Dešinėje — Mefistofelis Charles’io Gounod operoje „Faustas“. Kadrai iš Kazimiero Musnicko režisuoto TV filmo „Basso cantante“, 1984 m | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.

„Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka iš Jūratės Katinaitės sudarytos knygos „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Leidinys pasakoja apie vieną ryškiausių Lietuvos operos artistų, nepriekaištingos vokalinės technikos ir unikalių gabumų menininką, ilgametį LNOBT solistą, vokalo pedagogikos profesorių, aktyvų Sąjūdžio veikėją Vaclovą Daunorą. „Karalių kuria aplinka“ 2018 m. išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galite elektroninėje parduotuvėje 2di.lt arba 2di pardavimo vietose.

Profesinio kelio metmenys (Jūratė Katinaitė)

Vaclovas Daunoras — viena ryškiausių asmenybių dar šimtmečio nesiekiančioje Lietuvos nacionalinės operos trupės istorijoje. Jo ypatingą balso tembrą ir artistiškumą liudininkai tebeprisimena su anuomet, prieš kelis dešimtmečius, patirtu jauduliu. Tokį stiprų poveikį lėmė ir įgimtas talentas — tiek balsas, tiek meninė įtaiga, — ir ištobulinta vokalo mokykla; o ją puoselėti ir skleisti dainininkui buvo ir tebėra gyvenimo tikslas (Daunoras iki šiol kartkartėmis pakonsultuoja dainininkus). Ši idée fixe užvaldė jį stažuotėje Milano „La Scalos“ teatre (1966–1968) ir dėl jos dainininkas kovojo be jokių išlygų. Beatodairiškas tikėjimas ir pasitikėjimas šia pamatine profesine vertybe neliko nevainikuotas. Būtent dėl tobulos dainavimo technikos Daunoro balsas išliko skambus, stiprus ir visavertis. 1993 m. jis ryžosi radikaliai keisti savo gyvenimą ir išvyko į JAV siekti tolesnės karjeros, o po trejų metų, sulaukęs 59-erių (sic!) debiutavo prestižinėje Niujorko „Metropolitan Opera“ teatro scenoje. Dirbo ten dešimt sezonų, karjerą nutraukė dėl Parkinsono ligos.

Žagarės pradinės mokyklos ketvirtas skyrius, Vaclovas antras trečioje eilėje iš dešinės 1945 m. | Asmeninio archyvo nuotr.

Ypatingą Daunoro balsą gimtosios Žagarės gimnazijoje pirmasis pastebėjo muzikos mokytojas Antanas Kutka. Jis suteikė galimybę mokinukui padainuoti solo mokyklos koncerte. Tačiau iš skurdžios šeimos kilęs ir paštininku uždarbiavęs berniukas neturėjo jokių galimybių ugdyti gabumų, vis dėlto nepritekliai netrukdė svajoti — priešingai, įgimtas atkaklumas, troškimas prasimušti į žmones ir veikiausiai intuityvus pasitikėjimas savo talentu padėjo siekti svajonės.

Pirmąsyk į Vilnių 1951-aisiais 14-metis būsimasis artistas patraukė pėsčiomis. Vargais negalais pasiekęs sostinę laimės tąkart nerado: pasiklydo, nesusikalbėjo rusiškai, vilniečiai nesuprato jo žemaičiavimo… Nusikamavęs pagaliau pasiekė geležinkelio stotį ir grįžo namo. Tik iš trečio karto Vilniuje pavyko užsikabinti: laikraštyje radęs skelbimą, kad Geležinkeliečių technikumo moksleiviams skiriamas ne tik bendrabutis, bet ir maitinimas bei apranga, 1953-iaisiais įstojo į šią mokyklą. Vis dėlto po pirmųjų mokslo metų technikumą metė — mat ne taip įsivaizdavo savo ateitį. Vėl grįžo Žagarėn.

Po kelių mėnesių atkaklusis jaunuolis dar sykį susiruošė į Vilnių, tačiau šįkart — ne aklai ieškoti laimės. Tą vasarą tėviškėn atvyko paviešėti Lietuvos radijo chore dirbęs žagarietis Vytautas Kriaučiūnas. Jis ir pasiūlė pagalbą: nuvesiąs pas choro vadovą, kad paklausytų. Gal ką patarsiąs? Lietuvos radijo chorui tuomet vadovavo Antanas Gimžauskas. Patikrinęs klausą, balso galimybes, jis patarė jaunuolį nuvesti pas Joną Švedą, Valstybinio dainų ir šokių (nuo 1965 m. „Lietuvos“) ansamblio vadovą. Šis balsingąjį vaikiną iškart priėmė į kolektyvą.

Ansamblyje Daunoras dainavo ketverius metus (1954–1958), su koncertinėmis programomis važinėjo po Lietuvos miestus ir miestelius, gastroliavo Lenkijoje (1957), Rumunijoje ir Čekoslovakijoje (1958).

