Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš portalo bernardinai.lt

Rež. Vladimiro Bortko serialo „Meistras ir Margarita“ pagal Michailą Bulgakovą kadras (2005 m., Rusija).

Net mirčiai žvelgdamas į akis garsus rusų rašytojas, dramaturgas Michailas Afanasjevičius Bulgakovas (1891–1940), kurio 130-metis minimas gegužės 15-ąją, nesiliovė šlifuoti vieno paslaptingiausių XX a. rusų literatūros kūrinių – savo „Meistro ir Margaritos“. Vis ką nors romano rankraštyje padailindavo. Paskutine jo redaguota fraze likus keturioms dienoms iki mirties tapo Margaritos žodžiai: „Tai, ko gero, literatoriai eina paskui karstą?“ (Так это, стало быть, литераторы за гробом идут?)

Kadangi buvo gydytojas, M. Bulgakovas puikiai suvokė, kad jo dienos suskaičiuotos, tačiau kaip rašytojas ir filosofas netikėjo, jog viskas pasibaigia mirtimi: „Man kartais vaidenasi, kad mirtis – gyvenimo pratęsimas. Tik mes negalime įsivaizduoti, kaip tai vyksta. Tačiau kažkaip vyksta…“ (iš Sergejaus Jermolinskio atsiminimų).

Kaip tai vyksta – šiandien atsakytume dviem žodžiais: rankraščiai nedega.

Tragiškas romano likimas

Rankraščiai nedega, – pasakė vienas „Meistro ir Margaritos“ herojus. Rašytojas apie tai žinojo ne iš nuogirdų: įsikarščiavęs M. Bulgakovas ir pats savo kūrinį įmetė į krosnį.

Romano „Meistras ir Margarita“ likimas toks pat tragiškas, kaip ir jo pagrindinių herojų. Kūrinys buvo rašomas apie dvylika metų, bet taip ir liko nebaigtas – pabaigti sutrukdė autoriaus mirtis. M. Bulgakovas, kaip ir jo Meistras, sunaikino rankraštį, tiesa, kitaip nei jo personažas, iš atminties jį iš naujo atkūrė. O po paskutinių autoriaus pataisų, kurias jis padarė likus mažiau nei mėnesiui iki mirties, „Meistras ir Margarita“ pragulėjo lentynoje dar 26 metus. Jei ne rašytojo našlės pastangos, romanas taip ir būtų likęs nežinomas – ji išsaugojo ir išgelbėjo rankraštį, kaip kadaise tai padarė Margarita.

Pirmoji romano redakcija buvo visiškai nepanaši į tą „Meistro ir Margaritos“ versiją, kurią dabar žinome mes. Nei Meistro, nei Margaritos tada net mintyse nebuvo. M. Bulgakovas sugalvojo kūrinį kaip romaną apie šėtoną, pagrindiniu personažu tapo Volandas – tiesa, tuo metu jį vadino Astarotu, ir keliavo jis be savo įvairiaplaukės svitos. Didelio romano sumanymas rašytojui kilo 1928-aisiais, kai jam sukako 37-eri. Prie darbo jis sėdo arba tais pačiais metais, arba kitais – tiksliai pasakyti neįmanoma, nes skirtinguose rankraščiuose pats M. Bulgakovas rašė skirtingą datą. 

Rašytojas Michailas Bulgakovas. Su dedikacija žmonai Liubovei Belozerskajai: „Mamai Liubai, švelniai mylimai, ir jos Mukai bei Fliuškai. 1928 m. lapkričio 19 d., Maskva.“ M. A. Bulgakovo muziejaus nuotr.

Tačiau žinoma, kad 1929 metų paskutinę žiemos dieną į ОGPU (Jungtinė valstybinė politinė valdyba prie TSRS Liaudies komisarų tarybos) atėjo anoniminis laiškas. Nežinomas informatorius pranešė: „M. Bulgakovas parašė romaną, kurį skaitė tam tikrai žmonių grupei, ten jam sakė, kad tokio jo nepraleis, nes jame labai daug aštrių išpuolių, tada jis jį perdarė ir ketina publikuoti, o pirminę redakciją paskleisti visuomenei kaip rankraštį ir tai padaryti kartu su išspausdintu jau cenzūruotu tekstu.“

