Mykolas Römeris | nuotr. publikuota leidinyje „Vilniaus vardai“.

„Vilniaus galerija“ dalinasi dar viena ištrauka iš knygos „Vilniaus vardai“ (ankstesnius tekstus skaitykite čia). Joje autorius Tomas Venclova trumpai pristato teisininką, teisėtyrininką, profesorių Mykolą Romerį. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.

Knygą įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.

Römeris Mykolas (1880–1945), teisininkas, politikas. Gimė netoli Obelių, Bagdoniškyje, lenkų bajorų šeimoje, bet nuo vaikystės mokėjo ir lietuviškai. Lankė Vilniaus gimnaziją, studijavo Petrapilyje, Krokuvoje ir Paryžiuje (pastarajame veikė draugijose „Želmuo“ ir „Lithuania“, kavinėje „Voltaire“ skaitė pranešimą apie etninius bei kultūrinius santykius Lietuvoje). 1905 m. grįžęs į gimtinę, susižavėjo lietuvių tautiniu atgimimu. „Pirmą kartą aiškiai pajutau, kad tai grynai lietuviškas kraštas, kad čionykštė visuomenė yra lietuviška […] Lietuva šiandien jau nebe niekniekis, nėra tik istorinis vardas, o turi savo kūną ir esmę“, — rašė Römeris bičiuliui.

Tapęs vienu iš krajovcų, bandžiusių tęsti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradiciją, įsteigė ir redagavo demokratinį laikraštį Gazeta Wileńska (Vilniaus laikraštis, 1906), tačiau po šešių mėnesių jis buvo caro valdžios uždarytas. Pasitraukęs nuo persekiojimų į Krokuvą, tuo metu priklausiusią austrams, Römeris parašė ir Lvove išleido knygą Lietuva: studija apie lietuvių tautos atgimimą (Litwa: studium o odrodzeniu narodu litewskiego, 1908, liet. 2006), kurioje pagrindė lietuvių teisę į nepriklausomybę. Lenkus būsimoje Lietuvoje matė kaip lojalius piliečius, saugančius savo tautinį individualumą. 1909–1914 m. advokatavo Vilniuje, paskelbė studiją apie Prūsų lietuvius, bendradarbiavo krajovcų, lietuvių ir baltarusių spaudoje. Buvo Vilniaus mokslo bičiulių draugijos narys, žymus masonas, ložės „Litwa“ („Lietuva“) vadovas.

1915 m. perėjęs rusų ir austrų frontą, įstojo į Józefo Piłsudskio organizuojamus legionus. 1919 m. Piłsudskis norėjo jį paskirti vyriausybės vadovu Vilniuje, bet Römeris atmetė tą pasiūlymą. Lucjanui Żeligowskiui užėmus Vilnių, Römeris parašė Piłsudskiui laišką, protestuodamas prieš Lietuvos teisių pažeidimą.

Likęs gyventi Kaune, buvo Lietuvos vyriausiojo tribunolo narys (1921–1928), Valstybės Tarybos narys (1928–1931), dėstė teisę Kauno (nuo 1922) ir Vilniaus (nuo 1940) universitetuose. Buvo Lietuvos (nuo 1930 m. — Vytauto Didžiojo) universiteto rektorius (1927–1928 ir 1933–1939). Parašė konstitucinės ir administracinės teisės vadovėlių bei studijų. Gynė Lietuvos teisę į Klaipėdą Hagos tribunole (1932). Domėjosi sovietų teise; teigiamai, nors kritiškai, vertino 1936 m. sovietinę konstituciją. Tačiau karo metais parašė išsamią studiją, atskleidžiančią Lietuvos sovietizacijos esmę (Lietuvos sovietizacija 1940 metais: istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas, 1989, 2011). Esama žinių, kad nacių okupacijos metais bandė organizuoti lenkų ir lietuvių rezistencijos kontaktus. Mirė Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

Geranoris lietuvių ir lenkų tarpininkas, Mykolas Römeris užima itin garbingą vietą Lietuvos ir Vilniaus istorijoje. Jo patirtis ir jo propaguota teisinės valstybės bei
pilietinės visuomenės koncepcija yra svarbios ir šiandien.

Paliko platų, nuo 1911 m. ligi mirties su mažomis pertraukomis rašytą dienoraštį (iki 2016-ųjų rudens liet. išleistos 7 knygos, apimančios 1918 06 03–1923 04 10 laikotarpį) — retą Lietuvos ir Vilniaus praeities dokumentą.

Mykolo Römerio vardas suteiktas antram pagal dydį Lietuvos universitetui, jo vardas įrašytas universiteto P. Skargos (Didžiojo) kiemo arkadose.