padirbėti kitaip…
– Kiekvienas teatras turi savo raidos logiką: yra pakilimo (įsibėgėjimo) etapas, yra viršūnių etapas, deja, yra ir nuosmukio etapas. Muzikoje egzistuoja sonatinio allegro forma, kurią sudaro ekspozicija, temų perdirbimas (jo gale kulminacija – aukso pjūvis), repriza. Tavo įkurtas Mažasis teatras šiais metais atšventė penkerių metų sukaktį. Teatro repertuaro pagrindą sudaro keturi Tavo režisuoti spektakliai. Turėdamas galvoje paralelę su sonatiniu allegro, noriu Tavęs paklausti – kokia stadija šiuo metu būdinga Mažajam teatrui: ar su „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pabaigėte „ekspoziciją“, ar jau įpusėjote „temų perdirbimą“?..
– Turiu visokiausių nuogąstavimų. Bet baisiausia, kai susapnuoju, jog įžengiu į naujojo mūsų teatro pastatą, o ten nėra nei žiūrovų, nei aktorių. Yra pastatas, o jame nėra ką daryt – jėgų, minčių ir noro nebėra. Tai baisiausias pasikartojantis sapnas. Neduok Dieve, kad taip atsitiktų… Bet šią mintį iš karto nuveja kita, jog mes dar nesubrendom, mes dar pakeliui. Labai norėčiau, kad nors dešimt metų Mažasis teatras būtų stiprus ir gyvybingas.
Vytautas Grigolis – Šmulė Senderis, Gediminas Girdvainis – Avneris Rozentalis, Sigitas Račkys – Efraimas ben Jokūbas Dudakas, Vytautas Šapranauskas – Chloinė Genechas. Spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ scena. Režisierius – Rimas Tuminas. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras. | Aleksandro Šiekštelės nuotr. iš VMT archyvo.
– Bet „ekspozicija“ su spektakliu „Nusišypsok mums, Viešpatie“ turbūt jau baigėsi. Jei žiūrėtume proporcijų, „temų
perdirbimą“ turėtų sudaryti aštuoni spektakliai, „reprizą“ – dar keturi…
– (Juokiasi) Mudu abu galim taip susitart. Sutinku. Tuomet būtų viskas gerai. Dar yra nemažai laiko, tikiu tuo…
– Kaip manai, kuo „Nusišypsok mums, Viešpatie“ papildo ir pratęsia ankstesnius Tavo pastatymus? Kuo šis spektaklis ypatingas Tau ir Mažajam teatrui?..
– Kiekvienas spektaklis yra teatro kūrimas iš naujo. Tai prakeiktas darbas. Kaskart reikia vėl iš naujo įkurti ir kurti teatrą. Amžinai. Toks yra procesas. Pastatyti spektaklį gana nesudėtinga – tam tereikia elementarių žinių, šiokių tokių darbo su žmonėmis įgūdžių. O per spektaklį sukurti teatrą – visai kas kita. Pavyzdžiui, jaučiu, jog šiuo metu „Vyšnių sodas“ šiek tiek „apiblėso“. Jį vėl reikia kurti iš naujo. Kaip ugnį židinyje, kaip meilę… Tai nuolatinis nepastebimas darbas.
„Nusišypsok mums, Viešpatie“ Mažajam teatrui buvo kūrybos ilgesio, anksčiau įgytos aktorių patirties realizavimo koncentracija. Kurdami šį spektaklį mes grįžome prie Mažojo teatro ištakų. Buvom išsiilgę teatro (o ne tik spektaklio) kūrimo, ir manau, jog mums tai pavyko padaryti. Šiuo atveju mano ir aktorių siekiai sutapo.
– Kiekvienu spektakliu Tu pradedi ir užbaigi teatro kūrimą. Tai juk mirtininko dalia…
– Prakeiktas dalykas. Kitąsyk jau atrodo, kad gali sau leisti atsipūsti, atsipalaiduoti ar šiek tiek paeksperimentuoti, bet kai pradedi dirbti, pajunti, jog privalai įrodyti savojo teatro modelio gyvybingumą, jo teisę egzistuoti, ir vėl imi kurti teatrą iš naujo. Ratas užsidaro.
– Kol kas Mažajame teatre Tu dirbi tarsi „be teisės suklysti“. Kiekvienas Tavo režisuotas spektaklis tampa sezono įvykiu…
– Tai ganėtinai baisu. Ir po „Nusišypsok mums, Viešpatie“ jau žiojasi nauja bedugnė, kurią žūtbūt skubėdamas turėsiu užpildyti. Ir vėl reikia statyti kitą spektaklį – tiltą ir juo pervesti artimus žmones. O kad dar sykį pasiseks – nėra jokių garantijų. Teatras egzistuoja savaime – tarytum skriejantis traukinys. Vieni į jį įlipa, kiti – išlipa, tačiau traukinys nesustoja. Kažkada net puoselėjau idėją parašyti novelę apie tai, kaip negyvenamoje saloje ar dykumoje niekieno nežinomas, nelankomas vis vien egzistuoja ir visąlaik egzistuos Teatras. Galbūt dar parašysiu…
Publikuota meno ir kultūros žurnale „Krantai“ (2019 m., nr. 4)
