Kairėje – Algimanto Švėgždos 1990 m. balandžio 15 d. esė rankraščio antras puslapis su autoportretu. | Vilniaus dailės akademijos bibliotekos archyvas. LATGA, 2021 | Dešinėje – Algimantas Švėgžda ir Antanas Gudaitis „Ketverto“ parodos (dalyvavo ir Algirdas Taurinskas) atidaryme 1973 m. vasario 13 d. Dailės fondo salone P. Cvirkos g. | Algimanto Kunčiaus nuotr.

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš meno kultūros žurnalo „Krantai“

Publikacijoje pateikiamas pluoštelis tapytojo Algimanto Jono Švėgždos (1941-04-22–1996-07-04) eseistikos, kuri sudaro didelę jo rašytinio palikimo dalį. Dailininko tekstai – tai mintys, pastebėjimai, prisiminimai apie savo gyvenimą, gimtuosius namus, Lietuvos bei pasaulio įvykius, pastabos apie politines aktualijas, dailininkus, parodas, paveikslus, keliones į Lietuvą, Italiją, Paryžių ir kt. Eseistika daug kur pratęsia Švėgždos laiškų temas, bet į stebėjimų ir vertinimų lauką įneša daugiau stiprios emocinės nuotaikos, subjektyvumo ir minties gaivumo.

Pirmieji eseistikos tekstai atsirado apie 1982 metus, taigi jau išvykus iš Lietuvos. Visas dailininko rašytinis palikimas – dienoraščio sąsiuviniai, laiškai, eseistika, eilėraščiai, įvairūs dokumentai – saugomas Vilniaus dailės akademijos bibliotekoje.

Eseistikoje, kaip ir dienoraščio knygelėse, daugybėje laiškų, vėl atpažįstame Švėgždą, dalijantį patarimus ir pamokymus, užsidegantį dėl skaudžių valstybės, meno, pedagogikos, moralės ar religijos reikalų, pratrūkstantį ilgais komentarais apie patikusius ar nepriimtinus gyvenimo reiškinius. Tai atviriausi jo galvosenos ir nuotaikų atspaudai, nesusaistyti, kaip nutikdavo laiškuose, būtinumo likti mandagiu pašnekovu su adresatu, o dienoraštyje – dienos režimui paklūstančiu pedantu. Jo mintys paleidžiamos be stipresnių stabdžių, į jas įberiama daugiau kartokų pipirų, pastoriaus tonu ištariamų pastabų („būsiu kiek grubokas“), nevengiama „teisti” ir pasakyti, kaip turi būti. Švėgždos rankraščius sunku skaityti, kaip ir perrašyti: jo rašysena nebesuspėdama bėga paskui mintį, nutrupindama sakinio dalis, ištirpdydama raides, pamesdama skirtukus… Jo tekstas visur tik ranka rašytas, tik pieštuku, kartais minkštesniu, kartais kietesniu, pabraukymai ar išbraukymai energingi, taisymai nedideli, prireikus – sustojama, daroma pauzė. Jauti: tai gyvas, tikras, nesumeluotas autoriaus gyvenimo pulsas!

Algimanto Švėgždos 1990 m. balandžio 15 d. esė rankraščio antras puslapis su autoportretu. | Vilniaus dailės akademijos bibliotekos archyvas. LATGA, 2021

Daug tekstų rašyti „į niekur“, kaip užrašai sau (svarbūs autoriui), be konkretaus adresato, neturint galvoje kokio leidinio ar laikraščio puslapių, nors po kiek laiko kai kas spaudoje ar interviu buvo panaudota. Tai pokalbiai ir su savimi, ir su numanomu skaitytoju ateityje. Kalbėjimas raštu dailininkui buvo savotiška terapija, atsitraukimas nuo sveikatos ir kasdienybės problemų. Aiškus adresatas atsirado po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo: ir temos, ir įvykiai, ir žodžių emocinis turinys sako – rašė mums, Lietuvoje gyvenantiems, esantiems naujos politinės tikrovės apsuptyje, įsuktiems į permainų sūkurius, dirbantiems, kuriantiems, bet kartu ir klystantiems, abejojantiems.

