Monika Urmanavičiūtė-Jonaitienė. Be pavadinimo. Apie 1985 m. | Šeimos nuosavybė

Dailėtyrininkė Ona Gaidamavičiūtė apžvelgia grafikės, tapytojos Monikos Urmanavičiūtės-Jonaitienės (1935–1999) kūrybos kelią. Dailininkės svarstymų, pasisakymų apie kūrybą neišliko, apie ją nėra parašyta išsamių straipsnių, juo labiau studijų, tad šiuo tyrimu bandoma tai kompensuoti. Dailininkės kūrybos pavyzdžiai pasitelkti daugiausia iš privačių – jos artimųjų (sūnaus, sesers) – kolekcijų.

Gyvenimo kelias

Būsimoji dailininkė–grafikė, tapytoja – Monika Urmanavičiūtė gimė 1935 metų liepos 26 dieną Stakliškių kaime, tuometiniame Jiezno rajone, gausioje (keturios seserys) valstiečių amatininkų šeimoje. Tėtis Juozas Urmanavičius buvo verpimo ratelių meistras, o mama Antanina Zmejauskaitė – siuvėja.

1942–1950 metais Monika Urmanavičiūtė mokėsi Stakliškių aštuonmetėje mokykloje ir, dar čia pajutusi įkvėpimą dailei, kūrybai, 1950-aisiais įstojo į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, tekstilės specialybę, kurią baigė po penkerių metų.

1959-aisiais Monika Urmanavičiūtė įstojo į tuometinį Valstybinį dailės institutą, Grafikos katedrą. Institutą baigė 1964 metais. Jau 1966-aisiais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. Nuo 1965-ųjų menininkė dalyvavo dailės parodose – iš pradžių grupinėse, vėliau surengė autorinių. Parodos rengtos ir Lietuvoje, ir užsienyje. Autorė pelnė nemažai apdovanojimų ir už taikomosios, ir už vaizduojamosios dailės darbus.

Monika Urmanavičiūtė-Jonaitienė. „Žuvys“. 1969 m. | Šeimos nuosavybė

Monikos gyvenimo ir kūrybos kelias sustojo gana greitai ir tragiškai – 1999-ųjų gruodį (ją, kaip ir jos mamą, pakirto klastinga liga), nors ji ir labai mylėjo gyvenimą ir žvelgė į jį optimistiškai, – tai ypač atsiskleidė jos įvairiaspalvėje kūryboje.

Akivaizdu, kad pagrindinis dailininkės įkvėpimo šaltinis buvo gamtos pasaulis. Ją be galo įkvėpdavo kelionės. Sūnaus Kęstučio liudijimu, jai itin didelį įspūdį paliko Kaukazo,
Krymo kalnai. Gyvi kelionių įspūdžiai fiksuojami ir grafikos lakštuose, ir pastelėse, ir akvarelėse.

Kūrybinis palikimas

Monikos Urmanavičiūtės-Jonaitienės kūrybinis palikimas itin įvairus – nuo grafikos iki tapybos, akvarelių, pastelių, net tekstilės, batikos darbų, nors pagrindinė jos kūrybos
šaka buvo grafika. Dailininkė dirbo lakštinės, taikomosios grafikos bei plakato srityse. Labiausiai mėgo kurti plokščiaspaudę grafiką – linoraižinius (beje, vėliau ir ofortus).

Intensyviausiai Monika nespalvotą grafiką kūrė septintojo dešimtmečio pabaigoje–aštuntojo pradžioje (1966–1972) ir vėliau. 1992–1996 metais ji daugiausia kūrė linoraižinius,
o dešimtajame dešimtmetyje – daugiausia ofortus, išsiskyrusius ypatinga detalių gausa, kaligrafiškumu. Devintajame dešimtmetyje buvo labiau atsidėjusi spalvotiems kūriniams,
pastelei. O produktyviausias jai buvo XX amžiaus devintasis dešimtmetis.