1930 m. kovo viduryje M. Bulgakovas sunaikino rankraštį. Tai įvyko po to, kai Vyriausiasis repertuarų komitetas uždraudė statyti jo pjesę „Moljeras“ – nors dramaturgas jau buvo perskaitęs ją Maskvos meniniame akademiniame teatre ir šis buvo priėmęs tekstą. Susierzinęs M. Bulgakovas atkeršijo savo nauju kūriniu, o po savaitės nusiuntė laišką vyriausybei: „Aš asmeniškai, savo rankomis, išmečiau į krosnį romano apie velnią rankraštį…“

Praėjus metams po to, kai rankraščio lapai žuvo ugnyje, M. Bulgakovas grįžo prie savo siužeto. Vėliau savo draugui parašė: „Mane apsėdo velnias. Jau Leningrade ir dabar čia, dusdamas savo kambarėliuose, aš pradėjau rašyti iš naujo puslapį po puslapio tą savo prieš trejus metus sunaikintą romaną. Kodėl? Nežinau. Aš smaginuosi! Tegu krenta į Letą!“

Antrajai romano redakcijai labiau pasisekė. M. Bulgakovas nesiėmė jo deginti ir įvedė naujus herojus – Margaritą ir Meistrą. Darbas užsitęsė penkerius metus: autoriui teko daryti pertraukas, kad galėtų pagal užsakymą rašyti pjeses bei scenarijus ir kaip nors išsilaikyti. Kūrinys tais metais turėjo keletą pavadinimų variantų: „Didysis kancleris“, „Šėtonas“, „Štai ir aš“, „Užsieniečio pasaga“ ir kt. Ir tik 1937-ųjų antrojoje pusėje atsirado pavadinimas „Meistras ir Margarita“. M. Bulgakovas tada ėmėsi rašyti trečią kūrinio versiją.

Jausdamas mirtį rašytojas savo kūrinį pavadino saulėlydžio romanu. Jis dirbo prie knygos kiek galėjo, nuolat taisė, kai ką keitė. Net kai ėmė prarasti regėjimą ir numalšinti skausmą nuo hipertoninės nefrosklerozės galėjo tik morfijus, M. Bulgakovas diktavo žmonai ir jos seseriai paskutinį knygos variantą. Žmona prisimena, kad gyvenimo pabaigoje jis jau praktiškai nebegalėjo kalbėti, bet parodė į „Meistro ir Margaritos“ rankraštį ir išstenėjo: „Kad žinotų, kad žinotų…“ Ir Jelena Bulgakova padarė viską, kad sužinotų. Ji išsaugojo ir perspausdino visus vyro kūrinius, o praėjus 26 metams po jo laidotuvių romanas pagaliau išvydo šviesą ir padarė savo kūrėją žinomą visam pasauliui.

M. Bulgakovas savo paties svarbiausio kūrinio neišvydo išspausdinto ne tik dėl to, kad nespėjo užbaigti ir nuolat taisė. Cenzūra paprasčiausiai jo nebūtų praleidusi. Vienas iš rašytojo draugų, kuriam M. Bulgakovas perskaitė savo rankraštį, pasakė: „Šito spausdinti negalima.“ Romane dažnai skamba politinė satyra. Nors autorius nuolat kai ką perdarydavo, šalindavo „pavojingas“ vietas, „Meistre ir Margaritoje“ vis dėlto išjuokiamos tarybinės normos – nuo nebuvimo mineralinio ir alaus kioske „Alus ir vandenys“ iki bausmių už valiutos naudojimą.

Iš Jelenos Martyniuk fotografijų serijos apie Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ bendradarbiaujant kartu su Bulgakovo namais Maskvoje. | Elenamartynyuk.ru nuotr.

š Jelenos Martyniuk fotografijų serijos apie Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ bendradarbiaujant kartu su Bulgakovo namais Maskvoje. | Elenamartynyuk.ru nuotr.

Įvairiaplaukė svita: nuo šėtono Volando iki katino Begomoto

Visi M. Bulgakovo personažai turi tam tikrų svarbių savybių. Meistras – tai kūrėjas, Margarita – pasiaukojančios meilės simbolis, Ješua paveikslas labai panašus į Jėzų Kristų, o Volandas su savo įvairiaplauke svita – dalis tos jėgos, kuri amžinai nori blogio ir amžinai daro gėrį.

