Videofilmo „Prison Challenge“ kadras.

2018 metų pavasarį Suomijos moterų kalėjimas Vanaja metė iššūkį – „European Prison Dance Challenge“. Kalinčios moterys sukūrė ir nufilmavo šokį, kviesdamos tą patį padaryti ir kitų Europos valstybių kalėjimus. 2019 metais jų iššūkis buvo priimtas. Nepelno siekianti organizacija De Rode Antraciet iš Belgijos, atsakinga už sporto ir kultūros renginius kalėjimuose, susisiekė su tarptautine šokių mokykla Ultima Vez. Joje dirbantis choreografas Seppe Baeyensas priėmė ir realizavo šį iššūkį moteriškumo, spalvų ir plastikos kupinu vaizdo klipu, taip atsakydamas į suomių kvietimą.

Seppe Baeyensas kuria šokio projektus, kuriuose laužo nusistovėjusius stereotipus, demokratizuoja šokį įtraukdamas publiką į savo pasirodymus ir taip bando grąžinti žmonėms viešąją erdvę bei sujungti juos per judesį. Ugnė Jurelevičiūtė klausia Seppe Bayensą apie jo darbą ir projektą kalėjime, ko jis ten išmoko ir kaip jam pavyko pritaikyti jau turimas idėjas ir darbo metodus tokioje ankštoje, visai į viešąją erdvę nepanašioje aplinkoje.

– Kodėl sutikai dalyvauti šiame projekte?

Seppe Baeyens | Sofie De Backere nuotr.

– Dar būdamas mokykloje atlikau praktiką vyrų kalėjime Levene, tai buvo susiję su kūno kultūra, – iš viso vedžiau dešimt sporto pamokų. Tad jau tada, būdamas devyniolikos, paragavau, ką reiškia dirbti kalėjime. Mane domina tokios bendruomenės uždarumas, mane tai traukia, patinka dirbti kitokiame kontekste. Man, savo veikloje visada bandančiam sujungti skirtingas bendruomenes, buvo svarbu duoti toms moterims sceną. Jos šiuo metu niekur negali išeiti, ir šio vaizdo įrašo kūrybinis procesas, kuris, mano nuomone, išėjo labai moteriškas, suteikia joms sceną. Taip pat labai svarbu, kad mes nerodome liūdnosios kalėjimo pusės – tik įvairias, stiprias moteris, kurios šiuo metu yra kalėjime, kurį mes, tiesa, rodome, bet jis yra antram plane, – stiprios moterys ten mums yra kur kas svarbesnės.

– Iššūkis atkeliavo iš Suomijos, bet jis labai skiriasi nuo to, ką rodote jūs. Ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas?

– Jei gerai prisimenu, Suomijoje choreografija buvo sinchroniška, atvirame gražiame sode, o vizituodamas Belgijos kalėjimus pamačiau, kad čia viskas pilka ir liūdna – tiek lauke, tiek viduje. Pastatai labai seni, jie mane nukėlė į viduramžius. Tipiniai kalėjimo pastatai buvo sukurti architekto iš Belgijos ir suformuoti kaip žvaigždė su penkiais koridoriais dar, jei neklystu, 1875 metais. Tokie jie vis dar stovi nepakitę. Tad aš ieškojau asmeniškesnio priėjimo. Jauniausia moteris buvo aštuoniolikos, vyriausia – septyniasdešimt penkerių, ir jos visos atėjusios su savo praeitimi, taigi grupės buvo labai skirtingos, ir aš nusprendžiau tą skirtingumą panaudoti. Kaip iki šiol savo kūrybinėje veikloje, stengiuosi, kad šokis apskritai būtų „prieinamas“, niekada nemokau šokio choreografijos, pradedu nuo idėjų, ir tada tas idėjas aptariame su grupe. Taip buvo ir dabar. Paprašiau filmų kūrėją Pascalį Poissonnier kartu su operatoriumi Kristoffu nufilmuoti šį įrašą ir dar pakviečiau kostiumų dizainerę – pasirūpinti spalvotais drabužiais, nes kalėjimo uniformos visos vienodos – mėlynos ir rausvos. Moterys neturi papuošalų ar kosmetikos priemonių, bet vaizdo įrašo kūrimui daviau joms įvairių moteriškų atributų, kad jos pačios galėtų ieškoti savo kostiumo. Jos buvo labai laimingos, kai atnešėm dešimt maišų drabužių ir skyrėm du užsiėmimus tik aprangai ir matavimuisi, ir man atrodė, kad jos tada tikrai pasijuto kaip žmonės. Manau, kad net ir kalėjime esi vertas jaustis kaip žmogus, o ne vien kaip kalinys.

