Eligijus Butkus – Jagas, Eglė Špokaitė – Dezdemona. Anatolijaus Šenderovo baletas „Dezdemona“ (choreografas – Kirill Simonov). | Michail Raškovskij nuotr.

Skirtingų kartų ir patirties baleto artistai dalijasi mintimis apie šokio artistų stiprybę ir nepalaužiamą ryžtą veikti. Jų individuali kūno kalba, artistiškumas ir meilė šiai išoriškai gražiai, bet daug ištvermės reikalaujančiai profesijai atvedė į kelią, kuriame jie yra dabar. Apie Lietuvos ir pasaulio baletą, augančią jaunąją kartą ir keliamus iššūkius Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus pavaduotojas baleto ugdymui bei Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pagrindinis solistas Eligijus Butkus, Kanados nacionalinio baleto ir Anglijos nacionalinio baleto primabalerina Jurgita Dronina bei Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Julija Stankevičiūtė kalbasi su choreografe Viktorija Bobinaitė.

„Manau, jog dirbu labai prasmingą darbą – tai duoklė mokyklai, juk tą pačią mokyklą baigiau. Grįžau namo.“

Eligijus Butkus

– Kaip atsidūrėte baleto pasaulyje? Kiek prireikė laiko prisijaukinti šią profesiją?

– Viskas prasidėjo Užventyje, mažame miestely Kelmės rajone, lietuvių liaudies šokių būrelyje pas mokytoją Onutę Jankauskienę. Ji buvo ir garsaus šokėjo Petro Skirmanto mokytoja. Tais laikais, kai aš mokiausi, būrelių pasirinkti nebuvo daug. Įžvelgusieji mano talentą ir tinkamus duomenis pasiūlė iš pradžių vykti į Kelmės choreografijos mokyklą. O mano mokytoja pasakė, kad jeigu važiuoti, tai tik į Vilnių. Man, vaikui, pirma šovusi mintis buvo: „Oho! Vilnius – sostinė, taigi čia yra labai gerai. Susipažinsiu su baletu!“ Nebuvo taip, jog aš iškart žinojau, ko noriu. Taigi atvykęs į Vilnių supratau, kad svajonės ir tikrovė skiriasi kaip diena ir naktis.
Tiesa, iš pradžių manęs nepriėmė į Čiurlionio menų mokyklą. Bet spalio mėnesį man paskambino ir pranešė: „Jeigu norit, atvykit“. Pasakiau tėčiui ir mamai, kad noriu mokytis Vilniuje. Aišku, pradžia tikrai nebuvo lengva. Kai tau dešimt metų ir tu išvyksti į sostinę, ne taip dažnai grįžti į namus, susisiekimo priemonių nebuvo tokių… Nebuvo paprasta, bet metai po metų su šokiu susidraugavau. Aš save realiai identifikavau, kada pasakiau sau, jog noriu būti šokėju. Tai buvo vienuoliktoje klasėje. Taigi baigęs mokyklą buvau priimtas į Nacionalinį operos ir baleto teatrą.

– Sukūrėte daug įsimintinų vaidmenų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, taip pat ir Anželikos Cholinos šokio teatre. Ko labiausiai pasiilgstate iš teatro gyvenimo?

– Toks sutapimas, kad klausiate. Šiandien po ilgos pertraukos sapnavau, jog šoku scenoje, ir galiu pasakyti, jog prabudęs pagalvojau, kad labai mielas sapnas, bet visiškai nepajutau jokios nostalgijos ar liūdesio. Gera prisiminti, kaip buvo, bet tai yra praeitas puikus etapas.

Eligijus Butkus | Tomo Ivanausko nuotr.

– Tai scenos nesiilgite? Pagaliau užtarnautas poilsis, kurio taip trūksta baleto artistams…

– Tikrai nesiilgiu. Beje, aš dar turiu vieną vaidmenį Anželikos Cholinos šokio teatre, spektaklyje „Ana Karenina“. Esu sukūręs tikrai nemažai vaidmenų. Vien Anželikos Cholinos teatre – vienuolika ar dvylika. Aš pas ją baigiau ir aktoriausšokėjo bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tie metai, kai šokau LNOBT, Anželikos Cholinos šokio teatre ir dar studijavau akademijoje, buvo tikrai ypatingai sunkūs. Mes dirbome visiškai be išeiginių. Pirmadienis būdavo paskaitų diena. Likusiomis dienomis – spektakliai ir repeticijos teatre. Iš tikrųjų, kai tau yra dvidešimt keleri, tu atsikeli ir iškart bėgi. Aš žiūriu į savo dabartinius mokinius ir galvoju: „Kada, jeigu ne dabar?“ Nereikia savęs gailėti, juk ir to miego, kai esi jaunas, daug mažiau reikia.

