Jūratės Katinaitės „Karalių kuria aplinka“: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Gražinos Ručytės-Landsbergienės prisiminimai
Dešinėje – repeticija su pianiste Gražina Ručyte-Landsbergiene Operos ir baleto teatre 1984 m. | Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.
„Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka iš Jūratės Katinaitės sudarytos knygos „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Leidinys pasakoja apie vieną ryškiausių Lietuvos operos artistų, nepriekaištingos vokalinės technikos ir unikalių gabumų menininką Vaclovą Daunorą. Operos artisto gyvenimo detalės atsiskleidžia pianistės Gražinos Ručytės-Landsbergienės atsiminimuose. „Karalių kuria aplinka“ 2018 m. išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galite elektroninėje parduotuvėje 2di.lt arba 2di pardavimo vietose.
Gražina Ručytė-Landsbergienė: Akompaniatoriaus laimė
Teatre dirbau 28-erius metus ir patyriau, kad tais laikais greta gyvavo dvi ryškios vokalinės tradicijos: rusiškoji jausminė ir itališkoji klasikinė. Pirmajai atstovavo Valentinas Adamkevičius, Elena Saulevičiūtė, Irena Ylienė, kiti dainininkai. Toji stilistika vyravo. O kai iš Milano „La Scalos“ teatro stažuotės grįžo Virgilijus Noreika, Vaclovas Daunoras, Giedrė Kaukaitė, iš Bulgarijos – Eduardas Kaniava, pajutome tą kitą, kuri žavėjo puikia kantilena, visai kitokia vokaline raiška. Man tai buvo daug natūraliau ir priimtiniau. Ir aš kaip akompaniatorė stengiausi ta kryptimi eiti ir save kaip muzikę auginti. Kadangi buvau tremtinė, negalėjau keliauti, tiesiogiai tokios informacijos semtis iš kitų centrų, todėl mokiausi per ten pasitobulinusius dainininkus.
Repeticija su pianiste Gražina Ručyte-Landsbergiene Operos ir baleto teatre 1984 m. | Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.
Dabar jauni vokalistai turi visas galimybes mokytis įvairių stilių. Todėl dabar jau kitas vokalizavimo lygis ir kitokie dainavimo technikos problemų sprendimo būdai. Bet taip galiu apibendrinti šiandien, po ilgų darbo ir stebėjimo metų. O štai Vacys, man atrodo, tuo stebėjimu net neužsiėmė. Jis turėjo Dievo dovaną. Kai prisimenu jo dainavimą iki stažuotės Italijoje, man atrodo, kad ir tada jis buvo tame kelyje. Intuityviai. Gal klystu, bet jį, regis, apėjo ir visokios balso negandos, kurios ištinka dažną dainininką mokymosi kelyje. Jo mokytojas Zenonas Paulauskas rodydavo Vacį atvykusiems gastroliuojantiems dainininkams. To, į ką mes, muzikantai, dedame daug jėgų, siekiame kaip tikslo, jam nereikėjo siekti. Jis turėjo iš prigimties. Tai labai reta.
Mes nedaug dirbome kartu, man būdavo lengva prie jo prisitaikyti. Dabar, kai paklausau mūsų su Vaciu įrašų, galvoju, kad ankstyvesniuose man trūko brandos, aš dar nebuvau pasiekusi to lygio, kuris atėjo vėliau, kai jau žinojau, ką noriu pasakyti ir kokiomis priemonėmis tai išreikšti.
Vaclovo dainavimas visiems darė įspūdį. Jo balsas buvo sklidinas obertonų, o pati raiška – stipri, dramatinė. Aš ir dabar ne tik prisimenu, bet visu kūnu jaučiu tą tirštai prisodrintą dramatizmo atmosferą, kai jisai „Don Karle“ prie ilgo juodo stalo dainuodavo Pilypo ariją. Manau, kad kiekvienas, kuris yra tai girdėjęs, niekada nebepamirš…
Teko man tą ariją ne sykį jam akompanuoti. Visuomet laukdavau ir mintyse spėliodavau, ar pagaus jis mano siūlomas inspiracijas, ar ne. Nuo pat įžangos stengdavausi paruošti jam emocinę situaciją. Taip, jis pagaudavo mano mintį ir ją pratęsdavo. Tokios akimirkos yra didžiausia akompaniatoriaus laimė. Kartais arijos kulminacija „Nemyli ji manęs“ nuskambėdavo piano, ne forte. Ir tas piano būdavo sukrečiantis, kupinas tokio skausmo, kad, regis, sustoja laikas, nebejauti nieko, tik tą baisią sužeistos širdies kančią.
Vaclovo kūryba buvo dovana klausytojams. Tokios vokalinės raiškos, kantileninės jėgos, psichologinio paveikumo galima tik pavydėti. Čia prisimenu ne tik jo Pilypą, bet ir Aleką, ir Mefistofelį, ir romansus… Ludwigo van Beethoveno „In questa tomba oscura“ [„Giliam kape“] Vaclovas irgi dainuodavo visiškai kitaip nei visi kiti dainininkai. Užtat ir poveikis buvo kitoks.
Grimuojant karaliaus Pilypo vaidmeniui Giuseppe’s Verdi operoje „Don Karlas“ prieš TV filmavimą 1984 m. | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.