– Ar nebuvo baugu, nesijaudinai?

– Ne, visiškai ne. Buvo labai smagu, jos kalbėjo ir asmeninėmis temomis, ir manau, kad joms svarbu turėti ryšį su išoriniu pasauliu. Nors kartais ir jausdavosi įtampa, bet tai gyvenimo dalis. Buvo tokia moteris, kuri man skundėsi, kad kitos dvi atėjo į šį projektą, nes nori ją užpulti, nežinau, ar tai tiesa, bet, vienaip ar kitaip, apsaugininkai visada buvo šalia, ir nieko neįvyko. Įrašo filmavime taip pat pakviečiau dalyvauti vieną iš kalėjimo apsaugininkių, nes buvo įdomu sugriauti hierarchiją tarp apsaugininkių ir kalinių. Kartais išgirsdavau įvairių komentarų, juokelių ir galios žaidimų, bet man jie atrodė netinkami. Norėjau, kad mano projektas būtų horizontalus – visus įtrauktų. Viena apsaugininkių atidaro langelį vaizdo įraše, dar kelios dalyvavo užsiėmimuose. Šokiu ir teatru galima skelbti iššūkį nusistovėjusiems santykiams.

– Savo darbe koncentruojiesi į žmonių skirtumus ir žaidi tais skirtumais, atstumais šokyje, tačiau žiūrėdama įrašą galvojau ne apie skirtumus, o apie tų moterų ir mano pačios panašumus. Ar pakeitei savo darbo metodiką?

– Su jomis, man atrodo, dirbau kaip įprasta, bet šįkart didelis mano įkvėpimo šaltinis buvo Frida Kahlo – pamaniau esant tiñkama parodyti šios tapytojos darbus kalėjime. Kalines traukė Fridos kūryba: nors jos gyvenimas buvo itin sunkus, ji kūrė labai gražius, stiprius ir spalvotus paveikslus. Fridos netobulumas taip pat yra reikšmingas, nors jos paveikslai labai gražūs, yra tas vienas antakis. Man atrodė, kad jos galėjo susitapatinti su paveikslais, būti jų įkvėptos, galutinis rezultatas – regime kadrus, kuriuose labai gerai tai matyti: trūksta danties ar akių tušas piešia tą vieną antakį. Taip pat dirbu ir kituose savo projektuose, manau, jog dirbu labai asmenišku būdu. Duodu savo šokėjams laisvę, tačiau tuo pat metu stengiuosi jiems nurodyti ir kryptį. Šiuo atveju tai buvo Frida Kahlo, kostiumai ir mažas langelis, per kurį kalinės dažniausiai gauna maistą. Dabar jos galėjo nuspręsti, ką pačios norėtų rodyti, nes pradžioje labai baiminosi būti atpažintos vaizdo įraše, norėjo išlikti anonimiškos. Taigi moterys galėjo rodyti vien tik savo ranką ar petį. Aš joms daviau laisvę per tą langelį, o ne filmuodamas jas nuo galvos iki kojų. Projektas vyko keturiuose kalėjimuose: Briuselyje, Gente, Antverpene ir Hogstratene, kuriuose iš viso buvo po aštuonis užsiėmimus, nuo sausio iki kovo ir nuo balandžio iki liepos. Per pirmą užsiėmimą tiesiog kalbėjomės apie šitą idėją – ką jos nori parodyti ar kaip jos tai mato, tai buvo dialogas. Mes turėjome rėmus ir tyrinėjome juose įrėmintas idėjas
bei galimybes. Daug atėjo ir išėjo, kai kurios po dviejų savaičių jau buvo laisvos. Nebuvo pastovios grupės, ir kiekviena savaitė buvo skirtinga, pavyzdžiui, vieną dieną Antverpene atėjo trisdešimt moterų, o kitą – vos dešimt. Buvo sunku, bet kadangi užsiėmimai buvo atviri, kiekvienas mažas judesys galėjo būti įtrauktas į įrašą, užsiėmimai buvo labai lankstūs. Man atrodo – tik viena moteris dalyvavo visuose aštuoniuose užsiėmimuose. Jos turi kitų veiklų, kitų darbų, turi lankytojų, tad organizuoti buvo ganėtinai sunku.

