Andrius Saulius Darėla, 2020 | Artur Svorobovič nuotr.

Andrius Saulius Darėla gimė 1977 metais Krasnojarske, tremtinių lietuvių šeimoje. Į Lietuvą pirmą kartą atvažiavo 1993 metais, nuo to laiko svajojo sugrįžti išsilavinęs, įgijęs profesinės patirties, būti naudingas. Krasnojarsko institute studijavo istoriją, vėliau, 2002-aisiais, baigė Krasnojarsko valstybinę muzikos ir teatro akademiją, įgydamas kino ir teatro aktoriaus specialybę, o 2014 baigė režisūros magistrantūrą aukštojoje teatrinėje mokykloje – Maskvos Dailės teatro (MCHAT) studijoje (kurso vadovas – Kirillas Serebrennikovas). Baigęs mokslus įvairiuose Rusijos teatruose pastatė nemažai spektaklių. Darėlos svajonė visam laikui grįžti į Lietuvą išsipildė tik 2017-aisiais. Šiuo metu jis dirba Lietuvos rusų dramos teatre trupės vedėju. Buvusio teatro vadovo Jono Vaitkaus paskatintas, vaidino ne tik jo, bet ir Agniaus Jankevičius, Oskaro Koršunovo ir kitų režisierių spektakliuose.

– Jus įsidėmėjau dar 2011 metų rudenį, kai iš Sibiro atvykote į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą ir „Versmės“ festivalio programoje pristatėte spektaklį „Mirusi upė“. Jus rekomendavo tuometinis Rusijos federacijos kultūros atašė Juozas Budraitis. Mūsų teatras nedvejodamas priėmė šį pasiūlymą. Pamenu, buvo darganoto sekmadienio vidudienis, ir žiūrovų buvo ne kažin kiek, bet tie, kurie pamatė spektaklį, nenorėjo skirstytis. Kažkoks gniužulas užspaudė gerklę, Jūs sugrąžinote praeitį ne prisiminimais, bet jau savo – trečiosios tremtinių kartos – akimis.

„Mirusios upės“ atsiradimui didelę įtaką padarė kelios tikros istorijos, išgirstos ir Jūsų paties išgyventos – nuo vaikystės iki šių dienų. Kaip Jūs pats tuomet sakėte, „Tai įspūdžiai žmogaus, kuris gyveno su kita pavarde, nes jo tėvai negalėjo užregistruoti vaiko taip, kaip norėjo. Pavardė buvo iškraipyta, nes ją išgirdo ir užrašė čekistai, kurie iš Lietuvos į Sibirą atvežė mano prosenelius. Ar galima viską gražinti atgal? Ar galima atkurti teisybę? Ne tik dėl savęs, bet ir dėl mirusių žmonių? Mes gyvename pagal taisykles ir įstatymus, kuriuos sugalvojome ne mes. Gyvename mitais ir legendomis – taip pat ir šiuolaikinėmis – kurių interpretacijas mums įpiršo.“

Nuo to laiko Jūs nuosekliai darėte viską, kad grįžtumėte į Lietuvą, ir šiandien jau skaičiuojate trečius metus savo išsvajotoje tėvynėje. Vos tik Jus pastebėjau Lietuvos rusų dramos teatre, kuriame ne tik talkinat režisieriams, bet ir pats vaidinate, siekiau susitikti asmeniškai ir pakalbėti apie Jūsų praeitį, apie Sibirą, kurį Jūs pažinote. Kokie tremtinių likimai sukosi Jūsų akyse?

