Dailininkė Almyra Weigel (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančia dailininke Almyra Weigel.
Almyra Weigel: mano studijoje lankosi labai skirtingi žmonės: berlyniečiai, vokiečiai, tie, kurie domisi menu. Kartais aš dėstau kursą Volkshochschule – tai vokiškas mūsiškio Trečiojo amžiaus universiteto atitikmuo. Ten irgi atsiranda menu besidominčių žmonių. Aišku, bendrauju ir su lietuviais, yra tam tikras jų ratas.
Čia daug žmonių netelpa. Mes tokiom grupelėm susitinkam. Jeigu koncertas, tai ateina tie, kurie labiau domisi muzika, jeigu skaitiniai, tai besidomintys literatūra (koncertai čia būna kameriniai, vieno atlikėjo, tiesiog daugiau nėra vietos). Arba paprasčiausiai susirenkam pabendrauti prie kavos. Yra čia buvę ir moksleivių, iškart pora klasių – sutupia grupelėmis.
Dailininkė Almyra Weigel (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Šitoje miesto dalyje mano veikla pastebima, ir mano darbai dažnai rodomi. Esu aktyvi Neukoelno meno scenoje, buvau premijuota ir konkursinėje parodoje. Šiuo požiūriu mūsų rajonas turbūt aktyviausias visame Berlyne. Buvo laikas, kai gal pusę metų vien tapiau (ir dabar Kaune vyksta mano tapybos paroda), bet daugelis mano darbų yra laikini. Pavyzdžiui, „Aurai“ iš laikraščių dariau sceninius kostiumus ir didelę instaliaciją – dangus, uolos… Jie tik tris kartus šoko Kiorner parke – buvo nepaprastai stipru. Ir Antanas Jasenka gyvai grojo. Šitas projektas buvo ypatingas ir „Aurai“, ir man, ir visiems žiūrovams. Kartais būna tokių perliukų, kuriuos visą gyvenimą prisimeni. Ir Lietuvoj porą kartų buvo parodytos jo ištraukos, Pažaisly ir Dailininkų sąjungoje, kai praeitą rudenį gavau tokį apdovanojimą – Aukso ženklelį.
Lietuvoje studijos neturiu, vežuosi darbus iš čia arba darau vietoj, jeigu tai instaliacijos. Bet labai džiaugiuosi šia studija, nes ji irgi gauta laimėjus konkursą: valstybė suteikia galimybę menininkams patalpas nuomotis už pusę kainos (šitam buvusiam fabrike dabar dirba virš dvidešimt menininkų). Aišku, ne visam laikui ją gavau, nes menininkų Berlyne labai daug ir konkursai yra didžiuliai, bet turiu šią studiją jau apie penkiolika metų. Ir vieta čia labai gera. Vidury miesto, bet labai tylu.
Norėjau padaryti popieriaus instaliaciją iš likučių, iš to, ką turiu iš anksčiau: laikraščiai, seni atvirukai, kvietimai į renginius, parodas. Man rūpi dabartinis mūsų visų skubėjimas, neturėjimas laiko susikaupti, be klaidų parašyti žinutę: žmonės rašo su klaidoms, paskui atsiprašo arba ne. Tai prikarpiau iš atvirukų raidžių. Lyg viskas sugadinta, bet tuo pat metu ir perkurta. Žodžiai iš tų raidžių su klaidomis, bet tai tarsi nauji. Toks nesuderinamų priešybių derinimas. Instaliacijos aplinka bus skirta bendravimui. Nežinau, kiek laiko čia ją palaikysiu, nes reikės vietos dirbti man pačiai, bet, manau, kokį mėnesį pabus.
Dailininkė Almyra Weigel (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Dailininkė Almyra Weigel (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Dailininkė Almyra Weigel (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Gyventi tarp dviejų šalių yra labai smagu, bet dvigubas krūvis. Mielai dalyvauju lietuviškuose projektuose, kooperuojuosi su kitais lietuvių menininkais, bet dėl atstumo viską tenka iš anksto labai gerai apgalvoti. Ir bendravimas, kai esi toli, kartais būna komplikuotas.
Vokietijoje, Berlyne, aš jau nuo 2001 metų. Ištekėjau už čia gyvenusio vyro. Kaune dėsčiau akademijoje, bet reikėjo pasirinkti, kur gyvensime, ir pasirinkau išvažiuoti. Po gal dešimties metų darbo su studentais kaip tik jau norėjosi pertraukos. Ir išvažiavau, palikau Kauną. Po dvejų metų atsirado sūnus, tai per tą laiką menais nelabai užsiėmiau. O pirmas mano projektas čia buvo 2005 metais. Tada suorganizavau tekstilės meno parodą. Pamačiau, kad Lietuvos tekstilė labai stipri. Ieškojau kontaktų, paroda vyko tam pačiam Kiorner parke, bendravom ir su Lietuvos ambasada. Ir ta paroda tikrai buvo ypatinga (aš pati rodžiau prijuostes). Tais pačiais metais į Berlyną atvežė impresionistų parodą iš Niujorko Metropolitain muziejaus. Turėjom atsiliepimų knygą, ir ten kažkas parašė, kad mūsų paroda labiau patiko, nei MoMA. Mūsų menai tikrai buvo įvertinti.
Dailininkė Almyra Weigel (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Dailininkė Almyra Weigel (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Dailininkė Almyra Weigel (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Kolegės mane vadina Lietuvos meno ambasadore Berlyne, bet aš tokia nesijaučiu. Ambasadoje yra kultūros ataše, o aš tik mažutėj savo srity stengiuosi ką nors nuveikti. Dabar nebevyksta tokios bendros mūsų parodos (nėra paprasta surasti tinkamas ekspozicijų erdves), bet vienu metu jos buvo ir čia, ir Bonoje, Dortmunde.
Berlyne dalyvauju ir bažnytinėj veikloj, esu tokios gyvo tikėjimo grupės vadovė. Šalia visų mano žmonių, kurie domisi menais, dar yra ir tie, kurie domisi malda ar tiesiog geresniu gyvenimo būdu. Man svarbu, kad šitam pasauly būtų truputėlį daugiau džiaugsmo. Man labai patinka ir pozityvus menas. Nemėgstu tragizmo, jo ir taip aplinkui labai daug. Tai, žinoma, yra mūsų gyvenimo dalis, bet man atrodo, kad labai svarbu patirti gerų impulsų. Dar man labai svarbu bendrauti, labai svarbu, kad žmonėms sektųsi. Juk labai dažnai gyvenime, jei nori padėti kitam, ir tau pačiam labiau pasiseka.
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