Videofilmo „Prison Challenge“ kadras.

– Ar menas galėtų padėti kaliniams adaptuotis išoriniame pasaulyje?

– Tai tikrai galėtų būti vienas būdų užmegzti ryšį, kad ir labai menką, su visuomene, užuot vien izoliavus juos. Pažįstama istorija, kad labai izoliuoti kaliniai vos išėję po dviejų savaičių grįžta atgal į kalėjimą, nes nesusitvarko su laisve. Menas suteikia kitokius akinius, kitokį požiūrį, nes per jį galima įteigti žmonėms drąsos. Svarbu paminėti, kad kalinės pačios rinkosi muziką. Kalėjime nėra jokios muzikos ar interneto, tik maža biblioteka su klasikine bažnytine muzika. Tai ir viskas. Aš pasiteiravau, kokią muziką jos mėgsta, ir atnešiau įrašų į kalėjimą. Kai kurios jų nebuvo girdėjusios savo mėgstamiausios muzikos ar dainų labai ilgą laiką, ir tai sukėlė daug prisiminimų, malonumo. Viena moteris buvo iš Sakartvelo, jos visa šeima gyveno ten, ji buvo tikrai labai atskirta. Aš jai daviau paklausyti gruziniškos muzikos, ji verkė ir sakė: „Tai mano namai“. Vaizdo klipe pasirinkome palikti vieną dainą, bet ten jos visos šoka pagal savo mėgstamiausias dainas. Aš taip pat jas filmavau savo kompiuteriu, ir mes žiūrėjome vieni į kitus atliekant mažus šokio eksperimentus
per langelį, kurį aš padariau, kad jos žinotų, ką nori rodyti galutiniame variante. Paskui juos aptarėme, jos kalbėjo, ir aš jų klausiausi. Taigi jos žaidė su kamera ir to langelio suteikiama erdve. Neklausiau jų vardų, jos galėjo pasirinkti kaip nori būti vadinamos, ir tame buvo gana daug laisvės. Aš jas prašiau rodyti įvairias minas ir savo netobulumus, užuot vykdžius mano komandas. Darydamos visa tai jos nebebuvo kalėjime, jos buvo projekte, Fridos Kahlo pasaulyje.

– Koks Tavo kaip choreografo vaidmuo?

