Grafas Mykolas Valickis.

Grafas Mykolas Valickis (1742/48–1828) – žmogus, kurio biografija dar jam gyvam esant žadino aplinkinių vaizduotę. Gimęs istorinėse LDK žemėse, apsukrus jaunuolis sugebėjo patekti į karališkuosius Prancūzijos rūmus, praturtėti ir po daugybės metų į gimtąjį kraštą grįžo kaip pasaulio matęs tituluotas geradarys bei įspūdingų rinkinių savininkas. Gyvenimo pabaigoje apsigyvenęs Vilniuje, šio miesto istorijoje įsirašė dosniomis aukomis Vilniaus universitetui ir parama studijuojančiam jaunimui. Įdomiausius šios ryškios asmenybės gyvenimo posūkius apžvelgia menotyrininkė Aistė Bimbirytė-Mackevičienė.

Jei ne laiškai archyvuose ir keletas portretų, gali pasirodyti, kad šio asmens biografija tėra mitas ar bent jau vienas Kraszewskio siužetų. Išskirtinės biografijos savininkui grafui Mykolui Valickiui (Michał Walicki, 1742/48–1828) skirti tekstai pasirodė jau XIX amžiuje, o jį pažinojusiųjų mintys kartotos prabėgus net šimtui metų. Nėra jis nežinomas ir šių dienų tyrėjams, besigilinantiems į Vilniaus universiteto istoriją, čia saugotas mineralogijos, numizmatikos kolekcijas, taip pat miesto architektūrą, mecenatystės tradiciją ir kitas temas. Kiek paradoksalu, kad savarankiško teksto lietuvių kalba apie šį žmogų iki šiol nebuvo.

Kai XIX amžiaus pradžioje grafas atvyko į Vilnių, jo vardas daugeliui taip pat jau buvo girdėtas. Apie Valickį kalbėta ne tik Lietuvos ar Lenkijos, bet ir Vakarų Europos aukštuomenės salonuose. Pasakiškai turtingas, charizmatiškas, dosnus mecenatas, žadą atimančių brangakmenių, senienų, meno kolekcijų savininkas ir… neprilygstamas lošėjas kortomis. Bekilmis prasisiekėlis, talentingas sukčius ar tiesiog įžvalgus neturtingo bajoro sūnus? O gal viskas kartu? Grafo praeitis bei kilmė amžininkams buvo mįslė, ir tenka pripažinti, tokia tebėra iki šiol.

Mykolo Valickio laiškas apie ketinimą dovanoti asmeninį mineralų rinkinį Vilniaus universitetui, 1804 m. LVIA, f. 567, ap. 2, b. 86, l. 1.

Jei tikėtume Sobieščanskiu (Sobieszczański), šis žmogus iš tiesų net nebuvo Valickis, mat gimė XVIII amžiaus vidury Minsko gubernijoje kaip Mickevičius. Ne vienas autorius šį teiginį laikė iš esmės klaidinga, dėmesio neverta paskala. Vis dėlto ilgainiui atsirado pasiryžusių tokią informaciją patikrinti: XIX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Marijanas Dubieckis (Marian Dubiecki) aptiko 1788 metais Jono Sniadeckio rašytą laišką, kalbantį apie Krokuvon atvykusį Valickį, kuris savo tikrąją pavardę „dėl tikrai rimtų priežasčių“ užsienyje buvo pakeitęs į Mickevičiaus, tačiau vos grįžęs Tėvynėn skubiai susigrąžino senąją. Šį keistą scenarijų, kurio motyvų nežinome, išties patvirtina Lenkijos archyvuose saugoma korespondencija.

Ne mažiau paslaptinga buvo ir Valickio jaunystė, ypač kelionės užsienin aplinkybės. Vienas pirmųjų jo biografų Tadeušas Bulharinas (Tadeusz Bułharyn) pasakojo, kad būsimasis grafas giminaičio Bučinskio (Buczyński) lėšomis ėjo mokslus Mogiliove. Vėliau, įvertinus pasiekimus, jam buvo skirta karieta, ketvertas žirgų, karabelė, šautuvas, pora pistoletų, atitinkamai peržiūrėtas garderobas, o galiausiai įduoti 400 auksinų, rekomendaciniai laiškai ir leista vykti, kur tik šis panorėsiąs. Taip Valickis atsidūrė Krokuvoje, kambaryje, po kuriuo veikė biliardo klubas. Greitai perprato šį „amatą“, o netrukus ėmė reikštis kaip kortų virtuozas. Tačiau sėkmė, kaip ir reikėjo tikėtis, lydėjo neilgai. Bulharino žodžiais tariant, „Valickis lošė, išlošė ir pralošė“, kol galiausiai viskas baigėsi tuo, jog Lvove teko įsidarbinti smuklės patarnautoju. Nekokia pradžia jaunuoliui, stebinusiam gebėjimais mokytojus!