Apie tai kalbėtis su Jumis tapo ypač įdomu po to, kai Algirdo Marcinkevičiaus (Birutės Mar tėčio) prisiminimuose pastebėjau gluminantį paradoksą. Kai ponas Algirdas 1985 metais grįžo į savo tremties vietas, į Bykovo Mys iškyšulį, pamatė, kad toji „gatvė“, kurią kadaise tremtiniai buvo susirentę iš lentų, pastatę paaukštinimą nuo iš aukštumų atitekančioms fekalijoms ir kitokioms srutoms, kurios pavasarį atitirpdavo ir upe plaukdavo per gyvenvietę, medinis kelias šiandien dar labiau išsiplėtęs ir pavadintas Lenino prospektu. Siurrealistiškesnio paradokso iki šiol nebuvau nei girdėjusi, nei skaičiusi. – Lietuvių jurtos virto namais, o srutų kanalas – Lenino prospektu. Kokius akcentus Jūs išskirtumėte?

– Kaip tik visai neseniai vėl perskaičiau prieš devynis metus rašytą pjesę „Mirusi upė“ ir nustebau – likau laimingas. Metaforą, kad upės negalima pasukti atgal, lygiai taip pat suprantu ir šiandien. Šiandien, praėjus tiek daug laiko, mes jau nieko atkurti negalime, tikros tiesos jau nesužinosime.

Mano visi gyvenimo etapai buvo sudėtingi. Augau Sibire, visi aplink kalbėjo rusiškai. Kiekvieno namuose buvo televizorius „Rassvet“, o mūsų namuose – „Tauras“. Nežinau, iš kur jį tėtis gavo, bet buvo aišku, kad sumokėjo brangiau, nes Krasnojarske kaip tik gamino televizorius, o mes turėjome „Taurą“. Nuo vaikystės jis man buvo kaip kažkoks ženklas. Savo vasaras praleisdavau kaime, pas senelius. Ta vieta – šimtas dvidešimt kilometrų nuo Krasnojarsko, tai jų tremties vieta, Narva. Šis pavadinimas, matyt, kilo iš estų, nes jų ten buvo daug. Mūsų kaimynai buvo latviai, lenkai, estai, baltarusiai. Gretimai buvo panteistų graikų kaimas. Dabar suprantu, kad šie žmonės išgyveno atsitiktinai. Pagal pasakojimus, kasmet atvažiuodavo komisijos tikrinti, kaip gyvena tremtiniai. Dar mano promočiutė sakė ne sykį girdėjusi tokią frazę: „Mes jus vežėme, kad nudvėstumėte, o jūs dar vis gyvi.“

Labai didelis minčių srautas, labai sunku vieno pokalbio metu papasakoti apie sudėtingiausių likimų žmones. Kiekvienas kaimas turėjo savo istorijas. Maniškiai buvo ištremti į miškų kirtimo teritoriją, kur kirto medžius ir juos plukdė upe. Ten 1950 metais gimė ir mano tėvas. Jo seneliai ir tėvai buvo ištremti iš Kavarsko. Šią vasarą man netikėtai paskambino vienas žmogus ir pasakė, kad mes – buvę kaimynai. Jo mama pasakojusi apie mano prosenelį. Pasisiūlė parodyti vietą, kurioje kadaise gyveno mano artimieji. Dabar ten – lygus laukas. Dabar išgyvenu tokį laikotarpį, tarytum ratas būtų užsidaręs. Nors mes Lietuvoje su šeima jau treji metai, bet tik dabar iki galo ėmiau suvokti, kad grįžau. Visi trys vaikai lanko lietuvišką mokyklą, o aš galiu kurti.

Įsivaizduokite gyvenvietę, aplink kurią plyti kapai. Taiga – ir vien katalikiški kryžiai. Einant gilyn, gali sutikti įvairiausių pavardžių, juk niekas mirusių žmonių neskirstė pagal religijas. Visi buvo laidojami kartu, nes visi – vieno likimo. Tie kapai, neabejoju, ir liks didžiausiu įspūdžiu visam gyvenimui.

Darėlų šeima prie prosenelio Jono Darėlos kapo. Narva, Krasnojarsko kraštas, 1954 | Asmeninio archyvo nuotr.