– Aš prižiūriu procesus. Savo darbe su mėlyna virve bandau ištrinti atstumą tarp žiūrovų ir auditorijos, dalytis teatro erdve. Dabar statomas šokis „Birds“ bus šokamas viešoje erdvėje, kur ketinu įterpti šokėjus tarp praeivių ir tokiu būdu sukurti shared social choreography. Man taip pat labai svarbu atrasti, kaip šokis gali būti demokratiškas, skirtas ne tiktai raumeningiems ir jauniems dvidešimtmečiams. Neieškau technikos, kita vertus, ieškau technikos, kuri gali su kuo nors susijungti. Ultima Vez taip pat vedame atvirus šokio užsiėmimus kiekvieną šeštadienį. Grupes sudaro labai skirtingi nevienodo amžiaus ir lygio, taip pat neįgalūs žmonės, ir tai puiki vieta tyrinėti įvairias idėjas. Nebūtina turėti techninį išsilavinimą, gali tiesiog dalytis savo šokio patirtimi. Man rodos, kad mes esame įpratę sceną ar galią visąlaik suteikti tam pačiam siauram žmonių sluoksniui. Savo darbe stengiuosi išgirsti ir kurti su visais įmanomais impulsais. Manęs nedomina darbas su profesionaliais šokėjais, kur kas įdomesnės yra profesionalų ir kitokių žmonių kombinacijos, nes jos leidžia užmegzti ryšį. Aš pats niekada nėjau į šokio mokyklą. Kai buvau šešiolikos, į mokyklą atėjo choreografas, ir aš dalyvavau jo organizuotame projekte, kur prisijungė ir mokytojai. To projekto metu išnyko atstumas tarp mokinių ir mokytojų, ir man tai buvo labai įdomus atradimas, nes projekte dalyvavome kaip žmonės, o ne kaip socialiniai vaidmenys ar profesijos, ir tai parodė mano kaip choreografo kelią. Aš nenoriu vien šokiu paversti savo turimas idėjas, aš taip pat noriu sujungti skirtingus žmones ar sudrebinti jų santykius. Yra du profesoriai iš Leveno ir Sankt Galeno universitetų, kurie stebi mano darbą nuo 2015 metų, ir jie išskyrė tris mano darbe naudojamus metodus: mixing (maišymas), t. y. aš sudarau grupes iš labai skirtingų žmonių, inverting (apvertimas) – tai reiškia, kad aš žmonėms, kurie įprastai neturi atsakomybių, pavyzdžiui, žmogui su dauno sindromu, skiriu užduotį vesti šokį, ir jie dažnai būna puikūs šokio pavyzdžiai dėl savo ypatumų. Ir paskutinis – affirming (patvirtinimas), tai reiškia, kad ir savo viešuose pasirodymuose aš išlaikau mišrias grupes žmonių, kurie netikėtai dalijasi atsakomybėmis. Šie būdai jiems yra įdomūs, nes galbūt juos galima pritaikyti ir kitur, trupėse, kurios pasiruošusios priimti skirtingus impulsus. Universiteto trejų metų tyrimo tikslas – atrasti, kaip dirbti su įvairių specialybių žmonėmis. Mes dirbame su mokyklomis, jaunimo organizacijomis, neįgaliųjų žmonių asociacija Zonnelied. Visi jie turi tam tikros patirties, ir mes tyrinėjame, kaip tas patirtis galime suderinti ir veikti kartu. Susitinkame, žinoma, šokio aikštelėje, bet vaikai eina ir į svečius pas neįgaliuosius. Mes bandome užmegzti ryšį tarp įvairių žmonių ne tik šokyje, bet ir socialinėje plotmėje. Šie projektai yra tęstiniai, o projektas kalėjime truko vos kelis mėnesius. Kalinės buvo labai nustebusios ir patenkintos, kad su jomis kalbama ir jų klausomasi, kad jos tikrai yra projekto dalis. Jos svajojo, prisiminė gerus dalykus, tai buvo labai pozityvus sumanymas ir joms, ir man. Aš buvau labai patenkintas susidūręs su žmonėmis, kurių šiaip nepamatyčiau savo gyvenime. Apskritai per projektus sutinku labai daug žmonių, ir man tai atrodo natūralu ir logiška, visi šie impulsai užpildo mano gyvenimą ar kompoziciją. Dabartinė mano idėja – sukurti ką nors, kas būtų rodoma kalėjimuose, – gal keliaujantį spektaklį, nes būtina užmegzti ryšį tarp žmonių laisvėje ir kalėjime.