Matyt, taip ir būtų likę, jei ne kitas to meto avantiūristas Pranciškus Sapiega (Franciszek Sapieha). Į minimą karčemą užsukęs dosnus nuotykių mėgėjas buvo didžiai nustebintas čia sutikto jaunuolio iškalbos ir žinių, tad pasiūlė savo pagalbą bei vietą karietoje Vienos kryptimi. Pažadus išpildęs, tačiau greitai atsirado neatidėliotinų reikalų, ir kunigaikštis, palikęs Valickį su kortomis bei atitinkama suma, išvyko Tėvynės link. Tačiau likimo valioje šio teksto herojus išbuvo neilgai.

Reklama

Grafas Mykolas Valickis. Tygodnik ilustrowany, 1879 m., nr 158, s. 16.

Amžininkai mini lemtingą vakarą lošimo salėje. Gerokai po vidunakčio, Valickiui ir jo kortų bičiuliams bebaigiant žaidimą, įėjęs aukštas, liesas, vengriškai apsirengęs vyras. Toliau įvykiai rutuliojosi pačia netikėčiausia linkme:
– Va-banque! – ištarė vyriškis, priėjęs ir stumtelėjęs kortą žaidžiančiųjų link. Kompanija tuo nebuvo itin patenkinta, tačiau Valickis vis dėlto nusprendė, jog bus lošiama toliau.
– Tuomet ponui derėtų perskaičiuoti pinigus ir padėti ant stalo atitinkamą sumą, – pasakė kažkuris iš sėdėjusiųjų.
Tačiau vengras tik papurtęs galvą ir prisipažinęs, jog pinigų su savimi neturįs. Kita vertus, jei ponai garbingi, pasitikėsią jo žodžiu. Susirinkusieji nesutiko, tačiau Valickis, atidžiai žvelgdamas atvykėliui į veidą ir išskaitydamas jame dorą bei kilnumą, tarė:
– Patraukite banką į šoną. Aš pats šiam ponui atsakysiu, jei jis man garbės iššūkį meta!
– Čia tai man patinka! Trauk! – šūktelėjo vengras.
Penki šimtai dukatų kaipmat buvo pralošti. Tiesa, Valickio nenaudai. Tačiau laimėtojas pasiūlė juos atsikovoti ir žaidimą perkelti į jo paties namus.
Kai puošniomis livrėjomis aprengti tarnai palydėjo svečią ir šeimininką prabangių rūmų koridoriais kabineto link ir šie pagaliau krestelėjo į kėdes, vengras paklausė:
– Tad kas gi ponas toks būsi?
– Pretendentas į Lenkijos karūną! – šaltu veidu tarė Valickis, sumojęs, kad turi reikalą su neeiliniu pašnekovu.
– Kokia teise? – atrėmė šeimininkas.
– Prigimtine, – atsakė Valickis, – esu iš senelių ir prosenelių Lenkijos bajoras, pavarde Valickis, o kaip žinoma, kiekvienas lenkų šlėkta gali būti išrinktas karaliumi!
Vengro veidą papuošė šypsena:
– Tokiu atveju turiu garbę prisistatyti – esu kunigaikštis Esterhazis, vengrų didikas. Ponui, kaip kandidatui į Lenkijos karūną, o man, kaip Vengrijos magnatui, nederėtų lankytis tokiose vietose, kokioje šiandien mudu susitikome. Aš kartais sau tą leidžiu atsipalaidavimui…
– O aš reikalo spiriamas, – atsakė Valickis ir papasakojo jam savo istoriją.

Jaunuolio nuoširdumas, protas ir išsilavinimas patiko didikui, jis pajuto pareigą atsilyginti už parodytą pasitikėjimą. Atskaičiavo reikiamą sumą ir atsisveikino su naujuoju savo pažįstamu. Po kelių dienų, surinkęs daugiau informacijos, kunigaikštis pakvietė Valickį vakarienės, kur supažindino jį su vietos aukštuomene. Šis taip sugebėjęs visiems įtikti, kad galiausiai didiko šeima apskritai savo namų nebeįsivaizdavo be jo.