Vienspalviai linoraižiniai patraukia faktūrų gausa, linijos, dėmės iškilmingumu. Laisvai plaukia siužetas, pulsuojanti linija savotiškai „įsiūbuoja“ vaizdą. Ta pati gyvastinga energija liejasi ir cinko ofortuose, įtraukdama į kūrybos amžinybę, tęsiamą architektūros ritmuose.

Aiškios kontūrinės linijos slepia formų gausą, paprastame monumentaliame vaizde sukurdamos vidinės ramybės ir įtampos pojūtį. Daugiausia Monika mėgo gamtos vaizdus,
peizažus, tapė natiurmortus, kiek mažiau – portretų. Motyvai – gamtiški, organiški. Linijų gyvybingumas galbūt šiek tiek primintų Stasio Krasausko grafikos stilistiką, potėpių turtingumas, spalvų sodrumas peizažuose – Paulio Cézanne’o, o pastelių ūkanos – Kazio Šimonio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ar net Nikolajaus Rericho kūrybą. Ir vis dėlto ji, Monika, išliko savita.

Monika Urmanavičiūtė-Jonaitienė. „Vasara“. Linoraižinys. 1972 m. | Šeimos nuosavybė

Ankstyvuosiuose Monikos darbuose (kad ir pastelėse) daugiau apibendrinimo, o vėlesniuosiuose – daugiau detalių. Sunku atpažinti, kurio laikotarpio darbuose daugiau ryškių
spalvų, o kurio – pasteliškesnių.

Taip pat ir eskizai prisodrinti dinamikos, gyvastingumo. Formos, linijos bei spalvos irgi gyvybingos. Nors dailininkės kūriniai ir nestokoja dekoratyvumo, tačiau jie nėra savitiksliai, o perteikiantys vaizduojamos aplinkos (taip pat ir vidinį) dinamizmą.

Vaizduojamoji grafika

Dailininkė mėgo kurti ciklus. Vienas garsiausių – linoraižinių ciklas „Lino darbai senojoje Dzūkijoje“ (1966–1968), kuriame tikroviškai, per moterų figūras, ir kartu labai poetiškai perteiktas visas lino kelias – „Linų rovimas“, „Linus kloja“, „Linus mina“, „Verpėjos“, „Audėja“, „Audinių skalbėjos“ ir t. t. Čia ir pačios figūros (moterų) perteiktos itin plastiškai, organiškai – moterys palinkusios kaip patys linai.

Itin įtaigus 1969 metų linoraižinys „Motinai“. Kaip savo pusseserei Onai Augustavičiūtei-Gaidamavičienei (1947–2001) yra prasitarusi pati dailininkė, šį linoraižinį ji dedikavo
savo motinai, jos dukroms, savo seserims, ypač jauniausiajai – Aldutei, kuri mirė labai jauna. Motinos figūra išdidinta, ji vaizduojama kaip maitintoja, apglėbianti savo penkias dukras. Taip tarsi pabrėžiamas ne tik motinos globėjiškumas, pasiaukojimas, bet ir gyvybingumas, primenant motinos – matricentrinės linijos – svarbą (norisi prisiminti Marijos Gimbutienės, taip pat iš Stakliškių kilusios mokslininkės Elinor Gadon atradimus, išryškinusius Moters Deivės kulto svarbą).

Monika Urmanavičiūtė-Jonaitienė. „Močiutės gėlės“. Ofortas. | Šeimos nuosavybė

Kitas grafikos (ofortų) ciklas – „Močiutės gėlės“, kuriame banguojančios organiškos linijos, pasitelkiant gėlių motyvus, tarsi sukuria pulsuojančio kilimo įvaizdį. Svarbu, kad gėlių motyvas atsiskleidė ir dailininkės tapyboje, akvarelėse, atvėręs subtilią, virpančią daugiatonę spalvų gamą.

Linoraižinyje „Pynėjas“ (dailininkės liudijimu, tai senelis Simanas) itin įtaigiai, per linijų ritmą perteiktas etnografiškas senolio, pinančio krepšius, portretas, jo organiškas sąlytis su atliekamu darbu. Visa figūra, nuo viršun kylančio pypkutės dūmo, rankos, tarsi susilieja su pinamų krepšių linijomis. Jaukumo senolio atvaizdui suteikia ir šalia tupinčio katino figūra.