– Bet juk kalėjimai tam ir yra statomi, kad nutrauktume tą ryšį.

Videofilmo „Prison Challenge“ kadras.

– Kaliniams būtinas kontaktas su visuomene, tas susitikimas, ryšys tarp žmonių yra mūsų visų gyvenimo pagrindas. Taip pat ir teatro publikai yra pravartu atverti savo pasaulį tokiais būdais. Man atrodo, kad mes galime pakeisti pernelyg nusistovėjusią struktūrą, nes ji akivaizdžiai neveikia. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Prieš kurį laiką sukūriau pasirodymą, skirtą visoms amžiaus grupėms. Gavau skambutį iš teatro su klausimu, ką daryti, nes jie savo sistemoje turi atskiras skiltis vaikams, paaugliams, suaugusiesiems, bet ne visiems kartu. Aš jiems atsakiau, kad tokiu atveju jie į pasirodymo aprašymą turi įtraukti visas turimas kategorijas. Po šio pasirodymo į teatro sistemą buvo įvesta nauja skiltis: „Skirta visoms amžiaus grupėms“. Taigi man atrodo, kad mes galime šiek tiek pakeisti ir kalėjimų sistemą. Viskas, ką mes žinome apie kalinius, yra tai, kad jie pavojingi, juos apibūdina vien konkretūs jų praeities faktai, bet pabendravus su šiais asmenimis nuomonė pasikeičia, mano pasaulis pasikeitė. Aš radau mielų, gerų žmonių, ir mes kalbėjomės apie labai normalius ir paprastus dalykus, savaip tos moterys buvo labai trapios. Mano minėtai gruzinei muzika suteikė šiek tiek drąsos ir galimybę svajoti. Viena iš moterų buvo internetinė nusikaltėlė, ir tuo metu mano kompiuteris vos veikė, o mes bandėme filmuoti. Ji priėjo, kažką greitai sumaigė, ir po penkių minučių mano kompiuteris buvo kaip naujas. Ji man padėjo, ir aš puikiai supratau, jog svarbu joms vis priminti, kad jos nėra vien kalinės, kad jos turi savo vertę. Pozityvūs impulsai kalinėms gali suteikti drąsos pradėti iš naujo. Tai nėra sprendimas, bet tai tikrai gali padėti, galbūt supažindinti iš naujo su laisvės samprata. Muzika, teatras, šokis – tai dar viena kalba, kuri gali sujungti kalėjime esančias dvidešimt kalbų. Ten juk yra daug skirtingų kultūrų, ir nors kiekviena mergina turėjo savo kultūros akcentą šokyje, kalba buvo bendra.

Ar galiausiai panaudojote viską, ką nufilmavote? Taip, paskutiniai užsiėmimai iš keturių kalėjimų buvo skirti profesionaliam filmavimui. Nufilmavome visas pasirodžiusias moteris, jų buvo iš viso dvidešimt keturios, ir visas jas pamatome galutiniame vaizdo klipe. Iš viso projekte dalyvavo šešiasdešimt penkios moterys. Daugelis iš jų atėjo į užsiėmimus ne tam, kad būtų nufilmuotos, kai kurios projekto pabaigoje jau buvo laisvos. Bet mes užsirašėme visų jų kontaktus, kad galėtume nusiųsti diską su vaizdo įrašu. Man buvo svarbu, kad jos turėtų apčiuopiamą rezultatą, nors jį taip pat galima pamatyti ir YouTube svetainėje. Moterims patiko šis projektas, jos didžiavosi savimi, nors pradžioje ir nesuprato, ką aš darau, klausė, kodėl neduodu joms komandų ir neliepiu nieko daryti. Užsiėmimuose buvo pilna kalbų ir
juoko, įrašas iš Suomijos jas įkvėpė, parodė, jog tai dar ne pabaiga, jog viskas yra įmanoma.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Ugnė Jurelevičiūtė (2020 m., nr. 2)