– O kaip viskas keitėsi augant, kada suvokėte istorijos siaubą?

– Jau daug vėliau ėmiau galvoti, kodėl mane tėvas veždavo pas senelius. Ten važiuoti buvo iššūkis, nes normalių kelių nebuvo. Tik dabar ten kelias automobiliu užtrunka pusantros valandos, o mano vaikystėje iki tam tikros stotelės reikėjo važiuoti traukiniu, o po to, likusius keturiasdešimt kilometrų, kratytis kelias valandas su neaiškiu autobusiuku. Kelio juk nebuvo, tik kažkokie akmenys, grumstai… Pamenu, kaip tėtis nuo kratymosi kartas nuo karto pašokdavo iki autobuso lubų, ne sykį galvą yra susitrenkęs. Kelionė užtrukdavo visą dieną, aš jai ruošdavausi, žinodamas, kad mane labai pykins. Kažkada labai tiksliai suvokiau, kad būtent iki tos stotelės visi tremtiniai traukiniais ir buvo vežami, ir čia, visiškoje nežinomybėje buvo išlaipinami. Šis kelias taip pat labai giliai įsirėžęs į atmintį.

Taiga, skardžiai, ant kurių kapai, grybai, gyvatės, – viskas kartu. Trumpos vasaros karštis… Latvis kaimynas, kurio veidas buvo smarkiai randuotas nuo meškos nagų… Aš tų meškų vaikystėje ypač bijojau. Tikrai. Taiga buvo pilna pavojų. Tai buvo visiškai kitas pasaulis. Pas močiutę ir senelį viskas buvo kitaip, nei grįžus į didelį pramoninį Krasnojarską. Apie šį miestą vaikystės prisiminimai – labai pilki, šalti. Viskas susiję tik su taiga, su gyvulėliais, kuriuos augino seneliai – karvė, kiaulės, šuo Tarzanas, bulvės ir be galo linksmas senelis Juozas. Mama vis sakydavo, kad aš į jį panašus. Šiuolaikine kalba sakant, jis buvo performeris – viso kaimo siela. Jis buvo labai aktyvus, organizuodavo įvairias šventes, aišku, gėrė nemažai. Jis buvo labai nagingas ir visoje apylinkėje gerbiamas stalius, nes kai ką mokėjo padaryti tik jis vienas, todėl buvo laikomas išskirtiniu meistru. Ir tiesą mokėjo rėžti tiesiai į akis. Senelis mirė, kai man buvo penkiolika metų.

Ne kartą girdėjau senelių svarstymus grįžti į Lietuvą. Jų troboje kabojo šventųjų paveikslai, dar atvežti iš Lietuvos. Kai pas juos atvažiuodavau iš miesto, iš tarybinės mokyklos, sakydavau: „Dievo nėra“. Močiutė niekada su manimi nesiginčijo. Ir daug vėliau supratau, kad prieš ištremiant, per patį trumpiausią laiką, per nepilną valandą jie turėjo susirinkti brangiausius daiktus, ir tarp jų buvo šventųjų paveikslai. Neabejoju, kad tikėjimas padėjo išgyventi.

Senelis buvo ne tik linksmas, bet ir aštraus proto. Ir tame buvo visa tragedija, kurią suprasti labai sunku. Todėl dabar vis dažniau pamąstau, kad turiu kažką padaryti dėl jų, ar vietoj jų. Kodėl visą laiką galvojau, kad privalau atvykti į Lietuvą. Iš kur šis jausmas, kada jis gimė?

Seneliams grįžti į Lietuvą jau buvo per sunku, nes čia jų nieks nelaukė, namai buvo sunaikinti. Tėvas 1990-aisiais susidėjo krepšį ir kartu su manimi išvažiavo į Lietuvą. Čia gavo lietuvišką pasą. Bet Krasnojarske liko mano mama ir dar dvi seserys. Tėtis dėl jų grįžo, nes seserys dar mokėsi, viena iš jų šiandien jau mokslų daktarė.

