Vilniaus mazasis teatras | VMT archyvo nuotr.
Kartu su žiema pasibaigė Vilniaus mažojo teatro dramaturgijos ir teatro bandymų erdvės „DramaTest“ atranka, į sceną atnešianti gaivų dar netyrinėtos dramaturgijos gurkšnį. Po dviejų atrankos etapų iš gausaus skaičiaus savo idėjas pateikusių dalyvių teatras nusprendė savo duris atverti net keturiems kūrėjams. Jau visai netrukus darbą VMT erdvėse pradės kūrybinės komandos, kurių priešakyje – režisieriai Augustas Gornatkevičius, Eglė Kižaitė, Tadas Montrimas ir Austėja Lunskytė-Yildiz.
Dėmesys vietinei dramaturgijai
Viena iš „DramaTest“ iniciatorių, režisierė Gabrielė Tuminaitė džiaugiasi, kad dauguma atviro kvietimo dalyvių pasiūlė išties stiprias idėjas. Kadangi pagrindinė „DramaTest“ misija yra dramaturgijos bandymai, lemiamu aspektu renkant projekto dalyvius tapo jų pasirinkta medžiaga. „Gavus paraiškas tarp dalyvių išryškėjo trys medžiagos pasirinkimo kryptys: klasikinė absurdo dramaturgija, šiuolaikinė lietuvių dramaturgija bei idėjos be konkrečios pjesės, pagrinde paremtos moksliniais tyrimais apie vienas ar kitas socialines problemas. Visi kvietimo dalyviai degė savo idėjomis, pokalbiai su jais buvo labai įdomūs, tačiau atrinkti „DramaTest“ režisieriai išsiskyrė tuo, kad turėjo labai konkrečią viziją, ką norėtų per jiems skirtas dvi savaites išsibandyti, šių kūrėjų idėjos buvo labai tikslingos”, – įspūdžiais dalinasi režisierė.
Pasirinkti dalyvius komisijai buvo sudėtinga užduotis – daugybė jų buvo verti galimybės išmėginti savo jėgas idėją paverčiant eskizu. Dėl to vietoje pradžioje planuotų trijų dalyvių atrankos finišą pasiekė keturi kūrėjai, iš kurių net trys pasirinko eksperimentuoti su šiuolaikine Lietuvos moterų autorių dramaturgija. „Kadangi Vilniaus mažasis teatras turi savo stiprią klasikinę liniją, „DramaTest“ yra proga mums praplėsti tiek kūrinių tematiką, tiek auditoriją. Dalyvių atsinešta medžiaga bus įdomus iššūkis ir teatrui, ir pačiam pas mus ateinančiam naujam žmogui bei jo kūrybinei komandai“, – įsitikinusi G. Tuminaitė. Anot jos, itin stipri lietuviška dramaturgija vis dar nėra kasdienis reiškinys, todėl atrankos metu susipažinus su dalyvių siūloma medžiaga labai norėjosi suteikti galimybę jai įgauti teatrinį kūną.
Netolimos praeities tyrinėjimai
Augustas Gornatkevičius | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Režisierius Augustas Gornatkevičius į „DramaTest“ aikštelę žengs su ką tik parašyta dramaturgės Teklės Kavtaradzės pjese „Kadencija“, dienoraščio forma reflektuojančia kelių metų laikotarpį apimančius jauno žmogaus išgyvenimus. „Labai džiaugiuosi patekęs į „DramaTest“, nes paskaitęs atviro kvietimo sąlygas specialiai pasirinkau lietuvišką medžiagą, visiškai naują savo kartos dramaturgės pjesę, ir smagu, kad šis kūrinys gavo progą būti ištestuotas scenoje“, – sako kūrėjas.
Pasak A. Gornatkevičiaus, pjesė jį labiausiai sudomino tuo, kad reflektuoja laiką ir fiksuoja pagrindinės veikėjos išgyvenimus nuo 2017 iki pat 2021 metų. „Kalbėdami apie praeitį esame įpratę analizuoti devyniasdešimtuosius, sovietmetį arba gilią senovę, tačiau retai kalbame apie visiškai šviežią praeitį, kuri, nors mes to sąmoningai dar nesuvokiame, taip pat jau yra istorija. Bus labai įdomu kartu su aktoriais tai tyrinėti bei manau, kad į pjesę įpinsime ir savo asmeninius prisiminimus – tai bus bandymas suvokti, kiek žmogaus mąstymas, santykiai, aplinka pasikeičia per iš pirmo žvilgsnio trumpą kelių metų laikotarpį“, – planais dalinasi režisierius.
Sunkios temos – per komišką prizmę
Eglė Kižaitė | Bartosz Frątczak nuotr.