Ar toks dialogas iš tiesų įvyko, matyt, niekada nesužinosime. Kita vertus, pažintis su įtakingu asmeniu nebuvo neįmanoma. Kalbėta, kad būtent Esterhazis (Esterházy) atsakingas už visą tolesnę įvykių eigą, mat kartą diplomatiniais tikslais vykdamas į Paryžių, sykiu pasiėmęs ir Valickį. Čia jis buvo apgyvendintas su didžiai išsimokslinusiu Kristupu Viesiolovskiu (Krzysztof Wiesiołowski). Jo dėka iš prigimties imlaus Valickio manieros, kalba ir žinios greitai tapo tokie geri, jog Esterhazis ryžosi bičiulį įvesdinti į Paryžiaus salonus, galiausiai pristatyti hercogienei Polignac, o per ją – karališkajai šeimai.

Mykolo Valickio kolekcijoje buvęs Marijos Antuanetės stalelis. Tygodnik ilustrowany, 1877 m., nr 67, s. 1.

Devynerius metus Valickis praleido karališkajame dvare kaip kambarinis. Per tą laiką užsitarnavo ypatingą Marijos Antuanetės, beje, ne mažiau patyrusios lošėjos, pasitikėjimą. Įgudusios rankos dėka, bendraudamas su kortų ir biliardo nevengiančiais Europos galingaisiais, Valickis greitai tapo pasiturinčiu žmogumi. Savo rubinus tuomet jam pralošė net būsimas Prancūzijos valdovas Karolis X (grafas d‘Artois, 1757–1836). Trūko tik vieno – titulo. Tačiau ir šį klausimą pavyko išspręsti gana lengvai, kai kelionės po Italiją metu už pinigus buvo įgytas grafo titulas, o jei tikėtume (nors veikiau neturėtume tikėti) Sobieščanskiu, panašiu metu atitinkama suma jį padarė ir Karūnos armijos generolo majoro Baziliaus Valickio (Bazyli Walicki, 1726–1802) „giminaičiu“.

Grafas daug keliavo po Europą: jo bičiulius laiškai pasiekdavo ne tik iš Paryžiaus, bet ir iš Italijos, Vokietijos, Anglijos, Nyderlandų. Vis dėlto apie 1787 metus Valickis patraukė gimtojo krašto link. Apsistojo Varšuvoje, kur tapo rūmų Długa gatvėje Nr. 542 šeimininku. Gyveno plačiai, aktyviai reiškėsi visuomenėje, kurioje deramą vietą užsitikrino ne tik turtais, bet ir 1787 ar 1789 metais Stanislovo Soltiko (Stanisław Sołtyk, 1752–1833) už 4 000 auksinų jam perleista Karūnos pastalininkio pareigybe, Stanislovo Augusto patvirtintu grafo titulu bei valdovo suteiktais Šv. Stanislovo bei Baltojo erelio ordinais. Neabejingas Valickiui buvo ir pats karalius, kurio simpatijas pelnyti padėjo meno išmanymas ir bičiulystė su Liudviko XVI aplinka. Matyt, viena palankumo išraiškų laikytina galimybė apie 1793 metus įsigyti stambų karališkąjį stalo dvarą – apie 25 kilometrus nuo Gardino nutolusius Ežeronis (Jeziory, kartais vadinama – Aziorai, balt. Азёры).

1793 metų rudenį grafas dar kartą aplankė jam sėkmę jaunystėje atnešusį miestą. Tik šį kartą vizito tikslai ir nuotaikos buvo kitokie: Prancūzijos revoliucijai pasiekus kulminaciją, teko skubiai gelbėti bent daiktus tų, su kuriais anuomet bičiuliavosi. Taip buvo nupirktos Tiuilri, Versalyje paliktos vertybes, vienoje prekybos salių laiku atpažintas ir įsigytas Marijos Antuanetės stalelis. Regis, ir garsioji tabokinių kolekcija yra šios kelionės rezultatas.