Akivaizdu, kad dailininkė jautė itin artimą ir intensyvų ryšį su gimtuoju Dzūkijos, Stakliškių, kraštu, jo žmonėmis, visa darbų ir papročių etnografija. Panoramiškas Dzūkijos kraštovaizdis su banguojančiais kaimo kalneliais, vingiuojančiais keleliais, sodybomis, kryžiais atsiveria linoraižinyje „Dzūkija“.

Dailininkė yra palikusi ir itin kaligrafiškų senamiesčio, daugiausia Vilniaus, vaizdų – ofortų, išsiskiriančių akademiškumu, tikroviškumu. Daugiausia jų sukūrė dešimtajame XX a. dešimtmetyje, pvz., ofortą „Vilnius“ (1993; iš asmeninės sesers Joanos Urmanavičiūtės-Asanavičienės kolekcijos), ofortą „Trakų pilis“, ofortus „Vilnius, Aušros Vartai“, „Kauno rotušė“. Nors šiuose kūriniuose itin kruopščiai perteikiamos tikrovės detalės, bet juose nestinga ir poetinės įtaigos.

Tapyba, pastelės

Bene gausiausią Monikos Jonaitienės (ir ankstyvosios, ir vėlesnės) kūrybos dalį sudaro pastelės, dauguma jų net nedatuotos ir neįvardytos. Gausiausią galbūt dėl to, kad pastelės –
puiki priemonė greitai ir virtuoziškai kurti eskizus. Pasteles dailininkė liedavo ant įvairių tonų (melsvo, rusvo, žalsvo, kt.) spalvoto popieriaus. Dažniausias motyvas – gamtos vaizdai, peizažai. Spalvų paletė įvairuoja – nuo blyškesnių, ramesnių iki ryškesnių (tai, kaip patvirtina dailininkės sūnus Kęstutis, lėmė ir pastelių techninės galimybės, rūšys). Galima sakyti, pasitelkiami visi spalvų tonai. Visoje kūryboje ypatinga svarba teikiama erdvei, jos traktuotei. Erdvės keliaplaniškumą – gylį, platumą – ypač subtiliai perteikia toniniai pastelių niuansai, šešėliuotumo modeliuotė. Būtent švelnūs pastelių tonai Monikos kūrybai suteikia neapibrėžtumo, mistikos atspalvį. Pastelėse veriasi melsvatoniai slaptingi toliai, atsiskleidžia palaimingas gyvenimo harmonijos, vienybės su gamta pojūtis. Gamta visada buvo dailininkės kūrybos įkvėpimo ir atspirties taškas.

Monikos pastelės spinduliuoja vidinę šilumą. Tai ypač ryšku rusvose, ochros tonų prisodrintose pastelėse, šiuo atveju perteikiančiose konkrečių (taip pat ir abstraktesnių) aplinkos detalių (senamiesčio namų, valčių prieplaukos vaizdų, kt.) grožį, savotišką švytėjimą.

Dažniausi pastelių motyvai – upės vingiai, medžiai, kalvos. Taip pat ir konkretesni motyvai, sakysim, valtis. Valties įvaizdį apskritai galima traktuoti kaip tam tikros ribos (pavyzdžiui, tarp šiapusinio ir anapusinio pasaulių) įveikos ženklą.

Taikomoji grafika

Monika Jonaitienė dirbo ir taikomosios dailės – grafikos – srityje, kūrė atvirukus, plakatus, ekslibrisus, herbus. 1970 metais sukūrė Molėtų miesto herbą, kurio naujasis etalonas 1997 metų birželio 19 dieną buvo aprobuotas Heraldikos komisijos. Iš pradžių, 1970-aisiais, dailininkė parengė kelis variantus su gamtos ir poilsio simboliais: palapine, saule, žuvėdromis… 1970 metų vasario 11 dieną buvo pateiktas kitas herbo eskizas su Radvilų ragais (lenkiškas herbas, gautas 1413 metais Horodlėje) ir vėžiu. Iki galo simboliai buvo suderinti kovo 10 dieną. Tada komisija paprašė Moniką padaryti du herbo variantus: abiejuose baltame (sidabriniame) lauke pavaizduoti tris mėlynas žuvėdras, tik viename variante auksinį raktą pavaizduoti juodoje, o kitame – raudonoje skydo galvoje, ir darbo tvarka nuspręsti, kurį herbą priimti. Iš dviejų variantų balandžio 8-ąją buvo aprobuotas etalonas
su raudona skydo galva.

