V. Daunoras laikomas vienu ryškiausių artistų Lietuvos operos istorijoje. 1960 m. jaunas solistas debiutavo operoje „Karmen“ Eskamiljo vaidmeniu. 1962 m. iškovojo trečią vietą M. Glinkos konkurse Maskvoje. 1966 m. tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse Maskvoje pelnė ketvirtą vietą.
V. Daunoras stažavo Milano „La Scala“ teatre ir 1967 m. debiutavo jo scenoje kartu su garsiuoju Luciano Pavarotti: italas G. Verdi „Rigolete“ atliko Hercogo, o lietuvis – Monteronės partiją.
1971 m. tarptautiniame Tulūzos dainininkų konkurse Prancūzijoje V. Daunoras laimėjo Grand Prix. Šis konkursas priklauso aukščiausio meistriškumo konkursų kategorijai, tad jį laimėjusiems dainininkams vėliau nebeleidžiama varžytis kituose konkursuose.
Daugiau nei tris dešimtmečius V. Daunoras dainavo Lietuvos operos ir koncertinėse scenose. Vėliau tuo metu sukauptą artistinę ir vokalinę patirtį dainininkas vaizdingai išdėstė savo memuaruose, kuriuose atskleidė menininko ir totalitarinės sistemos konfliktą, dramatiškus ir kurioziškus savo biografijos puslapius.
Laisvalaikio valandas žymus operos solistas skirdavo tapybai ir žvejybai.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Daunoras išvyko gyventi į JAV. 1995 m., būdamas 58-erių, sugebėjo debiutuoti prestižiniame Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre ir jame dainavo net dešimtį sezonų. 2005 m. solistas baigė karjerą dėl jam diagnozuotos Parkinsono ligos.
2018 m. pasirodė muzikologės Jūratės Katinaitės parengta monografija apie V. Daunorą „Karalių kuria aplinka” (Raimondo Paknio leidykla). Pristatant šią knygą legendiniam solistui buvo suteiktas LNOBT emerito garbės vardas.
„Karaliui nereikia vaidinti karaliaus. Jam išėjus į sceną, iš aplinkos reakcijos ir elgesio publika turi suprasti, kad įėjo karalius. Karalių kuria aplinka, jam nereikia vaidinti savo didybės“, – teigė pats V. Daunoras.
Išgirdęs žinią apie jo mirtį, Lietuvos operos pasaulis akimirksniu suvokė: išėjo Karalius.