1796 metais grafas Feliksas Lubienskis (Feliks Łubieński) sutiko Valickį jau kurį laiką gyvenantį Berlyne ir savo surinktomis vertybėmis žadinantį Prūsijos valdovo šeimos smalsumą. Kad ir kaip troško karališkoji didenybė įsigyti tą dvidešimties tuzinų rinkinį aštuoniasdešimčiai asmenų, šeimininkas buvo nepalaužiamas: „Laikau jį kaip mieliausią Paryžiaus prisiminimą“, – ištaręs Valickis. Berlyne ilgai neužsibūta, Varšuvoje taip pat, mat vos po kelerių metų grafo vardas jau skambėjo Sankt Peterburgo publikos lūpose.

Pradžioje iš ponios Branickos nuomojęs apartamentus prie Moikos kanalo, netrukus grafas įsigijo namą Didžiojoje Morskoje. Peterburge atnaujino ne vieną Paryžiaus laikus menančią draugystę ir nesiliovė stebinti vietos aukštuomenės išlavintu skoniu bei prabanga. Vis dėlto svetingas, malonaus būdo turtuolis žavėjo ne visus. Visuomenėje atsirado įtariai žvelgiančių į jo turtų kilmę, ne visai aiškūs atrodė ir grafo verslo užkulisiai. Be abejo, tokiam gyvenimo būdui net ir gerai įvaldytos lošimų technikos nebūtų pakakę – XIX amžiaus autoriai bei vėliau apie jį rašiusieji nurodo, kad gyvendamas Varšuvoje Valickis vertėsi meno ir senienų, o Peterburge – deimantų prekyba. Pastarąją vykdęs plačiai, Europos mastu, nors per tarpininkus ir kone slapta, nujausdamas, kad aristokratija jo spekulianto talentą gali sutikti nepalankiai. Atrodo, kad įtampos išties būta, nes Peterburgo laikotarpis irgi truko neilgai.

Reklama

Jau 1804 metais Vilniaus universiteto vadovybę pasiekė intriguojantis laiškas – pasiūlymas dovanoti asmeninį „gamtos istorijos kabinetą, kurį sudaro mineralai iš įvairių šalių, visokių rūšių agatai, akmenys, koralai ir kriauklės“ universiteto Mineralogijos kabinetui. Dosnus grafo gestas buvo išskirtinis ne tik dėl to, kad spėtas išpildyti dar tais pačiais metais – iki šių dienų Valickio perleista kolekcija yra gausiausia iš kada nors atitekusių universitetui: 1805 metais ją aprašęs ir suklasifikavęs Stanislovas Jundzilas (Stanisław Jundziłł, 1761–1847) užfiksavo net 2 327 objektus. „Europinio lygio“ rinkinys įvertintas tuo laiku milžiniška dviejų milijonų auksinų suma. Tai buvo pirmoji su Vilniaus miestu susijusi Valickio fundacija. Netrukus sekė kitos: 1806 metais universitetui perduota dar 2 000 naujų eksponatų (tarp kurių buvo net ryklio griaučiai), mineralų kolekcija pildyta ir 1810, 1812 bei 1817 metais. 1819-aisiais dovanota dešimt vadinamosios Urbino majolikos pavyzdžių, kurių vieno dekoras priskirtas Rafaeliui, taip pat iš Peru atgabentas auksas bei trys vengriški opalai. Kartu Vilniaus universiteto biblioteką pasiekė maždaug 500 vienetų numizmatikos rinkinys. Negana to, 1808 metais Valickis įsteigė 1800 rublių kasmetinę paramą aštuonių neturtingų jaunuolių švietimui, o 1819-aisiais nupirkęs namus su sodu Bokšto gatvėje (posesija Nr. 88) ir antrame aukšte įsikūręs pats, apatinį paskyrė savo išlaikomų mokinių internatui.

Grafo Mykolo Valickio portretas. Martyno Januševičiaus kopija pagal Johanną Baptistą Lampi. Apie 1820 m. Lietuvos nacionalinis muziejus, T-410.