1957 m. Daunoras įstojo į LTSR konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir buvo paskirtas į legendinio tenoro Kipro Petrausko dainavimo klasę. Petrauskas buvo puikus dainininkas, įtaigus artistas, tačiau jo pedagogika kėlė abejonių. Studentams jis aiškindavo vaidmenų subtilybes, demonstruodavo, kaip reikia dainuoti, tačiau nekreipė dėmesio į jaunų balsų techninį parengimą, neduodavo studentams pratimų, o jie yra dainininko kasdienė duona. Į operos legendos klasę patekę studentai pasijusdavo laimingi, tačiau ilgainiui nusivildavo, nematydami mokymosi rezultatų. Keleriais metais anksčiau pas Petrauską pradėjo mokytis Virgilijus Noreika, tačiau apie jo pedagogiką pirmąsyk kritiškai atsiliepė tik savo 70-mečio proga 2005 m. LRT KLASIKOS programos laidoje „Muzikinis pastišas“. Kritikuoti pedagogą, juolab „patį Kiprą“, anuomet buvo absoliučiai nepriimtina.

Vaclovui 17 metų, Žagarė, 1954 m. | Asmeninio archyvo nuotr.

Daunorui nutiko blogiau: neišlavintu balsu pradėjęs pamokose dainuoti sudėtingus kūrinius, greitai pertempė balso klostes. Gydytojų konsiliumo verdiktas buvo vienareikšmis: nepagydoma. Pagalbos studentas vėl sulaukė iš Sodeikų šeimos. Erdvilo Sodeikos brolis Antanas Kęstutis buvo ausų, gerklės ir nosies ligų gydytojas, jis apsiėmė gydyti jaunuolį, o šis konservatorijos vadovybei parašė prašymą pereiti iš Petrausko klasės į jauno pedagogo Zenono Paulausko klasę. Paulauskas buvo laikomas pažangiu dėstytoju: iš gastroliuojančių solistų prikaupęs pratimų ir vokalo lavinimo metodikos subtilybių, jis tausojančiai ugdė jaunus balsus. Be to, Paulauskas tuo metu ėjo Operos ir baleto teatro direktoriaus pareigas, tad 1960 m. dar nebaigusiam studijų savo studentui suteikė galimybę debiutuoti teatre.

Šį spektaklį mena dainininkė Irena Jasiūnaitė: „Man teko laimė matyti ir girdėti patį pirmąjį — dar studentišką — jo pasirodymą Operos ir baleto teatro (J. Basanavičiaus gatvėje) scenoje, operoje „Carmen“. Vaclovas Daunoras dainavo Escamillo. Išgirdau jį ir iš karto susižavėjau nepaprastai stipriu, labai gražiu, plačiu balsu, nepaprastai tinkančiu toreodoro vaidmeniui. Escamillo partija — nelengva, tačiau Vaclovo pasirodymas jau tada tapo neeiliniu. Pagalvojau, kad mūsų operos scenoje nušvito nauja žvaigždė…“ [1]

Po debiuto Daunoras tapo teatro stažuotoju. Netrukus jam buvo pasiūlytas Mefistofelio vaidmuo „Fauste“, tačiau veikiai apsižiūrėta, kad dainininkui dar trūksta patirties tokios apimties ir sudėtingumo vaidmeniui, tad po kelių spektaklių nuspręsta atidėti Daunoro Mefistofelį ateičiai. 1962 m. jis baigė konservatoriją diplominiam darbui parengęs Margirio vaidmenį Vytauto Klovos „Pilėnuose“.

Gavęs diplomą tų pačių metų rudenį Daunoras susiruošė į Maskvą, į II sąjunginį M. Glinkos vokalistų konkursą. Tiesa, kartu su grupele bendramokslių dar 1960 m. jis dalyvavo ir pirmajame konkurse, bet tąsyk į antrąjį turą pateko vienintelis Edmundas Kuodis. Šį kartą Daunoras išvyko gerai pasiruošęs ir laimėjo trečiąją premiją; pirmoji atiteko Jelenai Obrazcovai, o antrąją pasidalijo Irina Bogačiova ir Vladimiras Atlantovas.

Pirmoji žmona — balerina Gražina Žvikaitė, 1959 m. | Lietuvos nacionalinio muziejaus Algimanto Kunčiaus fotoarchyvas.

Po šios pergalės dainininkas pateko į gastroles organizuojančios sąjunginės agentūros „Goskoncertas“ akiratį: netrukus buvo surengti jo koncertiniai turai Lenkijoje ir Rytų Vokietijoje. Negana to, sulaukė pasiūlymo dirbti Maskvos didžiajame teatre, tačiau pasvarstęs atsisakė — pirmiausia dėl žmonos (1960 m. vedė baleriną Gražiną Žvikaitę), kuriai vargu ar būtų atsiradę ten vietos.

Daunoras, pirmasis iš lietuvių dainininkų laimėjęs prizinę vietą sąjunginiame vokalistų konkurse, tikėjosi platesnio pripažinimo. Deja, teko nusivilti: jo žodžiais tariant, „reikia dar kažką laimėti, kad mane pradėtų rimčiau vertinti“. Jį, tokio konkurso prizininką, įžeidė laikinojo teatro direktoriaus Jono Dautarto pasirašytas ir, pasak paties dainininko, dirigento Rimo Geniušo inicijuotas papeikimas su įspėjimu „laiku neatidavus Mago Čeli partijos Sergejaus Prokofjevo operoje „Meilė trims apelsinams“ [2]. Pasak Daunoro, teatro direkcija žinojusi, kad jam reikėjo ruoštis konkursui, o jis vyko 1962 m. gruodį. Byloje taip pat saugomas jo prašymas leisti vykti į konkursą trims savaitėms. Papeikimas pasirašytas 1963 m. balandžio 9 dieną. „Meilės trims apelsinams“ premjera įvyko tų pačių metų liepos 7-ąją, Daunoras buvo parengęs partiją ir premjeroje dalyvavo. Galbūt dirigentas tikėjosi, kad dainininkas spės paruošti partiją anksčiau, grįžęs iš konkurso. Šiaip ar taip, papeikimas tapo stipriu akstinu siekti tolesnio profesinio pripažinimo. Kad nuobauda nebuvo administracijos rimtai vertinama, rodo tų pačių metų rugpjūčio 30 d. jau naujo teatro direktoriaus Vytauto Laurušo pasirašytas įsakymas skirti priedus trims solistams: Noreikai, Daunorui ir Eduardui Kaniavai, be to, Daunorui skiriamas priedas — didžiausias. Neabejotina, kad tai lėmė prizinė vieta M. Glinkos konkurse (1964 m. vėl visiems trims solistams didinamos algos ir tąkart žymiai didesnis priedas skiriamas Noreikai).