– Nuo 2016 metų vadovaujate Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriui. Su kokiais iššūkiais susiduriate ugdydami jaunąją kartą?

– Visų pirma, iššūkis man buvo šitos pareigos. Aš neturėjau patirties, atėjau kaip pagrindinis solistas. Ir jau pradėjęs vadovauti dar dvejus metus šokau teatre. Esu labai dėkingas visiems savo kolegoms, kurie buvo ir mano mokytojai, o aš atvykau dabar jiems vadovauti. Žinoma, nuoširdžiausiai dėkoju Linai Puodžiukaitei-Lanauskienei, kuri mane įvedė ir perdavė vadovavimo Baleto skyriui patirtį. Ganėtinai sklandžiai praėjo pirmi metai, tai iš tikrųjų ir buvo didžiausias iššūkis. Kiekviena diena man buvo iššūkis, nes tu nuolat susiduri su naujais dalykais. Turi strategiškai mąstyti, vadovauti, burti bendruomenę. Turi būti pasiruošęs nuo ryto iki vakaro, nes tėvams, vaikams, mokytojams esi reikalingas. Esu tos bendruomenės ašis, kuri negali būti be nuotaikos, turiu visada „būti pulse“. Manau, jog dirbu labai prasmingą darbą – tai duoklė mokyklai, juk tą pačią mokyklą baigiau. Grįžau namo.

– Esate sukūręs labai daug vaidmenų, ankstesniuose interviu minėjote, jog kurdamas vaidmenis stengėtės ne tik pasižiūrėti kitų teatrų spektaklius, bet ir perskaityti originalius kūrinius. Ar atsakingai rengtis vaidmeniui tebėra svarbu? Ar tai aktualu šių dienų jaunimui?

– Aktualu, ir dar labiau. Todėl, kad kokybės kartelė kyla. Jeigu nori būti geras ir įdomus artistas, turi būti intelektualus, išsilavinęs, apsiskaitęs. Tikrai neužtenka vien tik gerai šokti. Aš labai stengiuosi savo mokiniams tai įteigti. Reikia lankyti parodas, spektaklius ir domėtis kitais menais. Man labai daug davė studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Aktorinio meistriškumo paskaitos pas Silviją Krivickienę ir kitus dėstytojus. Aš visiškai kitaip pradėjau žiūrėti į vaidmenį. Gavau įrankius, kaip kurti vaidmenį ir kaip prie jo prieiti. Svarbu žinoti, ką tu darai, o ne tik techniškai puikiai sušokti judesių junginius. Scenoje mes apsinuoginame, ir nieko tu neapgausi. Tavo intelektas ir visas pasirengimas puikiai matosi.

– Kokius skirtumus įžvelgiate tarp savo kartos ir šios kartos mokinių?

– Dabar daugiau vaikų yra motyvuotų. Nemaža dalis jų žino, ko nori, jau stodami į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. Jie yra nusiteikę dirbti. Žinoma, jie dabar turi daug didesnių galimybių. Viskas dabar pasiekiama kur kas lengviau ir visai kiti yra informacijos srautai.

– Norėčiau pakalbėti su Jumis apie baleto konkursus, kurių vis daugėja, pastebime vis daugiau dalyvaujančių mokinių. Tad neabejotinai galima teigti, kad apskritai auga visiškai kitokia būsimų artistų karta. Juk Jūsų kartai tokių galimybių daug nebuvo. Ar, Jūsų manymu, tie konkursai reikalingi būsimam artistui?