Valickis buvo kolekcininkas. Jo miesto ir Ežeronių rezidencijas puošę rinkiniai daugiausia buvo suformuoti Vakarų Europoje. Tai visų pirma „geriausių meistrų“ paveikslų galerija, kurią vėliau grafas papildė kūriniais, įsigytais Stanislovo Augusto turto varžytinių metu. Taip pat grafikos, porceliano, antikinės keramikos, baldų, ginklų, laikrodžių, autografų, retų leidinių kolekcijos. Pasak amžininkų, visoje Europoje garsėjo Valickio auksinių emaliuotų tabakinių kolekcija, kurioje buvo apie dvylika itin retų egzempliorių, ištapytų paties Jeano Petitot. Vis dėlto tuo metu labiausiai visuomenę stebino jo turėtas brangakmenių rinkinys, ypač – spalvą keičiantis safyras. Dienos šviesoje mėlynas, o žvakių – violetinis, šis akmuo įkvėpė ponią de Genlis (1756–1830) parašyti apysaką „Puikusis safyras, arba Laimės talismanas: rytietiškas pasakojimas“ („Saphir merveilleux où le Talisman du bonheur: conte oriental“, 1803). Brangakmenis vėliau kažkokiu būdu atsidūrė Pietų Kensingtono muziejuje Londone. Jei tikėsime XIX amžiaus spauda, daugumą savo puikių rubinų, safyrų ir deimantų Valickis taip pat išlošęs Prancūzijos karaliaus dvare.

Didžiuosius Europos miestus pažinęs grafas būtent Vilnių pasirinko paskutine ir, regis, pastoviausia savo gyvenimo vieta. Rado čia ne vieną artimą sielą, bičiuliavosi su Jonu Sniadeckiu (Jan Śniadecki, 1756–1830), o ypatingu pasitikėjimu apdovanojo kitą ryškią to laiko figūrą, meno ir keistenybių rinkinio savininką, generolą Juozapą Antaną Kosakovskį (Józef Antoni Kossakowski, 1772–1842). Sakoma, kad, be paties Valickio, jis vienintelis žinojęs grafo jaunystės bei praturtėjimo paslaptis.

Vilniuje jis atgulė ir amžinojo poilsio. Mirė 1828 metų balandžio 14 dieną. Palaidotas buvo Bernardinų kapinėse, tačiau kapo šiandien nelikę nė ženklo. Tik iš amžininkų užuominų žinoma, kad vėliau jo kaimynystėje buvo palaidotas Kanutas Ruseckas (Kanuty Rusiecki, 1800–1860). Simboliška, kad kaip tik mirties metrikai išdavė ir tikrąją grafo tapatybę – pasirodo, buvęs Martyno Valickio sūnus.

Grafas šeimos nesukūrė, tad jam iškeliavus anapilin dalis turtų atiteko visuomenės reikmėms, o kita – Leopoldui Korneliui Valickiui (Leopold Kornel Walicki, 1828–1876), regis, brolio Jono sūnui. Jo paveldėti Ežeronys klestėjo iki pat 1863 metų sukilimo. Įpėdinis, nors būdamas „negirdėtai žiauraus būdo ir didelis keistuolis“, suprato dėdės rinkinių vertę, saugojo juos ir gausino. Tačiau apkaltinus parama sukilėliams, turtą buvo nurodyta konfiskuoti, o pats šeimininkas išsiųstas į Irkutsko guberniją. Vos tik dvaras liko tuščias, nedelsiant pasinaudota proga susirinkti čia buvusias vertybes – taip valdininkų Magnuso ir Skvorcovo skvernuose prapuolė ne viena brangakmeniais inkrustuota grafo tabakinė. Ten buvęs turtingas beveik 3 000 knygų rinkinys po sukilimo pervežtas į Vilnių ir prijungtas prie miesto viešosios bibliotekos, o konfiskuoti Ežeronys aštuntajame dešimtmetyje parduoti Lavašovui.

Spalvingos biografijos savininko ženklų Vilniuje šiandien mažai likę. Reikšmingos Mineralogijos kabineto dalies universitetas neteko dar XIX amžiuje. Kas nutiko XVIII amžiaus bronziniam laikrodžiui su Eroso ir Psichės figūromis, kurį XIX–XX amžių sandūroje turėjo tolimi giminaičiai Venslavičiai, taip pat nežinia. Neaiškus ir panašiu metu Tuskulėnuose tebebuvusių gobelenų likimas. Ir tik 2016 metais akylos mokslininkės Natalios Mizerniuk-Rotkiewicz dėka paaiškėjo, jog iš Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomo Liutauro Joachimo Chreptavičiaus (Joachim Litawor Chreptowicz, 1729–1812) portreto žvelgia… grafas Mykolas Valickis.

Publikuota meno ir kultūros žurnale „Krantai“ (2018 m., nr. 4)