Jo noras išsakyti rūpimas idėjas, jas paaiškinti, pakomentuoti yra neslepiamas, netgi įsakmiai paliepiantis – reikia veikti, tvarkytis, netingėti. Reagavo į aktualijas, apleistus reikalus, domėjosi, kas krašte vyksta: kaimo mokykla, knygų prekyba, Seimo darbo stilius, Lietuvos santykiai su kaimynais, pramonės niokiojama gamta, jaunimo gyvenimas, dailės populiarinimas. Užrašytose mintyse kartojasi įvairiausi autoriaus imperatyvai: „būkim pasitempę“, „atidžiai studijuokime“, „padėkite po lizdelį Lietuvos laimei“, „suveržkite diržus“, „laikas mokytis“ „prie darbo, broliai“, „būtina veikti“ ir t. t. Tautõs, savõs valstybės ateitis ir likimas nuolat buvo tarp Algio temų. „O kas susuks laimės lizdą Lietuvai?“ − klausė jis savo pamąstymuose apie dar tik kelis mėnesius gyvenančią nepriklausomą Lietuvą.

Kai kurie Švėgždos eseistiniai rankraščiai verti novelių vardo: jie pasižymi menine vaizduote ir žodžio prasminiu gyliu, vaizdas nuaudžiamas iš taiklių metaforų vėrinio, gebėjimo sujaudinusį konkretų faktą įvilkti į vaizdingą literatūrinį pasakojimą, kelionės įvykio aprašyme sukurti spalvingą meninę intrigą. Vieni įdomiausių eseistikos puslapių yra pastabos apie lietuvių ir užsienio dailininkus, šiuolaikinius ir senuosius meistrus, jų kūrinius, pamąstymai apie paveikslų ypatybes ir pan. Rašė glaustai, neįpuldamas į menotyrinius pasažus, jam rūpėjo perteikti įžvalgas, palyginimus, surasti patirtam įspūdžiui tinkamiausių žodžių junginius.

Čiurlionis, Vladas Eidukevičius – Švėgždos numylėtiniai, jo lietuviškieji dailės korifėjai. Eidukevičiaus fenomeną Švėgžda suvokė kaip artimą savo paties kūrybai. „Visi jo paveikslai tarsi mylimosios portretai“, – taip, apsilankęs muziejaus ekspozicijoje, užrašė pastabą apie dailininką (1989). Stipriausias tapytojus siejantis kūrinių bruožas – iš paveikslų gelmės spinduliuojanti šviesa. Algio pasisakymai apie kolegų kūrybą vertingi ne vien kaip menininko nuomonės pareiškimai, kartais mandagūs, kartais aštroki. Lietuvių dailininkų užrašytų minčių apie kolegų kūrybą ne tiek jau daug ir turime.

„Krantų“ skaitytojams pateikiami trys Švėgždos eseistikos tekstai. Pirmasis rašytas netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, jame prasta savijauta susipynusi su vaikystės atsiminimais, namų aplinka, Lietuvos blokada. Daug klausimų, daug nežinomųjų. Antroji esė sugrąžina autorių į Paryžių, į Luvrą, prie Monos Lizos paveikslo. Trečiasis trumpas rašinys – tapytojo patirčių, jo dailės mokytojų – autoritetų ir priimto sprendimo „nebedalyvauti modernaus meno paskutiniame karnavale“ aprašymas. Esė datuotos jų autoriaus, kalba netaisyta, skyryba tvarkyta minimaliai, neįskaitomos, nutrūkusios rašinių vietos pažymėtos vien laužtiniuose skliaustuose.

Parengė Viktoras Liutkus.

Algimantas Jonas Švėgžda. Iš Eseistikos

1990 metai, Berlynas

Šiandien Velykos. Nežinau, ar šventos šiandien buvo pas mane. Šiandien balandžio 15 diena.