– Tikrai mums tokių galimybių nebuvo. Svarbiausia išlaikyti balansą ir sveiką protą, kad baletas nepasidarytų sportu. Tie konkursai turi savo pliusus ir minusus. Vieną mokinį jie gali tik pastūmėti į priekį, o kitą nesėkmė gali sužlugdyti ir neigiamai psichologiškai paveikti. Šiemet prestižiniame konkurse Lozanoje dalyvavo ir mūsų mokinė Milda Luckutė. Ji pasirodė puikiai, ir aš tikrai nuoširdžiai ja didžiuojuosi. Mūsų ugdymo proceso tikslas – ne vien tik dalyvavimas konkursuose. Mokiniams tai lyg pasirodymo platforma. Mes vis dėlto turim programas, yra sceninė praktika, tai nuoseklus darbas kiekvieną dieną. Juk užėmus konkurse pirmąją vietą dar nereiškia, jog teatre tu būsi pagrindinis solistas.

– Kas dar, Jūsų nuomone, svarbu būsimam baleto artistui?

– Nėra vieno sėkmės recepto. Visų pirma – labai svarbu sveikata. Ja rūpintis reikia pradėti nuo mažens. Tą bandau ir įdiegti savo mokiniams.

– Ko, Jūsų akimis, dar trūksta Baleto skyriui? Jums vadovaujant šis skyrius labai keičiasi: atvažiuoja vis daugiau dėstytojų iš užsienio, atsirado naujas bendrabutis, mokyklos septyniasdešimtpenkmečio proga Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bus pristatytas Anželikos Cholinos šokio spektaklis, kuriame dalyvaus Nacionalinės Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Kokias dar svajones norite įgyvendinti mokykloje?

– Turiu daug planų ir idėjų. Šiuo metu pagrindinė svajonė, kurią puoselėjame – kad atsirastų programos užsieniečiams. Noriu, kad ši mokykla atsivertų ir plėstųsi, nes ja tikrai plačiai domimasi. Aš labai tikiuosi, kad 2021 metais mes jau turėsime užsieniečių.

–  O ar Jums pačiam nesinori tapti pedagogu?

– Ne. Pedagogo profesija yra labai sudėtinga. Ir arba tu jauti, kad gali tokį darbą dirbti, arba ne. Aš gal ir galėčiau, bet jaučiu, kad nenoriu. Man patinka tai, ką dabar darau. Galiu visiškai atsiduoti vadybai ir matyti visą Baleto skyrių. Darbo yra labai daug, ir man reikia susikoncentruoti į jį.

– Ko Jūs norėtumėte palinkėti mokiniams ir būsimiems artistams?

– Norėčiau, kad kuo anksčiau suvoktų, dėl ko jie yra čia, ko jie siekia, tada motyvacija dar anksčiau „ateitų“. Nes iš tikrųjų vien taip mes galime užauginti ateities artistus. Tada kiekvieną dieną žingsnis po žingsnio jie siekia savo tikslo. Man tai buvo vienuoliktoje klasėje. Aš galvoju: o jeigu tai būtų atsitikę penktoje klasėje? Gal būtų buvę kur kas geriau. Tiesiog noriu, kad mano mokiniai nepraleistų nė vieno laiptelio. Man labai rūpi, jog jie suvoktų, koks reikšmingas yra mokytojo vaidmuo. Turi būti pagarba jam, nes tiems, kurie tampa dideliais ir garsiais šokėjais, mokytojas buvo labai svarbus. Juk atėjus į teatrą jau reikia šokti ir kurti vaidmenis, nebe laikas svarstyti, ko aš noriu gyvenime. Reikia kas dieną gerti į save informaciją ir augti.

* * *

„Nematau būtinybės klasikinį šokį šokti taip, kaip jis buvo šokamas prieš šimtą metų. Vìsa evoliucionuoja, tik kodėl – ne šokis?“

Jurgita Dronina

Jurgita Dronina | Karolinos Kuras nuotr.