Darbai muziejų fonduose, iliustracijos

Monikos Jonaitienės grafikos darbų saugo ir Lietuvos dailės muziejus („Linų darbai senojoj Dzūkijoj“. 1968. Popierius, linoraižinys). Šis darbas LDM rinkiniuose saugomas nuo 1968 metų. Taip pat Jonaitienės kūrybos pavyzdžių yra ir Prienų krašto muziejuje (tarp jų – 24 atvirukai, 11 paveikslų ir miesto herbas), privačiose giminės kolekcijose.

Monika UrmanavičiūtėĖ-Jonaitienė. „Aguro krioklys“. 1967 m. | Šeimos nuosavybė

Dailininkės grafikos darbų – iliustracijų (pavyzdžiui, „Pavasaris kalnuose“) yra publikuota 1968-ųjų „Poezijos pavasaryje“, darbai paminėti kataloge „Lietuvių tarybinė grafika 1940–1970“. Grafikos kūriniai (iš viso – apie dešimt), daugiausia linoraižiniai, sukurti XX a. septintajame dešimtmetyje–aštuntojo pradžioje, paimti į dailininkės pusseserės Anelės Zurlienės knygą „Minties erdvė: esė miniatiūromis“ (Kaunas, 2002). O linoraižinys „Dzūkija“ (1969), kuriame perteiktas banguojantis gimtojo krašto peizažas, parinktas šios knygos viršeliui.

Apibendrinant – dailininkės Monikos Jonaitienės kūryba yra daugiasluoksnė ir pasirinktomis technikomis, ir minties įprasminimu ar vaizdo išgryninimu. Jos pasitelkiami siužetai, personažai sunkiai telpa į realybės rėmus. Paprasčiausiomis priemonėmis – grafišku linijų bangavimu, spalvų, faktūrų skambėjimu įprasminami egzistencijos simboliai. Kaip
pastebi dailininkės sūnus Kęstutis, gyvybingumo, jaukumo pojūtis labai stiprus. Tai – pagrindinė gija, jungianti įvairiausius dailininkės minties ir rankų darbo kūrinius. <…>
Nuo paprasčiausios banguojančios lietuviško peizažo linijos iki mistinių spalvų ir faktūrų abstrakcijų Monikos Urmanavičiūtės-Jonaitienės tapyboje skleidžiasi šviesi ateities vizija, mistiška gamtos ir visatos pajauta. 

Monikos grafikoje daugiau realizmo, tikrovės bangavimo, tapybos darbuose, pastelėse atsiskleidžia mistinis – vidinių išgyvenimų – pasaulis; skleidžiasi vizijų poetika, slaptingi toliai.

Dailininkės kūryba balansuoja tarp abstraktumo ir figūriškumo, o darbų kompozicijos išsiskiria ypatinga įtaiga. Visa Monikos Jonaitienės kūryba, nesvarbu, ar tai būtų grafikos lakštai, ar pastelių brūkštelėjimai, yra apimti judėjimo, vidinės pulsacijos ir šilumos, o kartais – net kaitinančios saulės kaitros.

Organiški, „plaukiantys“ pastelių motyvai – tarsi kelių ir upių arterijos, pavasario polaidžio vanduo, tarsi paties gyvenimo tėkmė. Susidaro įspūdis, kad dailininkės darbuose „dalyvauja“ visa makro- ir mikrovisata – nuo mažiausio jurgino žiedo iki didingiausių kalnų.

Tad kūrybos universalumas (turiu galvoje ir motyvus, ir formas, ir technikas) – dailininkės stiprybė, pulsuojanti gyvybinga spalvų gama.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Ona Gaidamavičiūtė (2018 m., nr. 4).