Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos nuotr.

Vokiečių kilmės rašytojas ir istorikas Patrickas Süskindas išgarsėjo 1985 m., parašęs jau klasika tapusį romaną „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ („Alma littera“, 2015). Tikriausiai net jei ir neskaitėte šios knygos, esate pažįstami su Žanu Batistu Grenuju, kurio vardas jau tapo, jei ne mums visiems, tai neabejotinai kvepalų pasaulio atstovams, kone bendriniu žodžiu.

Romano „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ fabula nesudėtinga. Tai istorija apie motinos paliktą vaiką Žaną Batistą Grenujį, kuris pats neturi kvapo, tačiau yra viliojamas paslaptingo kvapų pasaulio. Augdamas jis uosto viską aplinkui, o kai pamato, kaip yra gaminami kvepalai, šis procesas jį taip apžavi, kad jis tampa kvepalų gamintojo pameistriu.

Grenujį šis procesas pakerėjo. Jei kas gyvenime ir kėlė jam susižavėjimą – aišku, išoriškai nematomą, užslėptą, lyg šalta liepsna deginantį, – tai tik šis metodas ugnimi, vandeniu, garais ir gudriai sumanyta aparatūra išplėšti iš daiktų jų kvepiančią dvasią. Juk ši kvepianti dvasia, eterinis aliejus ir buvo juose geriausia, tik dėl jo Grenujis tais daiktais ir domėjosi.

Netrukus Grenujis iš gimtojo miestelio iškeliauja ieškoti ir mokytis naujų technikų į Orleaną ir atsiduria Grase. Labiausiai jį domina žmogaus kvapo įamžinimas. Grenujis nori išmokti paversti merginos, kuri jam kvepia skaniausiai, kvapą kvepalais, kurie skleistųsi po truputį, išliktų ilgiau nei akimirka.

Yra kvapų, išsilaikančių dešimtmečiais. Muskusu įtrinta spinta, cinamono aliejuje išmirkytas odos gabalėlis <…> kvepia tol, kol gyvi. O kiti – limečių aliejus, bergamolės <…> išsivadėja jau po kelių valandų <…> Parfumeris priešinasi šiai fatališkai aplinkybei perdėm lakius kvapus sujungdamas su tvaresniais <…> Kodėl negalima padaryti ko nors panašaus su tos mergaitės kvapu?

Tačiau norėdamas sukurti tokį kvapą, kuris nugalėtų visus kitus, ir tapti tikru meistru, Grenujis turi treniruotis ir eksperimentuoti, tad jis renka kitų merginų kvapus bandydamas išsiaiškinti, kaip kuo ilgiau išlaikyti kvapą. Deja, kad atliktų eksperimentus, Grenujis turi merginas nužudyti. Vienas po kito atsiradę merginų lavonai sukelia sumaištį miesto bendruomenėje – visi stengiasi rasti žudiką.

Dėl tokio iškrypėliško nusikaltimo įtarti buvo galima tik čigonus. Bet tuo metu jokių čigonų aplinkui nebuvo, visoje apylinkėje nebuvo <…> Nesant čigonų iš karto imta įtarinėti keliaujančius italų darbininkus. Tačiau ir italų nebuvo <…> Visą kraštą prislėgė baimė.

Romano įtampa auga kartu su Grenujo profesionalumu, siekiant užsibrėžto tikslo. Ir vieną naktį jam pavyksta. Jis sukuria kvapą, kuris turi jį, visų atstumtą, nemylimą ir nepastebimą asmenį, paversti gerbiamu ir pagarbos vertu piliečiu, tačiau vietoj to jis yra suimamas ir nuteisiamas mirties bausme. Budelis turi tiksliai suduoti dvylika smūgių į sąnarius ir pakabinti žudiką ant kryžiaus, kol Grenujo gyvybė išblės, tačiau prieš įvykdant bausmę nutinka tai, ko nė vienas negalėjo numatyti.

Jis, Žanas Batisas Grenujis, gimęs be kvapo dvokiausioje pasaulio vietoje, kilęs iš atmatų, purvo ir puvėsių, augęs be meilės, gyvenęs be šiltos žmogiškos sielos, vien iš užsispyrimo, iš savo bjaurumo, mažas, kuprotas, šlubas, atgrasus, visų vengiamas, šlykštus vidumi ir išore, – jis pasiekė, kad pasaulis jį pamėgtų.

Tačiau tas nieko nejaučiąs kūrėjas, tas antžmogis, atėjus šlovės akimirkai nepajunta nieko, tik neapykantą šitai silpnai žmonių giminei, kuri suklumpa prieš jo apgaulę, pasiduoda malonumų tvaikui ir akimirksniu užmiršta visas įdiegtas ir taip stipriai saugomas moralines normas. O štai Grenujis to nepajaučia. Jis išlieka orgijos stebėtoju, kuris galiausiai nepakelia žmogiško siautulio ir praranda sąmonę, galbūt iš pasišlykštėjimo ar vilčių žlugimo, o galbūt dėl turėto geismo išsipildymo ir supratimo, kad net tiek vargęs jis neliko patenkintas?

„Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ yra istorinis romanas, nestokojantis magiškojo realizmo ir trilerio elementų. Matyt tai, kad kūrinys savo stiliumi gali sužavėti skirtingas skaitytojų auditorijas, bus nemažai prisidėję prie jo sėkmės.

Romanas nestokoja išmonės, tad šią knygą galima skaityti uostant Žako Batisto Grenujo sukurtą ir Patricko Süskindo į buteliukus supilstytą kvapą, uodžiant ne tik Grenujo istoriją, bet ir ją „fiksuojančius“ elementus: visuomenės kritiką, meno ir moralės santykį ir kt. Tai romanas, kurį skaitant patariama ne tik mėgautis kvapu, bet įkvėpti taip, kad pajustumėte sudedamąsias dalis, kurios čia parinktos ypač pretenzingai.