– Kaip atsidūrėte baleto pasaulyje? Kiek prireikė laiko, kad prisijaukintumėt šią profesiją?Atsidūriau baleto pasaulyje visiškai atsitiktinai. O prasidėjo nuo pramoginių šokių, kai gerbiamas Elegijus Bukaitis mane pastebėjo pamokos metu. Buvau labai mažo ūgio, mane pastatydavo ant palangės, kad daryčiau pamoką, būčiau pavyzdys kitiems. Jis pasiūlė pabandyti jėgas gimnastikos sekcijoje prieš stojant į Čiurlionio menų mokyklą. Gimnastika man labai nepatiko, ir aš nekantriai laukiau pažinties su baletu. Po gimnastikos užsiėmimų patekau pas gerbiamą Aliodiją Ruzgaitę į parengiamąją klasę ir tik po to įstojau į Baleto skyriaus penktąją klasę. Iki šiol puikiai atsimenu, kaip su mama ir sese nuėjome į baletą „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Po jo aš ir šokau, ir įsivaizdavau vaidinanti visų septynių nykštukų charakterius. Mane baletas patraukė būtent skirtingų charakterių įkūnijimu ir vaidyba. Tas jausmas augo su kiekvienais metais mokykloje ir vėliau su kiekvienu nauju vaidmeniu teatre.

– Šių dienų artistui labai svarbi greita adaptacija. Jūs esate puikus pavyzdys. Su kokiais sunkumais susidūrėte dirbdama skirtinguose teatruose?

– Pirmaisiais metais man labai sunku buvo pradėti šokti šiuolaikinę choreografiją. Ne vadinamąją neoklasiką, bet tikrą, šiuolaikinę. Kai aš mokiausi mokykloje, progresyvaus tikrojo šiuolaikinio šokio pamokų nebuvo. Labai vargau stengdamasi atsipalaiduoti šokyje, rasti judesio koordinaciją ir svorio perkėlimo technikas. Visko turėjau išmokti pati ir greitai, nes teatre niekas nelaukia, kol tu subręsi. Man labai patinka šokti tiek klasikinius, tiek šiuolaikinius spektaklius. Ypač šiuolaikinis šokis padėjo atsiskleisti ir klasikiniame šokyje. Visi teatrai turi skirtingą repertuarą ir skirtingus pastatymus. Vien tik „Gulbių ežero“ esu sušokusi dešimt pastatymų. Keičiau teatrus tam, kad judėčiau pirmyn ir vis atrasčiau savyje ką nors naujo. Man labai rūpi dirbti su skirtingais choreografais ir pedagogais. Juk iš kiekvieno pasisemi žinių ir gebėjimo matyti skirtingus šokio bruožus. Pedagogai padeda atrasti savyje nežinomas galimybes. Kiekvienas teatras man būdavo galimybė, laiptelis tobulėti.

– Jūsų šokio stilistiką suformavo didžiulė patirtis dirbant su įvairiais choreografais bei artistais iš skirtingų pasaulio šalių. Ar labai svarbu artistui susipažinti su įvairių pasaulio šalių choreografų darbu? 

– Taip, labai svarbu. Tiek klasikinio šokio, tiek šiuolaikinio šokio menas eina pirmyn. Apie tai net nediskutuojame. Be abejo, reikia gerbti klasikinio šokio tradicijas ir istoriją. O jau įvaldžius techniką prisidėti prie šio meno evoliucijos. Nematau būtinybės klasikinį šokį šokti taip, kaip jis buvo šokamas prieš šimtą metų. Vìsa evoliucionuoja, tik kodėl – ne šokis? Ką mes paliksime po savęs, jeigu tebandysime išsaugoti tradicijas? Ir nesukursime naujų tradicijų, o tik saugosime „muziejinius“ spektaklius? Reikia galvoti, kokią istoriją paliksime mes. Šokis turi tobulėti, žinoma, atsižvelgiant į griežtas tradicijas, bet neuždarant artisto į dėžutę. Reikia kurti spektaklius, kurie taps ateities tradicija. Mano akiratis ypač prasiplėtė 2004-aisiais išvažiavus tęsti studijų į Miuncheno akademiją. Aš labai aiškiai supratau, jog šokio išraiška yra individuali ir artistas skiriasi vaidmens ir judesio traktavimu, o ne priklausymu kažkuriai mokyklai ir stilistikai. Labai svarbu intelektualus vaidmens kūrimas, o visa kita yra tik technikos ir judesio šlifavimas. Apie tai, kad artistui reikia duoti laisvę kūrybai ir kad padėti jam atsiskleisti yra reikalingas geras pedagogas, galiu kalbėti valandomis.