1963 m. rudenį opera „Meilė trims apelsinams“ dalyvaujant Daunorui parodyta Maskvoje, Kremliaus suvažiavimų rūmuose. Spektaklį puikiai įvertino Maskvos kritikai ir teatralai. Netrukus po to Daunoras kartu su teatro solistais dainininke Elena Saulevičiūte, baleto šokėjais Genovaite Sabaliauskaite ir Henriku Baniu dalyvavo LTSR meno meistrų gastrolėse Suomijoje.

Pagaliau 1964 m. Daunoras vėl gauna Mefistofelio vaidmenį. Birželio 22 d. atviruke poetas Eugenijus Matuzevičius, tuomet dirbęs savaitraštyje „Literatūra ir menas“, rašė: „Nuoširdžiausiai džiaugiuosi ir sveikinu: Mefistą sukurti pavyko! Bravo, gerai! Nors dabar labai tvankios, karštos dienos, — į tą operos spektaklį ėjau su noru ir savotiškai susijaudinęs… Dar kartą sveikinu, džiaugiuos, dėkoju. Bičiuliškai spaudžiu dešinę! Geriausios sėkmės!“.

Be pareigų teatre, tais pačiais metais dainininkas pradeda dirbti pedagogu Profesinio-techninio mokymo valdybos Kultūros namuose, gastroliuoja Rytų Vokietijoje ir už aktyvią profesinę veiklą pelno LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo garbės raštą.

Išskirtiniais tapo 1966-ieji. Pagaliau dainininkas išpildo savo svajonę — tampa tarptautinio konkurso laureatu. Sausį ir vasarį Maskvoje sėkmingai dalyvauja sąjunginėje atrankoje į Tarptautinį P. Čaikovskio konkursą. Konkursas vyko birželį, tačiau atrinktieji dainininkai, prižiūrimi patyrusių vokalo pedagogų, buvo aktyviai konsultuojami beveik pusmetį iki konkurso. Daunoras, daugiausia dirbęs su garsiu bosu Marku Reizenu, labai vertino jo pedagogiką: „Po Fiodoro Šaliapino jis buvo ryškiausias rusų bosas, nors buvo ir visa Pirogovų giminė, kiti bosai. Reizenas turėjo išsiugdęs gerą vokalinę techniką, paremtą itališkuoju bel canto, jo dainavimas skyrėsi nuo daugumos rusų dainininkų.“ [3] Konkurse Daunoras laimėjo IV premiją — tai buvo labai aukštas įvertinimas. I premija vyrų grupėje teko tenorui Vladimirui Atlantovui, II — bosui Nikolajui Ochotnikovui, III premiją pasidalijo tenoras Konstantinas Lisovskis ir amerikietis bosinis baritonas Simonas Estesas. (Pastarasis, atgavus Lietuvai nepriklausomybę, ne kartą dalyvavo LNOBT spektakliuose kaip kviestinis solistas. Beje, 2003 m. balandžio 25-ąją įvyko Verdi „Don Karlo“ legendinio pastatymo su Liudo Truikio dekoracijomis paskutinis spektaklis, kurio premjeroje 1981 m. įspūdingą karaliaus Pilypo II vaidmenį sukūrė Daunoras, — tąkart šią partiją dainavo būtent Estesas; Daunoras tuo metu jau buvo Niujorko „Metropolitan Opera“ teatro solistas.) IV premija atiteko Daunorui, o paskutinę, penktąją, prizinę vietą užėmė baritonas iš Rumunijos Vasile Martinoiu.

Žanetos ir Virgilijaus Noreikų sveikinimo telegrama sėkmingai pasirodžius tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse | Šeimos archyvas.
Maskvoje („Brangus Vacy, nuoširdžiai sveikiname
Tave su pelnyta pergale. Laukiam. Žaneta ir Virgilijus“). 1966

Visa Lietuva stebėjo Daunoro pasirodymą per televiziją ir audringai sutiko pergalę. Į Maskvos „Budapešto“ viešbutį, kuriame gyveno konkurso dalyviai, skriejo dešimtys telegramų — tiek oficialių asmenų, tiek bičiulių sveikinimai.

