Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos nuotr.

Šiandien mūsų rekomendacijų lentynoje kontroversiškas amerikietis Henry Milleris ir skandalingi jo (pseudo) autobiografiniai romanai „Vėžio atogrąža“ („Kitos knygos“, 2007) ir „Ožiaragio atogrąža“ („Kitos knygos“, 2006). Abu romanai priklauso trilogijai, tačiau lietuvių kalba vis dar laukiame pasirodant paskutinės trilogijos dalies – „Juodasis pavasaris“.

Henry Milleris – rašytojas ir bohemos veikėjas, kuris, galima sakyti, išlaisvino literatūrą nuo celibato savo humoro jausmu ir drąsa pripažinti ir aprašyti jausmus, kuriuos daugelis linkę pasilikti sau.

Dabar yra tik vienas man gyvybiškai svarbus dalykas – užrašyti visa tai, apie ką knygose nerašoma. Kiek žinau, niekas nesinaudoja tais ore tvyrančiais elementais, kurie mūsų gyvenimams suteikia kryptį ir prasmę <…> Mūsų amžius reikalauja siautulio, bet mes regime tik menkus pūkštelėjimus.

Žymus dramaturgas ir rašytojas Samuelis Becketas „Vėžio atogrąžos“ pasirodymą pavadino „monumentaliu šiuolaikinio literatūrinio gyvenimo įvykiu“.

Amerikiečiai Henry Millerio kūrybą taip pat suprato kaip įvykį, deja, ne ekstravagantišką. Rašytojo kūryboje atvirai aprašomos seksualinės patirtys paskatino diskusiją apie teisinius ir socialinius apribojimus sekso scenoms Amerikos raštijoje, todėl autoriui buvo draudžiama publikuoti romanus anglų kalba. Žinoma, jo kūryba vis tiek plito pogrindyje ir augino dar vieną staigmeną amerikiečių kultūrai – bitnikų revoliuciją.

1931–1940 m. išsigelbėjimu rašytojui tapo Prancūzija, ten viręs bohemos ir salonų gyvenimas bei pažintys. Įsidarbinęs korektoriumi viename laikraštyje, jis rašė prisidengdamas slapyvardžiu. Tiesa, negalime pamiršti ir moterų. Gyvendamas Paryžiuje jis sutiko ir užmezgė romaną su žymia erotinių romanų rašytoja Anaïs Nin, kuri 1934 m. finansavo „Vėžio atogrąžos“ leidimą.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui rašytojas grįžo į JAV, kur toliau rašė kūrinius, mesdamas iššūkį moralinėms ir kultūrinėms vertybėms.

1961 m. „Vėžio atogrąža“ pasirodė Amerikoje, tačiau skandalo neišvengta. Knygos leidėją Elmerę Gertzą ir rašytoją lydėjo teismo procesai, kuriuose buvo kvestionuojami Amerikos įstatymai dėl pornografijos. Tik praėjus trejiems metams (1964 m.) JAV Aukščiausiasis Teismas paneigė Valstijos teismo išvadas dėl nešvankumo ir paskelbė knygą literatūros kūriniu. Šis nuosprendis tapo vienu žymiausių seksualinės revoliucijos įvykių.

„Atogrąžų“ romanai yra išskirtiniai ne tik dėl literatūros normų laužymo ir seksualinės revoliucijos aukštinimo, bet ir dėl naujų romano formos paieškų. Šiose knygose niveliuojamos ribos tarp autobiografijos, fikcijos, visuomenės kritikos (satyros), filosofijos, erotikos; visa tai papildoma siurrealistinėmis asociacijomis ir misticizmu.

Ar šie romanai turi siužetą? Taip, turi, tačiau autoriui nėra svarbu kažkur nueiti, labiau pats ėjimo ir stebėjimo, laikmečio ir savo minčių, jausmų absorbavimo ir (iš)rašymo procesas.