– Praėjęs sezonas Jums buvo pilnas išbandymų: kojos operacija, daug pastangų ir ištvermės reikalaujantis pasirengimas grįžti į sceną ir staiga pasikeitusi situacija dėl pasaulyje paskelbto karantino. Turbūt neretai panašiose situacijose atsidūręs artistas jaučia scenos ir žiūrovų ilgesį?

– Negaliu atsakyti už kitus artistus, galiu pasakyti tik savo nuomonę ir palyginti laiką, prarastą dėl kojos operacijos, ir laiką, kuris yra prarandamas dabar dėl paskelbto karantino. Kol išsiaiškinome, kas yra mano kojai, operacija ir atsistatymas buvo daug sunkesni nei ši pauzė dėl pandemijos pasaulyje. Šiuo metu aš nesijaučiu vieniša ar nesuprasta. Šis laikas nėra beprasmiškas. Šokėjai toliau treniruojasi, ir tai vyksta virtualioje erdvėje. Visi labai susivienijo ir vienas kitą palaiko bei skatina toliau tobulėti. Atsirado puiki galimybė vienam iš kito mokytis, gauti patarimų ir rasti naujų būdų tobulėti. O tada, kai gyvenau nežinomybėje beveik metus, negalėjau net stovėti ant vienos kojos ir blauzdos raumuo pradėjo vizualiai nykti, buvo baisiau. Iki tol nebuvau patyrusi jokių traumų, man tikrai buvo sunku priimti realybę, kad negaliu šokti ir niekas man neduoda atsakymo – kodėl. Jaučiausi vieniša ir nesuprasta. Pagal daromus testus man sakė, kad viskas gerai, taigi tuo metu praradau pasitikėjimą gydytojais. Labai džiaugiuosi, jog Londone radau puikius specialistus ir pasiryžau operacijai. Nieko labai rimto ir nebuvo, tiesiog arterija per arti kaulo prisislinko. Tik, gaila, po operacijos istorija nesibaigė. Ilgainiui supratome, jog man randą susiuvo per stipriai. Taigi teko iš naujo siūti. Taip ir prabėgo metai. Skaudu prisiminti, jog viskas galėjo būti atlikta per mėnesį, o aš praradau metus. Tad ši situacija buvo daug skaudesnė nei karantinas. Žinoma, scenos ir žiūrovų ilgesys didžiulis. Darbas studijoje, dienos, pilnos repeticijų, pasirengimas spektakliams – viso to dabar nėra. Gaila, taip ir nespėjau pasimėgauti spektakliu su žiūrovais. Mūsų teatrą uždarė likus vienai dienai iki mano spektaklio.

– Esate puikus pavyzdys žmogaus, kuris geba prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų. Paskelbus karantiną pasitelkusi šių dienų technologijas pradėjote vesti klasikinio šokio pamokas, kurios sulaukė̇ didelio susidomėjimo visame pasaulyje. Kokių potyrių Jums atneša ši nauja veikla?

– Aš jau seniai pripratusi dirbti viena. Prie trupės pamokų prisijungiu tik du tris kartus per savaitę. Mano pamokos visada trunka ne mažiau nei dvi valandas. Kai gavau pirmą pasiūlymą vesti pamoką instagram platformoje gyvai stebint kitiems šokėjams, ne iš karto sutikau. Nebuvau tikra, ar jiems patiks mano pamokos struktūra. Mano pamokos nelengvos ir reikalauja rimto darbo, nežinojau, ar bus daug šokėjų, kuriems toks darbas priimtinas. Nuoširdžiai buvau nustebinta dideliu susidomėjimu. Gavau daug laiškų, kuriuose šokėjai dėkoja, kad nebejaučia skausmų, jaučiasi stiprūs, jaučia savo išverstumą, ašį. Man tai buvo didžiulis postūmis ir motyvacija toliau vesti virtualias pamokas. Žinojimas, kad esu reikalinga, man irgi suteikia stimulą toliau dirbti. Aš tikiu, kad po šito karantino labai daug šokėjų bus pasikeitę, kur kas daugiau žinos apie savo pačių kūną ir tiesiog išmanys, kaip toliau dirbti.