Mano sąmonėje buvo labai stiprus tautinis elementas. To ieškodavau ir kompozitorių kūryboje, ypač Felikso Bajoro. Ir su Regina Maciūte, ir su Gražina Apanavičiūte, ir su Giedre Kaukaite stengiausi skleisti tą jėgą, kurioje yra mūsų tautinė savastis. Prisimenu ir Vacio atliekamus tokius kūrinius, jo gilų, neiliustratyvų lietuviškumą.
Ryškiausias mūsų bendradarbiavimo vaisius – Vytauto Jurgučio vokalinis ciklas „Kareivio laiškai“ balsui, fortepijonui ir mušamiesiems pagal emocingas, įtaigias Vlado Šimkaus eiles. Ten įkūnyta žmogaus, patekusio į ribinę situaciją, drama. Aš stengdavausi Jurgučio sąskambius pateikti pažeidžiamai. Juk tai skaudūs, gniuždantys patyrimai – karas, mirtis, netektys. Vacys pagaudavo mano inspiracijas. Manau, kad mes buvome tikri bendraminčiai tame kūriny. Man patiko atlikti „Kareivio laiškus“ be mušamųjų — jie užgoždavo tuos aštrius kampus, kuriuos aš išryškindavau fortepijono partijoje, o Vacys labai jautriai pagaudavo. Laukdavau progų atlikti šį kūrinį, tačiau porą sykių, dideliam mano nusivylimui, Vacys atsisakė dainuoti, jį pavadavo kiti dainininkai ir rezultatas jau buvo ne toks. Dėl vieno atvejo man ypač apmaudu. Buvome pakviesti atlikti „Kareivio laiškus“ Maskvoje, SSRS kompozitorių sąjungos suvažiavime. Buvo praėję nemažai laiko nuo paskutinio atlikimo, tad reikėjo repetuoti, o gal buvo kitokių priežasčių, ir Vacys atsisakė.
Kartais jis elgdavosi nerūpestingai, ne visada kantriai ruošdavosi ir vis tiek buvo vienas svarbiausių, ryškiausių artistų. Prisimenu jo ambicingą pasirodymą, kai pristatė paruoštą Mefistofelio partiją „Fauste“. Tąsyk buvo surengtas jam kaip ir egzaminas, teatro vadovybė turėjo įvertinti ne tik vaidmens paruošimą, bet ir atsakingumą. Ir jis įrodė, ko vertas jo ėjimas į sceną. Tai buvo įsimenantis atlikimas. Pradedant puikiai paruoštu muzikiniu tekstu. Jam nereikėjo stebeilyti į dirigentą, kad šis parodytų, kur įstoti. Regis, Vacys maudėsi toje muzikoje, išryškindamas akcentus, perteikdamas detales. Po to visi bėgome žiūrėti spektaklio. Ne tik į „Faustą“ dėl jo eidavome. Ir ne po vieną sykį. O ką jau kalbėti apie „Don Karlą“…
Pirmoji meilė — pianistė Aldona Dvarionaitė | Algimanto Kunčiaus nuotr., 1965 m.
Prisimenu, buvau ką tik grįžusi iš Sibiro ir pradėjusi dirbti teatre, kai mane paskyrė su grupe solistų ir konservatorijos studentų važiuoti koncertuoti į Šiaulius. Tąsyk Daunoras atsisakė koncertuoti su manimi ir pasirinko Aldoną Dvarionaitę. Nesmagiai pasijutau, tačiau Šiauliuose pamačiau, kad jiedu įsimylėję vienas kitą, kad nieko daugiau aplinkui nemato. Tada supratau, kad atsisakyta visai dėl kitos priežasties. Labai rimtos, kaip man tada pasirodė. Buvo gražu į juos žiūrėti. Tačiau tėvai Aldonai draudė šį ryšį. Tai buvo didelė jaunų žmonių tragedija. Paskui gana netikėtai Aldona ištekėjo už lenko dailininko. Man atrodo, kad šis visus nustebinęs žingsnis buvo skaudaus išsiskyrimo su Vaclovu pasekmė.
Spontaniškumo ir polėkio jam taip pat nestigo. Prisimenu, kaip jis man pats pasakojo, kad, norėdamas apstulbinti ir sužavėti savo būsimą žmoną Gražiną, lengvai įkaušęs ėjo laiptų turėklais. Ne bet kokiais, o geležinkelio stoties pėsčiųjų tilto turėklais virš traukinių!
Visai neseniai jis man padėkojo ir pasakė, kad dirbti su manimi jam buvo svarbu ir kad be mano pagalbos nebūtų savarankiškai atradęs kai kurių interpretacinių dalykų. Esu dėkinga jam už tai. Juk ne kiekvienas pastebi ir įvertina akompaniatoriaus indėlį. Vadinasi, mokėmės vienas iš kito. Ir štai po tiek metų susitikom ir pajutau artumą, sakyčiau, net prisiminiau tą jausmą iš anų laikų, kai kartu dirbom ir būdavo labai malonu, kad galime rasti bendrą kalbą, muzikoje pratęsti vienas kito mintį. Kaskart jo klausydamasi stebėdavausi: aš juk žinau, kaip turi būti. Bet jam pavyksta geriau pasakyti tai, ką aš žinau!
2015 m. rugsėjis