Išskirtinė romano ypatybė – jame yra trys skirtingi erdvės ir laiko klodai. Veiksmas vyksta M. Bulgakovo Maskvoje ketvirtajame dešimtmetyje, senovės Jeršalaime ir mistiniame Volando pasaulyje. Be to, personažai kartais susipainioja tarp tų laiko matmenų. Bet trijų laikų ir trijų erdvių M. Bulgakovui pasirodė maža. Jo herojus vienija tam tikri bendri bruožai, sudarantys triadą. Pavyzdžiui, pasakojime apie Jeršalaimą Volandą atitinka prefektas Poncijus Pilotas, o žmogiškajame pasaulyje – psichiatrijos klinikos direktorius Stravinskis. Visi trys personažai turi valdžią ir plėtoja siužetą – jų pasauliuose bus taip, kaip jie pasakys. Beje, rašytojas ir pats pagarbiai žiūrėjo į skaičių 3.

Romane šėtonas Volandas pasirodo su savo svita – įsimintiniausiais personažais Azazelo, Korovjovu-Fagotu ir katinu Begemotu.

Azazelo paveikslas rašytojo buvo pasiskolintas iš Enocho knygos, Biblijos apokrifų. Taip vadinosi angelas, kuris sukūrė tokį blogį planetoje kaip ginklai ir papuošalai. Azazelo gražiąją žmonijos pusę išmokė meno pagražinti veidą, o pagal Bibliją tai labai nuodėminga. Būtent Azazelo tampa Margaritos gundytoju. Tai jis jai įduoda stebuklingą kremą ir nukreipia tamsiuoju keliu. Vienintelis žmogiškas personažas svitoje – Korovjovas-Fagotas. Manoma, kad jis – actekų karo dievo Viclipuclio prototipas.

Iš Jelenos Martyniuk fotografijų serijos apie Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ bendradarbiaujant kartu su Bulgakovo namais Maskvoje. | Elenamartynyuk.ru nuotr.

Iš tiesų kodėl Volandas romane toks savotiškas, nepanašus į daugelio kitų autorių vaizduojamus šėtonus? M. Bulgakovas, pradėjęs rašyti romaną, rinko įvairius faktus ir smulkmenas apie tamsos kunigaikštį, daugelį jų ir panaudojo romane. M. Bulgakovo Volandas – ne įsikūnijusio blogio simbolis, o veikiau smalsaujantis atklydėlis (neatsitiktinai romane jis prisistato kaip užsienietis, esą nežinantis vietos papročių), eksperimentuotojas – kas atsitiks, jei viešumon bus iškelta ir pademonstruota kai kurių žmonių slepiama tiesa (magijos seansas). Volandas kartu ir žaidėjas. Jis žaidžia sukurdamas žmonėms skirtingas situacijas ir stebi, kaip jie išsisukinėja, ne dėl kokios naudos sau ir tuo labiau ne dėl menkų sukčių ir lupikautojų sielų, o tik dėl pramogos. Jam įdomu, kaip laikui bėgant viskas keičiasi. Beje, netgi manoma, kad M. Bulgakovas per Volandą, kruopščiai užšifravęs, subtiliai ir gana tiksliai perteikė paties Josifo Stalino paveikslą, kuris taip pat kartais mėgo pasilinksminti šokiruodamas aplinkinius ir tuos, kurie pakliūdavo pas jį per priėmimą ar iškilmes.

Katinas Begemotas – vienas spalvingiausių „Meistro ir Margaritos“ veikėjų, Volando patikėtinis ir juokdarys, garsiausių aforizmų autorius („Netriukšmauju, niekam netrukdau“, „Katinas – senas ir neliečiamas gyvūnas“, „Argi aš leisčiau sau įpilti damai degtinės? Tai grynas spiritas!“, „Katinams paprastai kažkodėl sako „tu“, nors nė vienas katinas niekada su niekuo negėrė bruderšafto“). M. Bulgakovas jį aprašė naudodamasis daugeliu šaltinių – senomis legendomis, mitais ir net apokrifais.

Žinoma, M. Bulgakovas ne vien studijavo visus tuos šaltinius ir pagal juos kūrė katino paveikslą. Iš tikrųjų rašytojo pramanų netgi daugiau. Jis mėgo juokelius ir mistiką. Taip pat amžininkų liudijimai rodo rašytoją buvus kačių mylėtoją. Antroji M. Bulgakovo žmona Liubovė Belozerskaja yra sakiusi, kad Begemoto prototipu tapo katinas Fliuška, kurį iš namų orlaidės pavogė nežinomas piktadarys. Be Fliuškos, Bulgakovų bute Didžiojoje Pirogovskoje gyveno ir daugiau murklių – kartais Michailas jų vardu žmonai palikdavo raštelius, kai jos nebūdavo namie. Dalis jų ir pakliuvo į romaną.