– Ar vesdama pamokas galite išvardyti, kokius skirtumus įžvelgiate tarp savo kartos ir šios kartos mokinių? 

– Šios kartos mokiniai daug talentingesni ir su neapsakomai gerais duomenimis baletui. Jie fiziškai geriau pasirengę priimti naujoves. Jie turi labai platų pasirinkimą ir atvirai žiūri į pasaulį. Jie prieina prie informacijos srautų, puikiai žino, kas šokio pasauliui yra aktualu. Mano laiku daug kas buvo uždara ir uždrausta. Reikėjo toli išvažiuoti, kad praplėstum akiratį.

Jurgita Dronina. | Karolinos Kuras nuotr.

– Kas dar, Jūsų nuomone, be puikiai įvaldytos šokio technikos, svarbu baleto artistui?

– Intelekto lavinimas. Be jo technika neskamba ir tikrai atrodo kaip gimnastika ar cirkas. Kas trečias šokėjas dabar atlieka tris keturis piruetus ir visi kojas kelia 180 laipsnių. Daugumos puikūs kūnai ir nėra prie ko prikibti. Bet kad neliktų tiktai gražiu kūnu, artistas turi rasti savo individualumą ir savo unikalią judesio išraišką.

– Ar galima tikėtis, kad ateityje Jus išvysime kaip klasikinio šokio pedagogę?

– Tikrai niekada apie tai negalvojau ir nesvajojau. Iki šiol esu dirbusi su daugeliu traumas patyrusių artisčių, kurios prisijungdavo prie mano ilgų pamokų. Daug jaunų balerinų rengiau konkursams ir daugeliui artistų padėdavau atrasti save vaidmenyse. Tai buvo tik pagalbinis darbas, o ne noras dėstyti ar būti pedagogu. Kol kas aš nematau savęs kaip pedagogės, bet niekada nesakau niekada. Mielai dalijuosi savo patirtimi ir atradimais, kurie man padėjo tobulėti. Džiaugiuosi, kad galiu padėti šokėjams analizuojant vaidmenį ar judesį, o gal tiesiog jiems perprantant savo pačių kūną, puantų technikos valdymą, pėdų skambesį ir kitas specialybės subtilybes.

– 2020 metais atsirado Jūsų vardo fondas, kurio misija – remti baleto mokinius iš nepasiturinčių šeimų. Kaip kilo ši idėja?

– Visų pirma esu labai dėkinga lietuvių šokio drabužių „Bosaddo“ įkūrėjoms. Jos su manimi susisiekė siūlydamos prie jų prisijungti sukuriant mano vardo drabužių liniją. Bet man patiko, kad tai nebuvo tik drabužių linija. Man buvo duota galimybė sukurti misiją, kuri atspindėtų mano profesines vertybes, individualumą, artistiškumą, užsispyrimą, tikslo siekimą bei puikią kokybę. Norėjau, kad ši linija atspindėtų viską, kuo aš tikiu, taip pat prisidėtų prie galimybės atsiverti patiems talentingiausiems mokiniams, kuriems trūksta finansinių galimybių eiti svajonių link. Tad mes kartu su kompanija „Bosaddo“ įkūrėme Jurgitos Droninos fondą, kur dešimt procentų pelno nuo parduotų „Bosaddo by Jurgita Dronina“ gaminių keliaus į mano vardo fondą. Aš su nekantrumu laukiu, kada galėsime padėti jauniems šokėjams. Ši misija man labai svarbi, nes esu pati perėjusi per didžiulius sunkumus bandydama rasti finansų, kad galėčiau išvažiuoti į konkursus bei į pasaulinių teatrų atrankas darbui. Labai noriu, kad jauni šokėjai negalvotų apie tai, kad jie tikėtų savimi, savo galimybėmis ir atkakliai eitų savo svajonių link.

– Ko palinkėtumėte jaunajai kartai?

– Darbštumo, atkaklumo, kantrybės darbe. Nepasimesti atvirame pasaulyje ir jo suteiktose galimybėse. Mokėti atsiriboti nuo aplinkos ir pasinerti į savo pačių tobulėjimą bei supratimą, kad labai daug priklauso nuo jų pačių. Norėčiau kiekvienam priminti, jog baleto profesija yra labai puiki dėl to, kad mes turime galimybę dalytis jausmais ir žmogiškumu. Mūsų profesija skiepija jautrumą, supratingumą, dvasingumą.