Prieš konkurso finalą birželio 24 d. teatro direktorius Laurušas rašė:

Mielas Vaclovai,
Priimk viso teatro kolektyvo, o taip pat mano asmeniškus pačius nuoširdžiausius sveikinimus puikaus pasirodymo pasauliniame konkurse proga. Telydi Tave kuo puikiausia sėkmė ir lemiamame ture, kad svarbiausių laureatų tarpe išvystume ir Tavo pavardę. Žinok, kad mes visi su Tavimi ir kiekvieną Tavo pasirodymą sekame su ne mažesniu susijaudinimu negu Tu. Pačios geriausios kloties!
Vyt. Laurušas [3]

Po sėkmingo finalo dainininkui asmeniškai sveikinimo telegramas atsiuntė Dmitrijus Šostakovičius — su kompozitoriumi jis turėjo galimybę pabendrauti rengdamasis konkursui; LTSR valstybinės filharmonijos meno vadovas Rimvydas Žigaitis; buvęs dainininko pedagogas Paulauskas; net dvi telegramas atsiuntė Noreika — pirmąją linkėdamas pergalės, antrąją — kartu su žmona Žaneta sveikindamas su premija. Iš Palangos atskriejo bendra žurnalisto ir tuometinio LKP CK propagandos skyriaus darbuotojo Alberto Laurinčiuko, „Lietuvos“ ansamblio meno vadovo Vlado Bartusevičiaus ir dirigento Jono Aleksos sveikinimo telegramos. Dešimtys sveikinimo telegramų tomis dienomis pasiekė dainininką dar Maskvoje.

Po šio konkurso Daunoras tapo prestižiniu Sovietų Sąjungos dainininku, jam buvo patikėta pristatyti „tarybinį meną užsienio klausytojams“.

Su stažuotės mokytoju Gennaru Barra |„La Scala“, 1967 m.

Tų pačių metų rudenį perspektyvus solistas išsiunčiamas į stažuotę Milano „La Scalos“ teatre. Prieš tai metus ten buvo stažavęsis Noreika, o Daunorui teko laimė net dvejus metus tobulintis vokalinio meno Meka vadintame teatre. Milane dainininkas gavo fundamentalius itališkosios dainavimo mokyklos pagrindus, jo pedagogai buvo Gennaro Barra ir Ettore Campogallianis. Jau pirmąjį stažuotės sezoną Daunoras debiutavo „La Scalos“ scenoje Monteronės vaidmeniu Verdi operoje „Rigoletas“, diriguojant teatro vyriausiajam dirigentui Rainaldo Zamboniui; tame pačiame 1967 m. balandžio 27 d. spektaklyje Hercogo vaidmeniu debiutavo ir Lucianas Pavarottis, — Daunoras išsaugojo afišą, kurioje po spektaklio pasirašė visi jame dalyvavę artistai.

Stažuotėje dainininkas dar du kartus dalyvavo „La Scalos“ spektakliuose — Mozarto „Idomenėjuje“ dainavo Didįjį šventiką ir Dievo balsą.

Stažuotės laikotarpiu 1967 m. „Goskoncertas“ išsiuntė Daunorą į gastroles Anglijoje ir Kanadoje. Dainininkas pasirodė ir sovietinio meno savaitėje Turine — SSRS kultūros ministerija už tai jam įteikė oficialų padėkos raštą. Kartu su Daunoru Turine koncertavo dar du „La Scalos“ teatro stažuotojai — estų tenoras Hendrikas Krummas ir gruzinų tenoras Zurabas Sotkilava.

Stažuotė baigėsi 1968 m. pavasarį. Grįžęs į Lietuvą Daunoras buvo pakviestas nuo rudens dėstyti dainavimą konservatorijoje; pirmieji jo mokiniai buvo brolis Ričardas ir Sofija Jonaitytė.

Prasidėjo intensyvus dainininko gyvenimo laikotarpis: spektakliai teatre, gastrolės Lietuvoje ir užsienyje, pedagogo darbas.

Don Bazilijus Gioacchino Rossinio operoje „Sevilijos kirpėjas“. Po spektaklio sveikina Žaneta ir Virgilijus Noreikos 1969 m. | Šeimos archyvo nuotr.

1969 m. sausį dainininkas savo repertuarą papildė Richardo Wagnerio muzika — dalyvavo operos „Lohengrinas“ premjeroje (dirigentas Jonas Aleksa, režisierė Vlada Mikštaitė). Recenzuodamas premjerą teatrologas Vytautas Mažeika negaili komplimentų sutvirtėjusiam po stažuotės Italijoje Daunoro dainavimui:

V. Daunoras, kuriantis karaliaus Henricho paveikslą, demonstruoja tikrą vagnerišką dainavimą, pasižymintį vokalinės frazės platumu, kantilenos lygumu, tembro turtingumu. [4]

Iš spaudos sužinome ir apie sėkmingas gastroles Jungtinėje Karalystėje. 1969 m. kovo 3 d. „Tiesos“ numeryje perspausdinti išeivio J. Mocevičiaus, aiškiai prijaučiančio sovietams, įspūdžiai iš anapus geležinės uždangos:

Buvau nuvykęs į senąją Škotijos sostinę Edinburgą, kur buvo minimas Spalio revoliucijos penkiasdešimtmetis ir koncertavo tarybiniai artistai. Nepaprastai nudžiugau vakaro programoje suradęs Vaclovo Daunoro pavardę. Salėje visi nuščiuvo, kai suskambėjo „Neverk, mergužėle“. Didžioji dauguma susirinkusiųjų, aišku, lietuviškai nesuprato, tačiau V. Daunoras pavergė dainos melodija, stipriu ir maloniu balsu. Sudainavus antrąją dainą italų kalba, publika plojimais dar ir dar kartą kvietė V. Daunorą į sceną. Nors iš Edinburgo iki namų apie 50 mylių, bet kelias neprailgo: vis tebeskambėjo mielos lietuviškos dainos.