– O koks tas Krasnojarskas?

– Didelis, užterštas, pramoninis Krasnojarsko krašto administracinis centras. Aplink jį – aliumininės gamyklos. Lietuvoje tai sunku įsivaizduoti. Pačiame miesto centre – kalėjimas su izoliatoriumi. Tai kalėjimas, kuriame iki šiol atvežami žmonės sušaudymui. Tarybų Sąjungoje buvo keturi kalėjimai, kuriuose buvo įvykdomi mirties nuosprendžiai. Pavyzdžiui, nuteistuosius iš Irkutsko ar Novosibirsko veždavo į Krasnojarską. Taip yra ir šiandien. Sibire labai daug kur gyvenamuosiuose rajonuose riogso kalėjimai, zonos, kuriuose nuteistieji. Ir žmonės visa tai stebi, pro tas spygliuotas tvoras matosi tų žmonių kasdienybė. Ir visa tai – pačiuose miestuose. Krasnojarske – net kelios tokios įvairių režimų zonos. Pavyzdžiui, ten, kur gyvena mano sesuo, trisdešimt kilometrų į taigą, yra stotelė „Rešoty“ („Grotos“), kaip tik ten yra lageris „Revučij“ („Staugiantis“). Kaip tik į jį lietuvių karininkus vežė ir šaudė. Važiuojant traukiniu toje vietoje aplink šviesu, bet ne nuo gyvenviečių, o nuo tų zonų, kurios viena paskui kitą išdėstytos. Kelias apšviestas zonų. Kaip vienas to krašto istorikas pasakojo, keturias zonas pastatė dar prieš 1940-uosius, prieš užpuolant Suomiją, jau žinant, kad būtent čia bus vežami suomiai, – juk jie šalčiui atsparūs ir gerai kirs mišką. Šiose zonose kalėjo labai daug lietuvių karininkų.

Kai prisimenu savo paauglystę Sibire, suvokiu, kiek daug draugų jau palaidota. Mes gyvenome tarp nuolatinių pavojų ir mūsų niekas nesaugojo. Jauni žmonės mirdavo statybose, pačiose pavojingiausiose vietose. Tarybų Sąjungoje žmogus buvo niekas. Įvairūs sprogdinimai, karbitas, švinas ir panašiai… Visa tai buvo laisvai prieinama ir naudojama.

Tėvams keičiant darbą teko persikraustyti į Borodiną, šimtas penkiasdešimt kilometrų už Krasnojarsko. Tai – šachtininkų miestas. Labai ryškūs prisiminimai: atsikeliu, tamsu, slenkančios minios juodų žmonių. Jie dėvėjo tokius pačius kūną šildančius rūbus. Ir jų šimtai, tūkstančiai… Visa srovė. Visose tarybinėse parduotuvėse paltai buvo tik vieno fasono ir juodi arba rudi. Todėl į mokyklą taip pat ėjome visi vienodi. Tokiam pilkam, nykiam gyvenimui kontrastas ir buvo kaimas Taigoje. Būtent čia ir seneliai, ir jų kaimynai kitaip kalbėjo, kitaip bendravo. Nors jie buvo tremtiniai, bet sielos išliko laisvos. O tėvų karta, užsilikusi tuose pilkuose miestuose, jau buvo susiniveliavusi kasdienybės rutinoje.

Mokykloje mes visi buvome pionieriai, buvome įpratę visur ir nuolat matyti Lenino portretus. Jie buvo kaip būtinas baldas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Sibiras – tai visai ne Rusija. Iš Rusijos patinka tik šiauriniai miestai – Jaroslavlis, Vologda, Kostroma, Novgorodas. Sibiras – tai rusiška Amerika. Čia aš niekada nesutikau žmonių, kurie būtų ketinę čia gyventi per amžius. Miestų istorijos labai trumpos, siekia vos tris šimtus metų. Kaip Amerikoje išnaikinti indėnai, taip ir Sibire, iš kur pagal plačiausiai priimtą versiją didžioji dalis indėnų kilę. Ši žemė tik dabar priklauso Rusijai.