* * *

„Kaskart pasibaigus spektakliui apimdavo jausmas, jog tai buvo paskutinis mano šokis, ir, jei tokia būtų tiesa, būčiau laiminga.“

Julija Stankevičiūtė

– Kaip atsidūrėte baleto pasaulyje? Kiek prireikė laiko, kad prisijaukintumėt šią profesiją?

Julija Stankevičiūtė | Martyno Aleksos nuotr.

– Manau, iš dalies „kalti“ tėvai, kad jų dėka atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu metu, o tada jau visa kita išsirutuliojo. Ilgą laiką nežinojau, kur patekau, kas laukia, dar ir dabar atrodo, kad viskas yra taip, kaip turi būti, ir to savęs net neklausinėju. Žinoma, kiekvienais metais vis daugiau ir įvairesnių atrandu šios profesijos ypatumų ir prasmių sau pačiai. Bet prisijaukinti jos turbūt neketinu, tik pažinti noriu kuo labiau.

– Šį sezoną sukūrėte pagrindinį Eglės vaidmenį Martyno Rimeikio šokio spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“, vaikiškame balete „Čipolinas“ pirmąkart sušokote Ridikutę, o Piotro Čaikovskio „Spragtuke“ įkūnijote Mari. Net neabejoju, šiuos metus vertinate kaip sėkmingus?

– Nedažnai drįstu net pasvajoti, kad per gana trumpą laikotarpį tiek visko nuostabaus galėtų įvykti. Kiekvienas vaidmuo ko nors išmokė, ką nors pasiėmė ir labai daug padovanojo. Manau, kol vyksta tokie mainai, kiekvieni metai yra sėkmingi.

– Kuris šių vaidmenų Jums reikšmingiausias?

– Turbūt panašiai turėtų jaustis motina, paklausta, kurį vaiką myli labiausiai. Visi vaidmenys be galo skirtingi ir atnešė labai skirtingas patirtis, pamokas ir jausmus, todėl visi nepaprastai brangūs ir reikšmingi. Bet vis dėlto negaliu nuslėpti, kad ypatingą ryšį pajutau su Egle. Sukūrus šį vaidmenį atrodė, kad nugyvenau visą gyvenimą. Ir tas gyvenimas buvo jaudinantis, kupinas meilės, užsidegimo, skausmo ir laimės akimirkų, ir radau jame prasmę. Kaskart pasibaigus spektakliui apimdavo jausmas, kad tai buvo paskutinis mano šokis, ir, jei tokia būtų tiesa, būčiau laiminga

– Jau trejus metus šokate LNOBT baleto trupėje. Kas sunkiausia jaunam artistui įsiliejant į teatro veiklą?

– Sunkiausia pradžia – tai informacijos kiekis, kuris užplūsta pirmaisiais metais, kai tenka išmokti visų repertuaro spektaklių choreografiją ir būti visada pasiruošus, jeigu prireiks, atsistoti į kieno nors vietą. Kitaip sakant, reikia turėti daugiau nei dvi akis ir dvi ausis ir daug daug dirbti. Manau, kad tai, ko išmoksti pirmais metais, vėliau labai praverčia, bent jau man pravertė. Nes toliau nebūna lengviau.

– Kurdami naują vaidmenį artistai labai įvairiai tam rengiasi: žiūri kitų teatrų spektaklius, skaito tų kūrinių originalus ir t. t. Kokie Jūsų pasirengimo metodai?

– Aš taip pat, rengdamasi vaidmeniui, jei spektaklis būna paremtas literatūriniu kūriniu, mėgstu perskaityti originalą ir kartais to kūrinio analizę, komentarus, kuriuos randu. Jei egzistuoja kūriniu remtas filmas, taip pat dažnai pažiūriu. Bet kartais šiek tiek baisu „prikrauti“ į save pašalinių nuomonių, interpretacijų ir pamesti save, todėl mėgstu nemažą dalį vaidmens palikti sau, savo nuojautai, savam jo atradimui per išgyvenimus ar vaizduotę.

– Kas, Jūsų nuomone, baleto artistui yra dar, be puikiai įvaldytos šokio technikos, labai svarbu?