1970-ieji išsiskiria sėkmingomis gastrolėmis JAV, — tai pirmas dainininko vizitas šioje šalyje. Ypač palankią recenziją publikavo dienraštis „Chicago Today“:

Gerai įsidėmėkite šį vardą — Vacys Daunoras. Jeigu šis žymus lietuvių bosas ir toliau taip dainuos, kaip jis dainavo vakar „Orchestra Hall“ salėje, jo vardas tikrai bus vertas garbingos vietos kiekvienoje žymesnėje pasaulio operinėje trupėje. Ir labai greitai. Tai stebinantis talentas. […]

Daunoro įžengimas į sceną, nusilenkimas ir mostas koncertmeisteriui pasirodė nerangus. Tačiau kai užtraukė „Jau saulelė leidos“, jo balsas taip pavergė visus, kad niekas nebūtų stebėjęsis, net jeigu jis būtų įvažiavęs į sceną motociklu vilkėdamas Betmeno kostiumą. Dainuojant aukštas gaidas jo balsas stiprus ir lygus kituose registruose, savo sodrumu ir įtampa primena Nikolajaus Giaurovo balsą. Švelnūs tonai, palydimi tvirto, bet lygaus vibrato, liejasi primindami Borisą Christovą… Daug kuo galima žavėtis, klausantis Daunoro: gebėjimu nuo garsių tonų palaipsniui pereiti prie vos girdimo šnabždesio, gebėjimu įtikinti, kad operų arijos gali jaudinti ir be orkestro akompanimento. Vienintelis trūkumas visuose kūriniuose — tendencija atsipalaiduoti pabaigoje. Iš tikrųjų, įtampa dar neturi atlėgti ir po paskutinės gaidos.

Be kita ko, Don Bazilijaus arija iš „Sevilijos kirpėjo“ stokojo sąmojo. Užtat kokia didinga buvo jo atliekama Pilypo arija iš „Don Karlo“ IV veiksmo! Argi nebūtų įspūdinga, jei jo amerikietiškasis debiutas įvyktų Čikagos lyrinėje operoje, tarkime, Boriso vaidmeniu? [4]

Tai pirmoji recenzija įtakingame laikraštyje apie atlikėją iš Lietuvos. Ankstesni sovietinės Lietuvos dainininkų ir instrumentininkų pasirodymai užsienio scenose nesulaukė tokio reikšmingo žiniasklaidos dėmesio.

Savaime suprantama, gastrolės neliko nepastebėtos išeivijos spaudoje. Vladas Jakubėnas „Aide“ pristatė trijų lietuvių dainininkų — Noreikos, Daunoro ir Kaniavos — pasirodymus Čikagoje. Daunorą autorius išskiria kaip „galbūt balsingiausią“, bet vertina prieštaringai:

Jo koncertas paliko kiek prieštaraujantį įspūdį. Masėms, ypač gausiai apsilankiusiam jaunimui, jis labai patiko; Lietuvoje jis esąs labiau mėgstamas už V. Noreiką; mūsų labiau išprususiems klausytojams įspūdis buvo kiek „provinciališkas“ (nors šio termino analizė yra kiek sunki). […] Vis dėlto antrajai koncerto daliai netrūko įspūdingumo. V. Daunoro balsas „nešė“ per visą didžiulę salę. Atrodo, kad V. Daunoras dar tik pradėjo vystytis ir toliau gali dar gerokai išaugti kaip dainininkas. [5]

Išties, netrukus dainininkas dar peršoka vieną profesionalumo kartelę, šįkart — aukščiausiąją! 1971 m. dalyvauja aukščiausiosios kategorijos tarptautiniame konkurse, kurio nugalėtojams daugiau nebeleidžiama dalyvauti šios srities konkursuose, — XVIII tarptautiniame vokalistų konkurse Tulūzoje (Prancūzija). Dainininkas įveikė sąjunginę atranką Maskvoje ir spalio mėnesį varžėsi Tulūzoje. Konkurse dalyvavo 127 dainininkai iš 12-os šalių, didžioji dalis — baritonai ir bosai, tad konkurencija Daunorui buvo didžiulė. Konkursas vyko trimis turais, aprėpė didelį repertuarą. Nors atstovavo SSRS, lietuvių konkursantas pirmame ture dar įterpė Česlovo Sasnausko „Giesmę“. Šiame ture iš 220 taškų Daunoras surinko 187 (dainininkai varžėsi stovėdami už širmos, o žiuri nariai vertino aklai, nežinodami, kuris dainininkas dainuoja), antrajame — 207, o finale — maksimalų skaičių; vadinasi, žiuri vienbalsiai nusprendė, kad Daunoras vertas Grand Prix.

1971 m. spalio 11 d. dienraščio „L’Humanité“ antraštė skelbia: „SSRS pirmauja Tulūzos vokalo konkurse“ (L’U.R.S.S. en tête du palmarès du concours de chant de Toulouse). Antroji vieta atiteko taip pat SSRS atstovui, kirgizų bosui Bulatui Mindžilkijevui, trečioji — rumunų baritonui Eduardui Tumageanianui. Grand Prix moterų grupėje atiteko rusų dramatiniam sopranui Ninai Fominai, antroji vieta — lenkų mecosopranui Stefaniai Toczyskai, trečioji — kanadiečių mecosopranui Edith Tremblay.

Sugrįžusį į Vilnių dainininką su gėlėmis pasitiko kolegos, skubiai buvo surengtos iškilmės Vilniaus oro uoste.