Dar „Mirusioj upėj“ rašiau apie senelio laidotuves, per kurias visi aiškinosi, kaip ir ką reikia daryti laidojant žmogų, kaip reikia laikyti kastuvą ir panašiai. Latviai, lenkai, graikai ir kiti aiškino ir patarinėjo pagal savo papročius. Net kryžių ant kapo su kastuvo kotu visi žymi kiek skirtingai. Mano mokyklos klasėje buvo tik du vaikai su rusiškomis pavardėmis. Tiesa, dar buvo pora estų, bet jų pavardės buvo surusintos, nes niekaip negalėjo ištarti.

Mane taip pat tėtis norėjo pavadinti Sauliumi, bet po ilgų derybų neleido. Ir pavardė buvo neteisingai užrašyta. Taip visi Jonai tapo Ivanais, Juozai – Osipais ir pan. Gerai, kad lietuviai leidžia turėti du vardus. Kai atvykau į Lietuvą, atstačiau savo tikrąjį vardą ir pavardę ištaisiau.

Dar įdomi detalė. Sibire yra tremtinių palikuonys ir jų apsauginiai. Įdomu, kad vieni kitus iš karto atskiria, ir šie žmonės niekada tarpusavy nesusimaišo. Žmones skiria ne tautiniai skirtumai, o būtent šie. Mano geriausi draugai buvo suomiai, ukrainiečiai, latviai, aišku, ir rusai. Niekada su apsauginiais neturėjau reikalų.

Po mokyklos įstojau į Krasnojarsko pedagoginį universitetą, į istorijos fakultetą. 1994 metais buvo atidaryti visi archyvai, viskas tapo prieinama. Dekanas buvo žydas, o prodekanas – aršus rusų nacionalistas. Toks buvo metas. Bet po kurio laiko perstojau į teatrinius mokslus.

Kai šiandien žiūriu filmus apie lietuviškus „daktarus“, vis prisimenu aplinką Sibire: eini į institutą ir staiga ant stogo – snaiperiai ar dar kažkas. Šiandien mane jau mažai kas gali nustebinti.

– Ar Jums nebaisu šiandien, žiūrint į naujos kartos „komjaunuolius“, kurie kaip ant mielių auga. Šie „teisingi“ žmonės pirmieji paklūsta įvairiems režimams, prisitaiko prie okupantų.

– Kitaip jie vadinami „levaki“ („kairieji“). Tai – ne politinė partija. Šie žmonės mano, kad tai jų ideologija, teisybės paieškos, bet iš tiesų tai tikrovės pakaitalas. Kairuoliškumas baisus dėl to, kad viskas galutiniame variante baigiasi konclageriu, sušaudymais, kalėjimais, komunizmu. Šie žmonės šiandien nesuvokia, kad bet koks žmonių nuodijimas veda prie tokios pabaigos. Nėra žmonių nei blogų, nei gerų. Yra įdomūs ir neįdomūs. Aš matau, kaip šiandien Lietuvoje nuodijami įdomūs žmonės. Bandomas daryti pozityvus gyvenimas, su šypsenytėmis veide, bet tai yra absoliuti spekuliacija. Tokie žmonės yra labai žiaurūs, jie niekada neužjaus net labiausiai sergančio žmogaus.

– Ar ilgai teko važiuoti į Lietuvą? Po Krasnojarsko dar studijavote Maskvoje.