Jau mėnuo, kai negaliu dirbti. Ne, jau daug ilgiau. Bet jau mėnuo, kai sergu. Serga mano kūnas, bet, ko gero, ir siela. Bastausi iš kampo į kampą, noriu rasti savyje dieną, savyje kelią, savyje mintį. O gal aplink save? Bet viskas slidu ar tarsi smėlis klampu, niek[as] negali tarp pirštų užsilaikyti: byra, slysta, varva per pirštus dar nespėjus man pavidalą pamatyti.

Jau daug kartų iškildavo mintis į paviršių, kad reikėtų parašyti savo gyvenimo istoriją. Bet tuoj klausdavau: „Ar viską atsimeni?“ Juk daug daug tirpo ištirpo iš atminties. O paskui dar klausdavau: „Ar turi teisę viską parašyti, juk gyvi dar žmonės, kurie gal ir nenorės būti mintijami, aprašinėjami, nupaišomi“. O paskui dar klausdavau: „O kam visa tai?“ – „Sau.“ Sau, juk tiek dienų, kai negaliu dirbti, rankos nekyla, gal išeitų rašyti, gal taip pagydyčiau savo sergančią sielą, gal taip padėčiau savo kūnui. Paskui dar vis galvodavau, visai atskirai, kad nepaišiau atmintinai, tikriau, kad nieko nemoku atmintinai nupiešti, tai būtų proga papaišyti, pabandyti nupaišyti savo atsiminimus. Nors jau žinau: kai tik padėsiu tašką, jį ir tematysiu, o vaizdinys išnyks po juo. O juk bus klaidų, bus puslapių, kvailai parašytų. Ką su jais? Išplėšti?

Nagi tegu. Nagi tegu būna. Kai ką išbrauksiu, kitoj pusėj parašysiu. Juk vis tiek viskas yra taip netikra, taip trapu ir taip slysta per pirštus, taip byra tarsi svajonių pilis iš smėlio.

Matyt, čia bus visko. Ir šiukšlelių, ir tikrų dalykų. Tegul taip ir būna. Kai prisiminsiu šį žalią sąsiuvinį, kai norėsiu ką parašyti, tada ir atsiguls žodžiai.

O šiandien gal ir rašyti negalima. Juk Velykos!

O kaip su blokada Lietuvai?

Ar ji jau prasidėjo? Suka čiaupus. Užveržia veržles. Kažin, kas tai daro? Kareiviai? Štai ir prasideda lemiama kova. Kaip ilgai? Ar paskutinė? Ar pergalinga?

Nieko švento neliko, ir nebuvo Kremliuje. Kaip jie nesupranta, kad tokie barbarai pasidarė? O gal ir visas pasaulis jau tokie barbarai, tik gudresni būti, viešai nesiryžta tikro veido
parodyt. O ruskelis gi atviras žmogus. Bet prie ko čia ruskeliai. Čia jau betaučių, bežemių, besielių žmonių darbai. Ir jie tikrai nežino, kas yra šventa ant žemės ir danguje.

Tai va. Velykos. Rašau. Groja Igoris Oistrachas ir Richteris Bramsą. Mano papūgėlė tai nutyla, tai vėl užgieda. Už lango kaštonai, jau tirštai žali ir violetiniais šešėliais puošiasi. Jau bus žiedai, gelsvo lajaus žvakės…

Stalas apkrautas. Reiktų išmesti pusę, o gal viską, bet kai pažiūriu, paimu į rankas – gaila, reikalingas daiktas, gal rytoj ar už mėnesio jo labai ieškosiu.

Reiktų va pabandyti save nupiešti. Kaip jau bus, tegu ir lieka. Ot tai, net nežinau nuo ko pradėti.

Be reikalo su vandeniu ploviau, viskas susiliejo, labai grubiai. Skiestas tušas tai gražiai plauna.