Visuose konkursuose nepakeičiamas Daunoro padėjėjas buvo koncertmeisteris Gitis Trinkūnas. Deja, neilgai trukus po Tulūzos konkurso jų keliai išsiskyrė: Trinkūnas kentėjo nuo alkoholio priklausomybės, tai apsunkino bendradarbiavimą, griaudavo gastrolių planus. 1972 m. Daunoras pradėjo dirbti su tuomet neseniai mokslus baigusiu pianistu Robertu Bekioniu ir bendradarbiavo su juo per 20 metų, iki pat išvykdamas iš Lietuvos 1993 metais. Bekionis buvo ir Daunoro koncertų partneris, ir jo vokalo klasės konservatorijoje koncertmeisteris.

Repeticija su pianistu Gičiu Trinkūnu | Algimanto Kunčiaus nuotr., 1971 m.

Grįžęs iš Tulūzos Daunoras parašė prašymą išeiti į teatro ir perėjo dirbti solistu į filharmoniją, rengė rečitalius Lietuvos miestuose ir miesteliuose, sumanė koncertuoti sceną apipavidalinęs grafikos kūriniais. Nors tikra įžymybe tapęs dainininkas buvo mielai laukiamas tiek Lietuvos, tiek kitų SSRS respublikų koncertinėse scenose bei užsienyje, publika ilgėjosi jo kaip operos artisto. Neilgai trukus Daunoro talento didelio gerbėjo, tuomečio LKP CK pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus iniciatyva dainininkas grįžta į teatrą; filharmonijos solistu jis dirbo pusantrų metų — nuo 1971-ųjų lapkričio iki 1973-iųjų birželio.

Netrukus po Tulūzos konkurso, 1972 m. birželio 17-ąją, Daunoras buvo pakviestas į Italiją dainuoti boso partiją žymaus dainininko Aureliano Pertilės 20-osioms mirties metinėms dedikuotame Verdi „Requiem“ Paduvos Šv. Antano bazilikoje. Į iškilmingą koncertą susirinko tarptautinis operos elitas: Pertilė buvo vienas ryškiausių tarpukario tenorų, dirigento Arturo Toscaninio numylėtinis; po karo baigęs artisto karjerą dėstė vokalą Milano konservatorijoje, tad turėjo ir tiesioginių sekėjų, mokinių. Daunoras įsitikinęs, jog sėkmingas pasirodymas Paduvoje ir palankūs kritikų vertinimai turėjo įtakos, kad 1972-ųjų spalį Tulūzos „Kapitolijaus“ teatro vadovybė pakvietė jį atlikti Marselio vaidmenį Giacomo Meyerbeero operoje „Hugenotai“. Žinoma, svarbiausias svertas buvo pergalė Tulūzos konkurse. Dainininkas nerimavo dėl savo prancūzų kalbos tarties, prieš išvykdamas į Prancūziją konsultavosi su specialistais Vilniuje, repetavo Marselio partijos tekstą; galiausiai abejones išsklaidė audringi prancūzų publikos aplodismentai. Pagrindinius vaidmenis šiame pastatyme taip pat atliko žinomi ano laiko artistai: tenoras iš Romos Antonio Livieras, Paryžiaus operos trupės solistas bosas Claude’as Cales, o Daunorui ypač įspūdį paliko Margaritos vaidmens atlikėja sopranas Françoise Garner bei dirigentas Michelis Plassonas, su kuriuo po daugelio metų likimas suvedė Niujorko „Metropolitan Opera“ scenoje. Po premjeros Tulūzos dienraštis „La Dépêche“ entuziastingai rašė: „Kapitolijus per mažas tokiam balsui.“ [6]

Repetuojant „Hugenotus“ „Kapitolijaus“ teatre vyko ir dainininkų konkursas, kurį prieš metus buvo laimėjęs Daunoras.

Mus, operos dalyvius, teatro direktorius pakvietė į savo ložę paklausyti konkurso trečiojo turo. Sėdime, laukiame pradžios, o salė staiga iš niekur nieko pradeda ploti. O greta sėdintis amerikietis operos solistas kumšteli man ir sako: „Taigi tau ploja — kaip tu nesupranti?“ Pagalvojau — tyčiojasi amerikonas… Pasižiūrėjau žemyn — ogi tikrai žiūrovai ploja atsisukę į mane. Pastebėję, kad atkreipiau dėmesį, dar labiau ploti pradėjo. Pažino, vadinasi, nuo praeito konkurso. [7]

Įspūdingi 1975-ieji: kovą ir balandį dainininkas gastroliuoja JAV, gegužės mėnesį savaitę dalyvauja SSRS kultūros dienose Rytų Vokietijoje. Tačiau vasarą teatro direktoriumi paskiriamas Noreika ir abu artistai sukryžiuoja špagas. Lapkritį Daunoras dar gastroliuoja Vengrijoje, o gruodį — Italijoje, tačiau kitų metų pradžioje įsivyrauja didžiulė įtampa, kurią ne kartą bandyta slopinti net kultūros ministro kabinete. Dainininkai tampa nuožmiais priešais.

