Vilniaus Gaonas, 1897 m. | Leidinio „Vilniaus vardai“ iliustracija
„Vilniaus galerija“ dalinasi dar viena ištrauka iš knygos „Vilniaus vardai“ (ankstesnius tekstus skaitykite čia). Joje autorius Tomas Venclova trumpai pristato judaizmo istorijoje neištrinamą žymę palikusį Vilniaus Gaoną – žydų mąstytoją, išminčių, Talmudo žinovą. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.
Gaonas (jidiš Goen), Vilniaus Gaonas (jidiš Der Vilner Goen), Hagra (hebr. ha-GeRA < ha-Gā’ōn Rabbi ’Ēlijjāhū – šventasis mokytojas Elijas) (tikr. Elijas ben Saliamonas, 1720–1797), žydų mąstytojas, Talmudo žinovas. Gimė netoli Lietuvos Brastos (dab. Brestas Baltarusijoje), Selcuose. Iš jo protėvių buvo daug išgarsėjusių rabinų. Jau septynerių metų Elijas pasakė Vilniaus Didžiojoje sinagogoje pamokslą, aiškindamas painų Talmudo klausimą, ir gandas apie jo gabumus pasklido po visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Pasakojama, kad devynerių metų jis išmoko atmintinai visą Senąjį Įstatymą, o dešimties – beveik visą Talmudą; dvylikos dalyvavo rašto mokovų ginče dėl žydų kalendoriaus tikslumo ir tą ginčą išsprendė, remdamasis astronomijos žiniomis. Buvo išsiųstas mokytis į Kėdainius, bet netrukus grįžo į Vilnių, kur persikėlė jo tėvai.
Gaono mauzoliejus žydų kapinėse | R. Paknio nuotr.
1740 m. Elijas išvyko į kelionę, norėdamas aplankyti Šventąją Žemę, tačiau 1745 m. grįžo jos nepasiekęs. Padavimai mini jo lankymąsi Berlyne ir kitur. Vilniaus žydų bendruomenės vyresnieji pasiūlė jam būti rabinu arba vadovauti ješivai, tačiau jis ryžosi toliau studijuoti Talmudą. Bendruomenė skyrė jam nemažą pašalpą, bet didelę jos dalį pasiimdavo daugiavaikis Elijo tarnas. Pats Elijas gyveno itin kukliai ir asketiškai – sakoma, miegodavęs tik po tris keturias valandas, maitinęsis daugiausia bulvėmis, žiemą dirbdavęs nekūrentame kambaryje, kitais metų laikais nuleisdavęs kojas į dubenį su šaltu vandeniu, kad neimtų miegas. Dėstė tik nedideliam draugų ir sekėjų būreliui.
Trisdešimt penkerių metų sulaukęs Elijas išsprendė dviejų žymių Vokietijos talmudistų, Jacobo Emdeno ir Jonathano Eibeschützo, ginčą dėl amuletų (Eibeshützo naudai). Nuo to laiko jo šlovė ėmė sklisti toli už Lietuvos ribų. Ilgainiui jis gavo Gaono („genijaus“) vardą; Ha’gra yra žodžių haga’on rabbi ‘eliyahu („gaonas rabinas Elijas“) santrumpa. Be mokslingumo, garsėjo labdara, rūpinosi išpirkti įkaitus ir belaisvius. Legenda sako, jog Gaonas globojo iš katalikybės į judaizmą perėjusį Ger Cedeką (grafą Valentiną Potockį).
1756 m. bendruomenė pastatydino Gaonui namelį Žydų gatvėje, šalia buvo ir nedideli maldos namai (prieš tai jis, pasak tradicijos, gyvenęs Antakalnyje ir kitur). Čia jo klausytis atvykdavo mokiniai iš Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, Vokietijos ir kitų šalių. Tvirtinama, kad Gaonas bendravęs ir su Vilniaus universiteto profesoriais, net konsultuodavęs juos įvairiais klausimais. Jis buvo gerai susipažinęs su matematika, astronomija, anatomija, istorija, muzika, mokėsi iš krikščionių vartoti gydomąsias žoles, ragino versti į hebrajų kalbą pasaulietinius mokslo veikalus (pavyzdžiui, Euklido geometriją), kurie, jo manymu, padėsią geriau suvokti Talmudą.
Gaonas buvo pirmasis žydų mąstytojas, suvokęs būtinybę išvalyti senuosiuose tekstuose per šimtmečius susikaupusias klaidas ir pagrindęs Talmudo studijose vidinio kriticizmo metodą. Ypač domėjosi tada primirštu Jeruzalės Talmudu. Gaono mąstymas turi kai kurių paralelių su Vakarų filosofija. Parašė apie 70 traktatų, ne tik teologijos bei filosofijos, bet ir astronomijos, algebros, trigonometrijos srities, taip pat iš biblinės geografijos, chronologijos ir archeologijos. Dauguma jų buvo išspausdinti (be kitų, juos skelbė Gaono sūnus Abraomas ben Elijas Vilniškis, 1750–1808).
Gaono mauzoliejaus vidus | R. Paknio nuotr.
Gaonas griežtai smerkė chasidizmą – mistinę panteizmo žymių turinčią judaizmo tendenciją, išryškėjusią XVIII a. Vakarų Ukrainoje. Jis net uždraudė žydų ortodoksų santuokas su chasidais. Dėl jo autoriteto chasidizmas Lietuvoje nepaplito. Gaonui mirus, į kapus jį palydėjo tūkstančiai žydų (sakoma, Vilniuje tą dieną nebuvo įmanoma surinkti dešimties vyrų pietinėms pamaldoms), tačiau chasidai džiūgavo, o tai sustiprino ortodoksų priešiškumą jų atžvilgiu. Antra vertus, pats Gaonas nesišalino misticizmo, domėjosi kabalistika (sakoma, net bandė sukurti dirbtinį žmogų — golemą).
Gaono palaikai iš senųjų žydų kapinių 1953 m. buvo perkelti į Užupio žydų kapines, o 1968 m., kai ir šios buvo panaikintos, — į kapines Šeškinėje. Tikintieji palieka prie jo antkapio raštelius su prašymais. Vilniaus žydų muziejus pavadintas jo vardu, o toje vietoje, kur buvo Gaono namelis, pastatytas biustas (skulpt. Teodoras Kazimieras Valaitis, Mindaugas Šnipas). 1989 m. grąžintas prieškarinis vardas Gaono gatvei (sovietai ją buvo pervadinę Stiklių gatve).
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 99-100 )
Daugiau ištraukų iš knygos „Vilniaus vardai“ skaitykite čia.