– Buvo tokių žmonių, kurie 1990-aisiais atvyko į Lietuvą, gavo butus, juos pardavė ir vėl grįžo į Sibirą. Aš neskubėjau, buvau įsitikinęs, kad į Lietuvą turiu atvažiuoti jau išsilavinęs, įgijęs profesiją. Tai buvo principinis klausimas. Kai 2011 metais dalyvavau „Versmės“ festivalyje, tuo laiku pamačiau Vaitkaus režisuotą „Eglutę pas Ivanovus“. Tuomet susipažinau su šiuo režisieriumi, buvusiu teatro vadovu. Tuomet jis be emocijų pasakė, kad susitvarkęs dokumentus, galiu vėl sugrįžti į šį teatrą. Nors visa tai užtruko kelis metus, bet parašiau jam laišką, kad jau galiu gyventi Lietuvoje, ir jis iš karto priėmė mane į teatrą.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Bet Jūs labai lėtai integruojatės. Turėdamas tokią profesinę biografiją, tarytum neskubat. Ar tai yra Jūsų kuklumas?

– Kuriant, labai svarbu suprasti kontekstą. Aš tik dabar perprantu tam tikrus procesus, vykstančius Lietuvoje ir konkrečiame teatre. Ar esi dramaturgas, ar režisierius, visais atvejais konteksto suvokimas išlieka labai svarbus.

– Tam tikra prasme gaila, kad Jūs papuolėte į Rusų dramos teatrą.

– Šis teatras kaip teatras, čia rodomi įvairūs spektakliai. Man buvo įdomu papulti į šio teatro kontekstą, nes jau buvau susipažinęs su Piotro Fomenkos mokykla, jo spektakliais. Krasnojarske iki šiol dirba jo mokinys, garsus režisierius Olegas Rybkinas. Dėka jo šiame teatre labai stipri aktorių trupė. O kai atvykau į Lietuvos rusų dramos teatrą, be tų kelių gerų spektaklių, pamačiau ir kelis žmones, rašančius laiškus profsąjungos vardu, rašančius įvairius skundus. Tarp jų buvo skundas ir dėl manęs – lygiai po savaitės, kai buvau įdarbintas. Tapo įdomu, nes būtent apie tokį tarybinį teatrą buvau tik girdėjęs.

Kai buvau režisūros magistrantūroje prie Gogolio centro, pamačiau tikrą stebuklą – kaip iš blogiausio Maskvos teatro, pavadinto Gogolio vardu, režisieriaus Kirillo Serebrennikovo komanda per pusmetį sukūrė geriausią tuo metu Maskvos teatrą – Gogolio centrą. Ten taip pat būta skundų, skandalų ir net protestų, bet viskas buvo išspręsta kūrybiškai. Repeticijos, mokymai, premjeros, atnaujintas repertuaras, – ir tai yra toks paprastas stebuklas. Niekada to nepamiršiu. Viską, kas neigiama teatre, galima išgydyti tik menu. Tikiu, kad kada nors ir mūsų teatre skundai ir raštai baigsis.

– Ar nenusivylėte Lietuva, ar išlikote romantiku, kokiu buvote, keliaudamas į ją?

– Tikrai ne. Ir išlikau pilnas romantinių paskatų.

– Ar daug užtrunka grįžimas šiandien?

– Gal galima ir greičiau, bet aš apie porą metų rinkau įvairias pažymas. Tuo labiau kad turime tris vaikus, viską reikėjo suderinti. Dėl Lietuvos pilietybės užtrukau daugiau nei porą metų. Kol tvarkiausi popierius, baigiau režisūros magistratūrą Maskvoje. Taigi, po penkių metų važiavimo, jau Lietuvoje. Šiuo metu butą nuomojamės, dalį nuomos pinigų valstybė kompensuoja.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Jūs suprantate lietuviškai, bet geriau kalbate rusiškai.

– Taip, nes žmonos šeima taip pat tremtiniai, bet jie mišraus kraujo ir iki atvykstant į Lietuvą mes tarpusavy kalbėjomės rusiškai. Dabar kursuose tobulinu lietuvių kalbą.

– Rašote pjesę apie Jurgį Baltrušaitį vyresnįjį. Kokia pradžia?