Man patinka viskas, kas teka, viskas, kame glūdi laikas ir tapsmas, kas grąžina mus į pradžią, kuri neturi pabaigos: pranašų nuožmumas, nešvankybė tolygi ekstazei, fanatiko išmintis, guminė kunigo litanija, nepadorūs kekšės žodžiai, spjūvis, kurį nusineša grioviu tekantis vanduo, motinos krūties pienas ir kartus, iš gimdos tekantis medus <…> Aš begėdiškai trokštu tekėti be galo ir be krašto, susiliejęs su laiku, sujungęs didingą anapusinio pasaulio vaizdą su buvimu čia ir dabar.

„Vėžio atogrąža“ nukelia į tą laiką, kai rašytojas gyveno Paryžiuje, kurio gatvės ir pensionai pilni įvairiausių tautybių prasigyventi bandančių emigrantų, laiko ir pinigų neskaičiuojančios bohemos, prostitučių ir virš viso to kybančios arba griūvančios skersgatvių architektūros, kvepiančios maistu.

Einu per Fiurstenbergo aikštę. Per patį vidurdienį aikštė atrodo kitaip. Kai kažkurį vakarą ėjau pro šalį, čia buvo tuščia, tamsu, vaiduokliška <…> prie šv. Germano bažnyčios stovi keletas nuo viršaus nukeltų chimerų. Pabaisos, sustingusios bauginančiame šuolyje. Ant suolelių kitos pabaisos – seni karšinčiai, idiotai, luošiai, epileptikai <…> Kitoje pusėje, Zako galerijoje, kažkoks prietranka nutapė kosmosą – plokštumoje. Tapytojo kosmosas!

„Ožiaragio atogrąža“ grąžina skaitytoją laiku atgal į Niujorką, kur rašytojas dirba vienoje telegrafo kompanijoje – samdo ir atleidžia už grašius sutinkančius dirbti telegrafo pasiuntinukus. Šioje dalyje autorius stengiasi turistams parodyti tą Niujorką, kuris lieka paribiuose: pilną žydų, ekscentrikų, nimfomanių, jaunų svajotojų.

Jie suplaukdavo iš viso pasaulio, iš kiekvieno visuomenės sluoksnio, kalbantys tūkstančiu skirtingų kalbų, garbinantys įvairius dievus, paklūstantys įvairiems įstatymams ir papročiams.

Rašytojas visus šiuos žmones sutinka plūstančius į savo užgriozdintą kabinetą, jie ieško darbo, o mainais palieka savo gyvenimo istorijas ir vargus. Vienintelis išsivadavimas ir didžiausias rašytojo alter ego malonumas – vaikščiojimas tyliomis naktinėmis gatvėmis ir mąstymas apie vaikystę, kuri lyginama su mažyčiu graikišku pasauliu – tai hedonistinė būtis mažoje erdvėje, į kurią visi siekiame grįžti. Rašytojas užkabina egzistencinį nuovargį ir svetimumą dideliam ir nepažįstam kostiumuotųjų pasauliui.

Išplėtęs savąjį pasaulį, aš nieko nelaimėjau, atvirkščiai – praradau. Noriu darytis vis vaikiškesnis ir išeiti iš vaikystės priešinga kryptimi <…> Esu buvęs suaugusiu vyru ir tėvu, ir atsakingu visuomenės nariu. Esu užsidirbęs duoną kasdieninę. Esu prisitaikęs prie pasaulio, kuris visada buvo man svetimas. Noriu išsiveržti iš šito išsiplėtusio pasaulio ir vėl atsistoti ant slenksčio nežinomybės, kuri užtemdys šį blankų, vienpusišką pasaulį.

Šiais žodžiais rašytojas siekia visuomenės lūžio, šaukiasi laikmečio revoliucijos, meno ir bjaurumo estetikos žaismės ir formų destrukcijos. Aprašydamas tiek Paryžiaus, tiek Niujorko žmonių kasdienybę, jis kviečia skaitytoją mėgautis be galo poetišku ir tekančiu tekstu, egzotiškais aprašymais, priimti jo hedonistinės, bet savos būties deklaraciją.