„Žemiškųjų malonumų sodas“ yra garsiausias Jeronimo Boscho kūrinys–triptikas, pasakojantis žmogaus nuopuolio istoriją. Kairėje paveikslo pusėje vaizduojamas Rojus, dešinėje – Pragaras. Centrinėje – Žemės – dalyje žmonės užsiima savo žemiškųjų godulių tenkinimu, čia užgimsta ir nuodėmės.
Šįkart rubrikoje „Menas žaliems“ supažindiname su trimis sąvokomis – diptiku, triptiku ir poliptiku.
Graikų ir romėnų laikais diptikais vadintos dvi tarpusavyje sujungtos lentelės iš medžio, metalo ar dramblio kaulo, kurių vidinės pusės padengtos vašku – ant jo žymėti įvairūs laiko, kelio ir kiti užrašai. Dabar diptiku vadinamas dviejų dalių, o triptiku – trijų dalių paveikslas ar kitas (pavyzdžiui, skulptūros) meno kūrinys. Tuo tarpu kompozicija iš daugiau nei trijų dalių, kurias vienija siužetas, tema, idėja, vadinama poliptiku.
Paveikslus, susidedančius iš kelių dalių, kūrė ir iki šiol kuria daugybė dailininkų visame pasaulyje. Štai keletas pavyzdžių:
Poliptikai, susidedantys iš daug atskirų panelių, buvo ypač paplitę viduramžių Europos religiniame mene ir altorių tapyboje. Puikus pavyzdys – Dučo „Madona ir kūdikis su šventaisiais“.
Endžio Varholo „Marilyn diptikas“ vaizduoja garsiosios amerikiečių aktorės portretą, 25 sykius atkartotą pirmame ir tiek pat kartų – antrame paveiksle. Atkartojimas yra užuomina į žvaigždės dominavimą medijose ir jos, kaip pop ikonos, nemirtingumą. Tuo tarpu juodai baltas paveikslas su nykstančiomis portretų detalėmis reprezentuoja paprastą žmogišką laikiškumą. Šis E. Varholo darbas sukurtas 1962 metais, praėjus vos keliems mėnesiams po M. Monro mirties.
Lietuvių tapyboje triptikais – „Fantazija“, „Vasara“, „Pasaka“, „Mano kelias“, „Karalaičio kelionė“, „Rex“ – garsėjo M. K. Čiurlionis. Viršuje matomas dar vienas autoriaus trijų dalių paveikslas, pavadinimu „Raigardas“. Jame pavaizduotas 5 kilometrus nuo Druskininkų Nemuno dešinio kranto esantis slėnis – menininko pamėgta vieta.