Konflikto įkarštyje 1976 m. balandžio 19 d. Kultūros ministro Jono Bielinio įsakymu Vaclovas Daunoras ir jo brolis Ričardas iš VAOBT perkeliami į Kauno valstybinį muzikinį teatrą. Tų pačių metų liepą, gastroliuodamas kaip solistas Prancūzijoje su Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansambliu, Ričardas Paryžiuje pasiprašo politinio prieglobsčio. Tai buvo abiejų  brolių slaptas planas, vis dėlto pasekmės Vaclovo karjerai buvo žiaurios. Dainininkas įsivėlė į pražūtingą konfliktą su sovietine valdžia, neteko galimybės gastroliuoti užsienyje. Daunoras rašė laiškus įvairioms valdžios institucijoms, aiškindamas savo situaciją. Trejus metus tvyrojusi įtampa sprogo 1979 m., kai dainininkas parašė laišką SSRS komunistų partijos CK generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui, prašydamas išleisti jį su šeima išvykti iš Sovietų Sąjungos. Maskva įpareigojo Lietuvos komunistų partijos vadus išspręsti konfliktą.

Pagaliau 1979 m. rudenį Daunoras ir Bekionis išleidžiami gastrolių į JAV. Lapkričio 24 d. Niujorke muzikai surengia įspūdingą rečitalį „Carnegie Hall“ salėje — dienraštyje „The New York Times“ jį recenzavo įtakingas kritikas Josephas Horowitzas:

Priešingai nei daugelis sovietų muzikantų, šiuo metu pasirodančių Niujorke, šeštadienio vakarą „Carnegie Hall“ rečitalių salėje girdėtas Vaclovas Daunoras yra ne emigrantas, o svečias. […] Pono Daunoro balsas — galingas, gerai išlygintas, labiau gerklinis nei minkštas. Rečitalių salei jis atrodė kiek per galingas. […] Pono Daunoro balso tembras ir temperamentas primena Šaliapiną. Iš Schuberto dainų įspūdingiausiai skambėjo „Antrininkas“, interpretuotas gal kiek per melodramiškai, kad atskleistų tikrą siaubą, tačiau pakankamai grėsmingai. Dainoje „Mirtis ir mergelė“ ponas Daunoras Mirtį personifikavo įstabiai šiurpinančiai. Tačiau dainos „Muzikai“ atlikimas buvo formalokas ir stokojo intymumo. Iš skambėjusių arijų geriausia buvo ryški, pasalūniška Mefistofelio serenados iš „Fausto“ interpretacija. Į programą buvo įtraukta ir kitų dainų bei arijų, taip pat keletas lietuvių liaudies dainų. [8]

Grįžęs į Lietuvą dainininkas vėl buvo priimtas į teatrą (prieš naująjį teatrinį sezoną, nuo 1980 m. rugpjūčio).

Vaclovas Daunoras — Borisas Godunovas, 1986 m. | Šeimos archyvo nuotr.

Per visą karjerą Daunoras Lietuvoje ir kitų šalių teatruose sukūrė dešimtis vaidmenų, iš kurių reikšmingiausi — Pilypas II ir Didysis inkvizitorius („Don Karlas“), Borisas Godunovas („Borisas Godunovas“), Mefistofelis („Faustas“), Don Bazilijus („Sevilijos kirpėjas“), Eskamiljas („Karmen“), Karalius Henrikas („Lohengrinas“), Marselis („Hugenotai“), Raimondas („Liučija di Lamermur“), Timuras („Turandot“), Monteronė („Rigoletas“), Don Bartolas („Figaro vedybos“), Ramfis („Aida“), Senasis žydas („Samsonas ir Dalila“), Dosifėjus („Chovanščina“), Greminas („Eugenijus Oneginas“), Margiris („Pilėnai“) ir kt.

Visgi į Lietuvos operos istoriją pirmiausia jis įėjo kaip Pilypas II legendiniame 1981 m. „Don Karlo“ pastatyme su Liudo Truikio dekoracijomis ir kostiumais (premjera lapkričio 21 d., režisierė Nijolė Krotkutė, dirigentas Jonas Aleksa).

Šis pastatymas yra išskirtinis įvykis Lietuvos operos istorijoje. Pilypą II Daunoras vaidino ir ankstesniame pastatyme bei užsienyje, tačiau būtent su šiam spektakliui sukurta Truikio estetika suaugo jo vaidmens recepcija. Tai buvo ir ryškus dainininko ūgtelėjimas psichologinio vaidmens kūrimo srityje. Įsimintiną spektaklį „Literatūroje ir mene“ recenzavo Edmundas Gedgaudas:

Kai Ispanijos karaliaus Pilypo II vaidmenį atlieka V. Daunoras, saitai su vėlyvojo Dž. Verdžio poteksčių sfera itin ryškėja, atnešdami žiūrovą sukrečiančio tragizmo. Meistrišką psichologinį portretiškumą pranoksta bendresnės prasmės. Stebiesi su muzika besijungiančio žodžio talpa, kurios vargu ar kas pasiektų, pasitelkęs vien vokalinį meistriškumą. Žodyje čia girdi, kokias galias sukaupė, kokį darbą nuveikė menininko vaizduotė ir intelektas, pateikdami užduotis dainininkui. […] Įspūdis, kurį sunku pamiršti. [9] 

Kaip Pilypo II vaidmens atlikėjas, Daunoras gastroliavo daugiausia: Rusės valstybiniame operos teatre (Bulgarija, 1970), Malmės operoje (Švedija, 1975), Maskvos didžiajame teatre (Rusija, 1986), Heilbrono valstybinėje operoje (Vokietija, 1991), festivalyje „Verdianaeum“ (Italija, 1992), Hagos, Amsterdamo, Roterdamo ir Enšedės teatruose (Nyderlandai, 1992), Amsterdamo, Hagos, Utrechto, Groningeno, Arnhemo teatruose (Nyderlandai, 1993), Haselto operoje (Belgija, 1993).