Režisierė Eglė Kižaitė į „DramaTest“ atsineša Monikos Baranauskaitės pjesę „Nutikimai ekologiniame ūkyje“, rašytą pastaruosius porą metų. „Džiaugiuosi, kad „DramaTest“ atranka įvyko ir nusprendžiau joje sudalyvauti – tai buvo proga įsitikinti, kad mudvi su Monika jau turime medžiagą, kurią ilgai krapštėme ir pagaliau galime pristatyti. Pamanėme, kad pjesė labai tiktų tiek šiam konkursui, tiek šiam laikui. Be to, atviro kvietimo metu atsirandanti konkurencija suteikia didelį postūmį ir jauduliuką, kuris paskatina apsibrėžti, ką nori pasakyti ir ką pasirinkta medžiaga reiškia tau pačiai, kaip kūrėjai“, – kalba „DramaTest“ dalyvė.
Režisierė sako mananti, kad pjesės žanras ir tema labai tinkama būtent šiam laikui – ji leidžia kalbėti apie sunkias temas per komišką prizmę, į save pažvelgti ironiškai bei analizuoti jaunus žmones, taigi, save pačius: „Manau, kad tai bus labai įdomus procesas, leisiantis pjesei dar labiau paaugti, o šio proceso rezultatas bus aktualus ne tik jauniems, bet ir vyresniems žmonėms, nes mes visi susiduriame su panašiais vidiniais ir išoriniais konfliktais“.
„Piteris Penas“ ne vaikams
Austėja Lunskytė-Yildiz | Asmeninio archyvo nuotr.
Austėja Lunskytė-Yildiz – vienintelė „DramaTest“ atviro kvietimo metu atrinkta dalyvė, pasirinkusi dirbti su klasikine medžiaga. Jos rankose – puikiai žinomas James Matthew Barrie kūrinys „Piteris Penas“, kurį režisierė adaptuos suaugusiųjų auditorijai. Jos nuomone, „Piteris Penas“ drauge su dar keliais chrestomatiniais vaikams skirtais kūriniais yra ypač aktualus ir suaugusiems. „Anksčiau žmonės gyveno trumpiau, tačiau šiuolaikinis žmogus tarsi nugyvena kelis gyvenimus – turime užsitęsusią vaikystę ir paauglystę, egzistuoja keista skylė „tarp“, kuomet esame nebejauni, tačiau ir dar ne seni. Yra daug spaudimo save realizuoti, tačiau neužaugti, kyla klausimai, ką gi reiškia būti suaugusiu žmogumi. Mano kartai „Piteris Penas“ – toli gražu ne vaikiška medžiaga, joje paliečiamos aktualios ir išties skaudžios temos“, – svarsto A. Lunskytė-Yildiz.
Pasak režisierės, už ją vos jaunesnė visuomenės dalis ilgą laiką buvo gelbėjama nuo suaugimo, aštresnių gyvenimiškų klausimų. „Kartos po manęs jau augo su „Teletabiais“, tam tikru sterilumu, iš kurio išbraukiamas žiaurumas bei realybės apraiškos – viskas yra nupudruota ir paruošta, net vaikų žaidimų aikštelės yra labai minkštos, kad nenugriūtum ir neužsigautum. Pjesės kaip „Piteris Penas“ – pavyzdžiui, jo Disnėjaus versija, – irgi dažnai pateikiamos kaip būtent tokios saugios vaikų žaidimų aikštelės. Tačiau skaitydamas originalų kūrinį žmogus tikrai gali užsigauti“, – teigia menininkė.
Lietuviškos šeimos skerspjūvis
Tadas Montrimas | Bartosz Frątczak nuotr.
Režisierius Tadas Montrimas sako Vilniaus mažojo teatro kvietimą dalyvauti konkurse priėmęs kaip labai laiku atsiradusį gelbėjimosi ratą – anot jo, tai tapo galimybe sustabdyti teatrinės veiklos vakuume gresiančią kūrybos įgūdžių degradaciją. „Teatro žmonėms būtina praktika, nes „kūrybos raumuo“ nenaudojamas nyksta: reikalingi nuolatiniai iššūkiai, nuolatiniai terminai, nuolatinis judėjimas. Buvau laimingas jau vien paruošęs ir išsiuntęs paraišką, o gavus žinią, kad patekau į antrą turą, supratau, kad esu arti finišo ir noriu kautis iki galo“, – atrankos įspūdžiais dalinasi menininkas.
Eskizui T. Montrimas pasirinko Dovilės Zavedskaitės-Statkevičienės pjesę „Ein Elefant“ (vok. dramblys), kurioje ironiška ar net sarkastiška, taiklia, poetiška kalba pasakojama vienos lietuvių šeimos istorija, persmelkta melo, baimės, nenoro suprasti ir formalaus tautiškumo: „Mane labai žavi dramaturgės kalba, muzikalumas, humoro jausmas ir temos. Nekantrauju susitikti su aktoriais ir pradėti darbą su šia įdomia ir svarbia Lietuvai medžiaga“.
Visi „DramaTest“ dalyviai savo kūrybinius procesus pradės balandžio-gegužės mėnesiais – naujiesiems režisieriams ir visai teatro komandai tai taps proga saugiai sugrįžti į pasiilgtas repeticijas. Tikėtina, kad „DramaTest“ metu gimę eskizai savo kelionę tęs ir toliau, vieną dieną išaugdami iki didelių sceninių pastatymų.