Kartą ligoninėje jau rašiau. Rašiau tarsi laišką, tarsi atsiminimus arba aprašymą senų senų laikų. Bandžiau vis nuo savęs kalbėt, vis dabar. Juk kad ir ką berašyčiau, esu dabar, mano atsiminimai irgi yra dabar. Tai aš gyvenu atsiminimuose, dabar gyvenu, dabar esu: staiga vaikas, staiga jaunuolis, vienu mirksniu pavirstu į… save, vis į save…

Dega namas. O gal ir ne namas. Toks didelis žarijų kaupas. Mes einame pro šalį. Mama, mano sesuo Danguolė ir aš. Staiga matau, mano drugelis šalia guli, tuoj užsidegs. Bandau jį nutverti, bet Mama skuba. Mes susikibę rankomis. Taigi ir palikau jį ir tą ugnį. Prieiname medinę trobą vienu galu. Atidarome duris į priemenę. Aukštas slenkstis, o už jo asla, kairėje durys į vidų, dešinėje už durų laukujų suolas. Asla labai švari ir duobėta, nieko daugiau nėra. Mes ir Danguolė atsisėdame ant suolo. Mama įeina į vidų. Po kiek laiko Mama išeina, Danguolė pašoka, ir aš vos nenuvirstu, nes sėdėjau ant suolo galo ir jį nusvėriau.

Išeiname pro duris. Viskas.

Klausiau kartą Mamos. Ar buvo taip? Ji neprisimena. Tada, kai klausiau, dar nežinojau, dar nebuvau tikras, ar sapnavau, ar ne. Dabar žinau, tai buvo sapnas. Sapnas iš matytų,
gyventų dienų ir iš matytų, žiūrėtų nuotraukų. Juk aš mačiau save su trumpom kelnytėm, su baltom kojinytėm, su švariais batukais su dirželiu, su paltuku, gražiai pasiūtu, ir dailiai
plika nukirpta galva. Kaip iš nuotraukos. Viskas labai labai švaru, net ugnis, ir ta švari, aiški kaip žodis, kaip mitas. O gal tai buvo mitas ar pranašingas sapnas. Danguolės jau nebėra, ji jau mirusi. Mama sena senutėlė, net netikiu ir net negaliu patikėti, kad tai buvo sapnas. Žinau, bet netikiu, troba tokia tikra, tarsi tik vakar ten būčiau buvęs.

Petras Repšys (kairėje) ir Algimantas Švėgžda Vilniuje. 1964 m. | Vilniaus dailės akademijos bibliotekos archyvas.

Išmokė mane Petras Repšys keturių bijoti. Tikriausiai ir pats nežinojo pasakodamas, kad dabar mano sąmonėje keturi taip pranašingai tūno. Per visas bėdas, per ligas, per nelaimes visa tai.

Tą ketvirtą puslapį turiu prirašyti, kad čia kas nors neužsikviestų.

O rašyti tektų nuo pačių pačių pradžių.

Mano gyvenimo pradžių.

O kas toji pradžia?

O kada ji prasidėjo?

Tada, kai gimiau?

Ar tada, kai miriau?

Iš tiesų, jei aš esu siela, tai tektų tada apie ją rašyti. O kaip gimė mano siela? Kada ji gimė? Net baisu klausti, lyg belsčiaus į karaliaus duris.

Ne, aš galiu parašyti tik tai, ką prisimenu.

Tie prisiminimai ir yra mano gyvenimas, tai, ką numanau, ką supratau, ką patyriau ir ką galiu atkartoti čia ant balto popieriaus.

Ei, rašalas baigėsi. Va tau ir KETURI.

Gal čia ženklas, kad nerašyčiau. O gal tai tiesos žaidimas su manimi. Nevalia pasilikti čia, šiame puslapyje. Turiu eiti toliau, tikėdamasis, kad gerosios dvasios lydės mane, patars man ir nukreips teisinga kryptimi.

Juk visa tai, ką rašau, yra niekas kitas kaip aš pats. Ir tos raidės tėra tik šiandieninis mano dvasios atspaudas.