– Baleto artistas pirmiausia yra ir žmogus, todėl manau, kad ugdant save kaip artistą labai svarbu save ugdyti ir kaip žmogų. Mano mylima Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos mokytoja Aušra Gineitytė kartą pasakė, kad šokėjui šokant scenoje labai matyti, kiek ir kokių knygų jis yra perskaitęs. Su tuo labai sutinku, manau, kad plėsti ir spalvinti savo vidinį pasaulį bei domėtis plačiau, ne tik sava profesija, yra ypatingai svarbu bet kuriam menininkui.

– Pasauliui, tame tarpe ir Lietuvai, paskelbus karantiną pasikeitė ir baleto artistų darbas. Kaip jis atrodo dabar?

Julija Stankevičiūtė. | Martyno Aleksos nuotr.

– Iš tiesų, viskas apsivertė aukštyn kojomis, bet gyvenimas nesustojo, todėl stengiamės nesustoti ir mes. Teatras stengiasi kaip įmanoma pagerinti darbo sąlygas, parūpino kiekvienam artistui po gabalėlį linoleumo ir kas rytą transliuoja klasikinio šokio pamokas internetinės konferencijos formatu. Tad darbas vyksta virtuvėse, balkonuose ir įvairiuose namų kampeliuose. Vieniems po kojomis šmirinėja šunys, katės, kitiems – dūksta vaikai. Kartą įsivaizdavau, kiek nuobodžiaujančių, nuo buities pavargusių namų ir kambarių dabar kasdien pripildomi šokio. Formai palaikyti kiekvienas individualiai dar turi įvairių rutinų ir papildomų pratimų, be to, internete, kur pažvelgsi, pilna videopamokų iš garsiausių pasaulio teatrų ir nuostabiausių šokėjų. Bet labiausiai dabar trūksta kūrybinės dvasios, kurią aš asmeniškai bandau pažadinti skaitydama, rašydama, piešdama, kurdama receptus, vaikščiodama po gamtą. Kūrybinę formą palaikyti ne mažiau svarbu.

– Ar jau pajutote scenos ilgesį? O gal kaip tik naudinga pertrauka?

– Taip, scenos pasiilgau, ir taip, pertrauka naudinga. Manau, visais gyvenimo atžvilgiais, kai atimama kas nors svarbaus, labiau pradedi tai vertinti. Draugus, šeimą, gamtą, sceną. Be to, atsirado laiko mažiems ir dideliems darbams, projektams, malonumams, laiko, kurio anksčiau vis trūkdavo. Tačiau viskas tęsiasi gana ilgai, todėl jau labai norisi visos šios situacijos „apibendrinimo“, norisi grįžti prie įprasto ritmo.

– Pernai „Kūrybiniame impulse“ pristatėte savo pačios sukurtą choreografinę miniatiūrą „Daug, vėlu, toli, nėra“. Kokius džiaugsmus ir patirtis atnešė šis debiutas? Galbūt ir ateityje Jus kaip choreografę išvysime vis dažniau?

– Buvo labai baisu. Bet labai to norėjau, norėjau pabandyti. Pirmą kartą kūrybai naudojau ne savo, o svetimus kūnus. Ir tai buvo didžiausias iššūkis, džiaugsmas ir patirtis. Turėjau išmokti, kaip tiksliai perteikti šokėjams tai, ką įsivaizduoju, ir dažnai fantazijos, kilusios mano galvoje, prarasdavo visą magiją. Todėl tai, kas visai netyčia gimdavo salėje, pranokdavo visas mano fantazijas. Tada ir ten, kartu su šokėjais, keistis mintimis ir idėjomis, bandyti ir ieškoti drauge buvo tikras malonumas. Todėl ateityje, jei tik turėsiu kokių sumanymų ir ryžto, būtinai bandysiu dar kartą.

– Ar galite atskleisti, kokie scenos debiutai Jūsų laukia naujame sezone?

– Šiuo metu sunku planuoti ateitį, joje labai daug klaustukų. Planuose ir svajonėse – nemažai, bet svarbiausias metų debiutas – vėl sugrįžti į sceną.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Viktorija Bobinaitė (2020 m., nr. 2)