Kaip Boriso Godunovo vaidmens atlikėjas, Daunoras pasirodė Maskvos didžiajame teatre (1986), kaip Don Bazilijus „Sevilijos kirpėjuje“ jis gastroliavo Bulgarijoje Varnos (1973) ir Burgo (1974; čia taip pat atliko ir Gremino vaidmenį „Eugenijuje Onegine“) operos teatruose bei Leningrado S. Kirovo (dab. Sankt Peterburgo Marijos, 1976) teatre.

Kitas labai svarbus Daunoro veiklos baras — pedagoginė veikla: šiai sričiai jis atidavė daug jėgų, plėtė savo žinias, ėmėsi kolegų vokalo pedagogų teorinio švietimo. Konservatorijoje dėstė iki pat išvykdamas į JAV. 1983 m. jam suteiktas profesoriaus laipsnis, 1986–1988 m. vadovavo Dainavimo katedrai.

1986 m. rugsėjo 1-ąją Daunorui suteiktas aukščiausias Sovietų Sąjungoje menininko įvertinimas — TSRS liaudies artisto vardas.

Nemažai Daunoro įrašų saugoma LRT archyvuose: Lietuvos radijuje jis yra įdainavęs per 19 valandų bendros trukmės įvairių garso įrašų, Lietuvos televizijoje išliko „Don Karlo“, „Eugenijaus Onegino“ ir „Boriso Godunovo“ spektaklių vaizdo įrašai, 1984 m. režisieriaus Kazimiero Musnicko TV filmas „Basso cantante“, taip pat koncertų bei atskirų kūrinių vaizdo įrašų.

1988 m. kuriantis Sąjūdžiui Daunoras tapo iniciatyvinės grupės nariu, aktyviai prisidėjo prie jo veiklos.

Atgavus Lietuvai Nepriklausomybę Daunoras dar keletą sykių vyko gastrolių į JAV, nuo 1992 m. lapkričio iki 1993 m. gegužės konsultavosi Hjustono „Grand Opera“ teatre, domėjosi tenykštės operos studijos struktūra, grįžęs į Lietuvą bandė inicijuoti analogišką studiją prie LNOBT, tačiau anuometiniai valdininkai neparėmė šios idėjos.

1993 m. lapkritį Daunoras galutinai apsisprendė nutraukti profesinius ryšius su Lietuva ir išvyko į JAV. Iš pradžių apsigyveno Hjustone, vertėsi privačiomis dainavimo pamokomis, dalyvavo atliekant Verdi „Requiem“ Dalaso „Meyerson Symphony Hall“ salėje (1996), Talsos operoje atliko Ramfio vaidmenį „Aidoje“ (1997).

1995 m. Daunoras pasirašė sutartį su agente Mary Ella Collins. Po sėkmingos perklausos 1996 m. spalio 2-ąją jis debiutavo Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre Daktaro vaidmeniu „Traviatoje“, vėliau parengė dar keletą nedidelių vaidmenų. Per 10 sezonų šiame teatre jis dainavo 205 spektakliuose. 1997 m. gegužės 25 — birželio 14-ąją su šia trupe gastroliavo Japonijoje, atliko Kalėjimo sargo vaidmenį „Toskos“ spektakliuose Nagojos teatre, Jokohamos „Kanagawa Kenmin Hall“ ir Tokijo „NHK Hall“ salėse.

2005 m. dėl progresuojančios Parkinsono ligos dainininkas apsisprendė baigti karjerą. Kol ligos simptomai buvo švelnesni, gyveno Floridoje, o paūmėjus ligai 2016 m. sausį grįžo į Lietuvą.

Ištrauka: sud. Jūratė Katinaitė, „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2018, p. 17-31)

„Karalių kuria aplinka“ 2018 m. išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galite elektroninėje parduotuvėje 2di.lt arba 2di pardavimo vietose.

Fotografijos iš knygos „Karalių kuria aplinka: operos solistas Vaclovas Daunoras“

[1] Petras Blaževičius, Operos ir meilės glėbyje: Irenos Jasiūnaitės prisiminimai, Vilnius: Atkula, 2015, p. 122.

[2] Vaclovo Daunoro asmens byla Lietuvos literatūros ir meno archyve (LLMTA ), F. 97, ap. 6, b. 677 (čia ir toliau — sudarytojos pastabos).

[3] Iš asmeninio Daunoro archyvo.

[4] Kennth Sanson, „Young Bass a Big Talent“, Chicago Today, 1970 04 04.

[5] Vladas Jakubėnas, „Trys svečiai iš „anapus“, Aidas, 1970, Nr. 7; cit. pagal: Vladas Jakubėnas, Straipsniai ir recenzijos, kn. 2, Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 1994, p. 1041–1045.

[6] J. R., „Les Huguenots“ ont ouvert la saison lyrique“, La Dépêche, 1972 10 24.

[7] „Kapitolijus“ per mažas…“, Gimtasis kraštas, 1972 11 23.

[8] Joseph Horowitz, „Recital: Daunoras, Bass“, The New York Times, 1979 11 26, p. C19.

[9] Edmundas Gedgaudas, „Skambus žodis opera“, Literatūra ir menas, 1982 02 27, p. 8.