Kas buvo Margaritos prototipas? Akivaizdu, kad šis paveikslas sudėtinis – Margarita primena paskutinę M. Bulgakovo žmoną, kuri jam padėjo kurti romaną, ir garsias istorines asmenybes. Tarp jų ir prancūzų karalienę Margaritą – Margo, vieną iš karaliaus Henriko žmonų, kuri buvo meno žmonių, muzikantų, poetų, rašytojų globėja.

Ar Meistro paveikslas autobiografinis? Meistro biografija romane iš dalies sutampa su paties rašytojo likimu – Meistras persekiojamas taip pat, kaip ir M. Bulgakovas daugelio laikraščių publikacijose, uždraudus spausdinti jo kūrinius. Taip pat Meistro biografijoje yra fragmentų, primenančių epizodus iš Nikolajaus Gogolio ir kitų istorinių asmenybių gyvenimo, žinoma, neapsieita ir be paties rašytojo fantazijos.

Kaip Ješua pakliuvo į šitą eilę? Ješua visada pasirengęs aukotis. Situacijoje, kai jam gresia tikra pražūtis – dėl Judo išdavystės – ir jis tai, žinoma, supranta, Ješua nepriima gelbėjimosi žaidimo taisyklių, siūlomų Piloto. Reikia sumeluoti – tai aiški Piloto užuomina. Ir tada jam garantuotas gyvenimas bei laisvė. Ką į tai atsako Ješua? Jis neabejodamas atmeta melą dėl išsigelbėjimo, nors gresia neišvengiama kankinanti ir gėdinga mirtis ant kryžiaus. Visas Ješua elgesys rodo stiprią moralinę valią, tikrą dvasinę drąsą. Romane jam neprilygsta niekas. Kaip ir visoje M. Bulgakovo kūryboje.

Rež. Vladimiro Bortko serialo „Meistras ir Margarita“ pagal Michailą Bulgakovą kadras (2005 m., Rusija).

Rež. Vladimiro Bortko serialo „Meistras ir Margarita“ pagal Michailą Bulgakovą kadras (2005 m., Rusija).

„Meistras ir Margarita“. Geriausi aforizmai

Anuška jau nusipirko saulėgrąžų aliejaus, ir ne tik nusipirko, bet net ir išliejo. Taigi posėdis neįvyks.

Taip, žmogus mirtingas, bet tai būtų tik pusė bėdos. Blogai tai, kad jis kartais netikėtai mirtingas, štai kur fokusas!

Ką darytų tavo gėris, jei neegzistuotų blogis, ir kaip atrodytų žemė, jei iš jos išnyktų šešėliai?

Kad ir ką kalbėtų pesimistai, žemė vis dėlto tobulai graži, o mėnulio šviesoje tiesiog nepakartojama.

Kas tau pasakė, kad pasaulyje nėra tikros, ištikimos, amžinos meilės? Tegu nupjauna melagiui jo šlykštų liežuvį!

– Margaritai Nikolajevnai netrūko pinigų. Margarita Nikolajevna galėjo pirkti viską, kas jai patinka. Tarp jos vyro pažįstamų pasitaikydavo įdomių žmonių.
Margarita Nikolajevna niekada neprisilietė prie primuso. Margarita Nikolajevna nepažino gyvenimo bendrame bute siaubo.
– Žodžiu… Ji buvo laiminga?
– Nė vienos minutės!

Malonu girdėti, kad jūs taip mandagiai bendraujate su katinu. Katinams paprastai kažkodėl sako „tu“, nors nė vienas katinas niekada su niekuo negėrė bruderšafto.

– Tai degtinė? – silpnu balsu paklausė Margarita.
Katinas įsižeidęs net pašoko ant kėdės.
– Pasigailėkite, karaliene, – sušvogžtė jis, – argi aš leisčiau sau įpilti damai degtinės? Tai grynas spiritas!

Plyta nei iš šio, nei iš to niekam ir niekada ant galvos nenukris.

– Jūs ne Dostojevskis, – pasakė pilietė, sugluminta Korovjovo.
– Na, kas žino, kas žino, – atsakė tas.
– Dostojevskis mirė, – tarė pilietė, bet kažkaip nelabai įtikinamai.
– Protestuoju, – karštai suriko Begemotas. – Dostojevskis nemirtingas!