– Apie Baltrušaitį sužinojau dar Sibire. Tai neįtikėtinos biografijos žmogus. Vaikystėje ir jaunystėje aš daug skaičiau. Gal dėl to, kad mama buvo literatūros mokytoja. Visą klasiką perskaičiau dar vaikystėje. Sėdėjau bibliotekoje ir skaičiau. Mama netgi draudė. Penkiolikmetis aš jau buvau perskaitęs visą Dostojevskį. Savo vaikams kol kas rekomenduoju lengvesnę literatūrą, nes suprantu, kad, pavyzdžiui, „Nusikaltimas ir bausmė“ gali paveikti psichiką. O bibliotekoje tarp Sidabro amžiaus poetų užtikau Baltrušaičio eiles. Nors jų ten buvo ne tiek jau daug, nuo to laiko manęs Baltrušaitis nepaleidžia.

– Kokį Sibirą šiandien prisimenate, kai jis vis tolsta nuo Jūsų?

– Susirašinėju su draugu, kuris vis pagiria, vis parašo kad trūksta mano „lietuviškos inteligencijos“. Sibire lietuvių reputacija labai aukšta. Šiame kontekste visada prisimenu savo senelį.

Mane Sibiras daug ko išmokė. Pavyzdžiui, aš netikiu taikiais protestais, kad protestuoti galima taikiai.

Dar studijuojant istoriją, pamačiau, kad Krasnojarsko institute istorikai rengiami kaip kagėbistai. Vos baigus kelis kursus, jaunus žmones paskirstydavo į įvairias institucijas. Mane vienas dėstytojas įspėjo, kad ateities su savo biografija neturėsiu. Aišku, manęs tai nenustebino. Netgi tada, kai ieškojau dokumentų apie senelį, buvo pasakyta, kad jie 1958 metais išsiųsti į Lietuvą, kol Lietuvos ambasadoje išaiškino, kad niekas negrąžinta. Rusijoje aš visą laiką liksiu tremtiniu. Nėra jokios šiuolaikinės Rusijos, nėra jokios demokratinės Rusijos, nežinau, kas turėtų įvykti, kad tai pasikeistų. Ir visi mūsų dokumentai guli būtent ten.

Kalėjimai, tremtys – organiška Sibiro dalis. Laikas pasikeitė, todėl negaliu sakyti, kad ten viskas blogai. Bet žmonės jau smarkiai pažeisti. Atrodo, daug supranta, bet pavienės jų replikos išduoda, kad mąstymas daugeliu aspektų yra negrįžtamai pažeistas.

– Lietuvoje saugumiečių palikuonys gyvena laisvai. Politika tarytum neužsiima, bet mėgsta kiršinti ir kiršintis.

– Su tokiais žmonėmis aš ne kartą susidūriau. Labai tiksliai atskiriu saugumiečius, nes Krasnojarske, kaip jau minėjau, buvo labai ryški atskirtis tarp žmonių, žinojusių laisvės kainą ir tų, kurie juos saugo (apsaugininkų). Tokių žmonių reikia vengti. Aš mačiau, kaip laužomi žmonės, kaip beveik jėga įkalbinėjami, pavyzdžiui, kad sudalyvautų mitinge dėl Krymo prijungimo prie Rusijos. Daug tokių pavyzdžių.

Joks šiuolaikinis lietuvis neišgyventų tokios tremties, kokią patyrė mūsų seneliai. Du mėnesiai gyvuliniuose vagonuose, badas, ledas, nuolatiniai pavojai… Jau netrukus tai bus tik viena pastraipa mokykliniuose vadovėliuose. Toks gyvenimas. Mes turėjome vilties, kad karas bus baigtas, bet, kaip išaiškėjo, ideologinis karas tęsiasi.

– Linkiu Jums neprarasti to jausmo, kuris Jus grąžino į Lietuvą!