Žmonės kaip žmonės. Mėgsta pinigus, bet juk visada taip buvo… Žmonija myli pinigus, kad ir iš ko jie būtų pagaminti, ar iš odos, ar iš popieriaus, iš bronzos ar aukso. Na, lengvabūdžiai… na, ką gi… paprasti žmonės… apskritai primena ankstesniuosius… tik butų klausimas juos sugadino…

Niekada ir nieko neprašykite! Niekada ir nieko, ir ypač tų, kurie už jus stipresni. Patys pasiūlys ir patys viską duos!

Visos teorijos viena kitos vertos. Tarp jų yra ir tokia, pagal kurią kiekvienam bus duota pagal jo tikėjimą. Tegul tai išsipildo!

Nelaimingas žmogus žiaurus ir šiurkštus. O visa tai tik dėl to, kad geri žmonės jį subjaurojo.

Kartais geriausias būdas pražudyti žmogų – tai suteikti galimybę jam pačiam pasirinkti likimą.

Žmogus be vidinės staigmenos neįdomus.

Kurios šalies vyną mėgstate šiuo paros metu?

Nesąmonė! Po trijų šimtų metų tai praeis.

Trumpa Michailo Bulgakovo biografija

Ne visi žino, kad M. Bulgakovas buvo ne tik genialus rašytojas ir dramaturgas, jis dar atsiskleidė kaip puikus režisierius ir aktorius. 

Savo pirmąjį kūrinį būsimas rašytojas sukūrė būdamas septynerių. Berniukas dar vaikystėje žavėjosi literatūra, bet suaugęs pasirinko gydytojo profesiją. Kijeve jis su pagyrimu baigė medicinos universitetą. Tačiau ir studijų metais, kaip ir anksčiau, domėjosi scena, mokėsi aktoriaus meno ir lankė teatro istorijos paskaitas.

1913 m. jis vedė Tatjaną Lappą, su ja persikėlė į tolimą Smolensko gubernijos užkampį dirbti zemstvos gydytoju. 1918 m. M. Bulgakovas grįžo į Kijevą, čia jį užklupo Pilietinis karas. Kijevas buvo okupuojamas vokiečių, ukrainiečių nacionalistų, Raudonosios armijos (bolševikų) ir Baltosios armijos. M. Bulgakovas įstojo į Baltąją armiją, dirbo karo lauko ligoninėje, ne kartą buvo sužeistas.

1921 m., pasibaigus Pilietiniam karui, M. Bulgakovas atvyko į Maskvą, išsiskyrė su savo pirmąja žmona Tatjana ir 1924-aisiais vedė Liubovę Belozerskają.

Rašytojas kritikavo sovietinę sistemą, ir tai neliko nepastebėta valdžios organų. „Šuns širdis“ (1925 m.) – satyros kūrinys apie sovietinį gyvenimą, pridengtą moksline fantastika, buvo paskelbtas kaip nepublikuojamas. Romanas „Baltoji gvardija“ (1924 m.) buvo vienas pirmųjų rimtų darbų, vaizduojantis Kijevo Turbinų šeimos istoriją, paskutines baltųjų sąjūdžio dienas Ukrainoje. Vėliau šį romaną pats M. Bulgakovas perdirbo į pjesę „Turbinų dienos“, ir ją 1926-aisiais pastatė Maskvos Dailės teatras. Rašytojas sukūrė dar keletą pjesių, taip tapdamas žymiu savo dienų Rusijos dramaturgu. Tačiau dėl pjesių rašytojas buvo neigiamai vertinamas sovietų spaudoje. Kai Sovietų Sąjunga tapo ideologiškai griežtesnė, M. Bulgakovo kūryba buvo vis labiau atakuojama, o 1929 m. – uždrausti visi jo darbai. Kaip rašytojas jis buvo įtrauktas į tuometinį sovietų sistemos juodąjį sąrašą, bet išgyveno puolimus, kai kiti rašytojai sėdėjo kalėjimuose ar buvo ištremti. M. Bugakovas mirė 1940 m. kovo 10 d. Maskvoje.

M. Bulgakovo kūriniai „Šuns širdis“, „Baltoji gvardija“, „Teatrinis romanas“, „Moljeras“, „Meistras ir Margarita“ išgarsino autorių visame pasaulyje, jis iki šiol laikomas vienu skaitomiausių XIX–XX a. rašytojų. Nuostabu tai, kad praėjus tiek metų po jo kūrinių pasirodymo jie ir dabar neprarado savo aktualumo. Bet pats svarbiausias romanas, su kuriuo asocijuojasi rusų rašytojo vardas, yra „Meistras ir Margarita“.

Portalui bernardinai.lt parengė Michalina Bočiarova ir Jurgita Jačėnaitė.