O gal gerai kartais į save atidžiau pasižiūrėti, juo labiau kai ant dūšios lyg ir tuščia, o akys paraudę, paakiai pajuodę, o ant skruosto spuogas vis didėja…

Ne, nepamenu savo pirmo prisiminimo. Gal tai buvo per mano gimimo dieną, kai kėdutė buvo apkaišyta alyvom, o vaikai aplink šoko? Sesuo Danguolė labai pavydėjo, kad, kad tai man tokia garbė. Turėtų būti tai mano prisiminimas. Nes šalia matau saulėtą didelį langą, šviesią, skaidrią dieną. O tai jau galiu ir dabar matyti, gal jausti. Tik nerašysiu toliau, nerašysiu smulkiau, nes ir antras, ir trečias prisiminimas bus vėlgi nepilnas ar net ne mano! Rašysiu tai, ką daug kartų jau savyje regėjau. Pabandysiu sugrupuoti ant laiko linijos. Pabandysiu paaiškinti, kad ir kiti, tą knygą skaitantys, kaip nors susigaudytų.

Ja, ja… skaitantys! Taigi, visgi… ne vien sau rašau.

Tegu bus Onos Eringienės, mano Motinos Motinos, mano Babytės sodybos kiemas, vienkiemio kiemas, didelis ir žalias, žąsiukų nupešiotas ir pilkais šūdeliokais nutupėtas, tegu bus tai pasaulio pradžia.

Tikriau, pasaulio centras. Taip, kaip tik taip. Aš stoviu jame, žąsiukai čiulba, liulena prie basų kojų, švelniai lipa, tupiasi man ant pėdų. Ach, kaip per stuburą nueina šiurpas nuo tokio švelnaus pakutenimo. Aš atsigulu ant pievos, kur mažiau nukakota, atsigulu ir laukiu, kol žąsiukai aptūps mane, kol jie kausis, kas užlips ant manęs. Aš guliu tyliai, toks didelis ir tvirtas žąsiukams, jie taip pasitiki manim ir taip jiems manęs reikia.

Tiktai vienas vienintelis užsikabaravo ant viršaus ir pergalingai čvyptelėjo. Kiti prisilietė prie šono, vis liuoliuodami [?], vis tyliau, vis tyliau ir užmigdami. O viršuje prasideda darbas. Šis „dantistas“ eina prie mano veido, aš išsišiepiu ir laikau atkištus dantis. Dantistas snapuku kalena, krapšto mano dantis norėdamas sulesti kaip kokius baltus grūdus, o gal jis tik žaidžia, žinodamas, kad man tai patinka.

1991 m. kovo 23 d.

Prieš dešimt metų stovėjau Paryžiuj Leonardo da Vinči salėje ir džiaugiausi, kad žmonės grūdasi prie Monos Lizos. Kiti paveikslai buvo man palikti. Stovėjau ir negalėjau akių atitraukti nuo paveikslo „Marija, Ona ir kūdikis“. Ir vis kartojau: „Taigi čia yra visa paslaptis“. Ir tik kai nugarmėjo ekskursija, tada nuėjau prie Džokondos su neslepiama ironija: „Na, panele, rodyk savo dantukus“. Ir buvau nubaustas. Į mane žvelgė iš paveikslo jokia panelė, jokia Liza, į mane žvelgė pats Leonardo da Vinči. Kalbėjo: „O dabar tau išduosiu paslaptį, kurios nesugeba moksleiviai įminti“.

Berlyno virtuvėje bičiulius iš Lietuvos kartais pusiau rimtai, pusiau juokais paklausiu: „Sakykite, kaip jums atrodo, Luvras, naktis, viskas uždaryta, tamsu, nė gyvo žmogaus jame, Mona Liza – menas ar tik senas medis, sutrūkinėję dažai ir nieko daugiau?“

Suklusę bičiuliai įtemptai galvoja, kur čia šuo pakastas. Žinoma, aš neleidžiu atsikvošėt ir puolu ganytis į lietuviškų žodžių lauką.

Ar tikrai suvokėjas, ar žmonės yra dalis meno, ar tikrai jo suvokimas ir yra menas, tai yra jis padeda paveikslui kalbėti. O gal Luvro ekskursijos matė tik tai, ką gidas sakė, jie matė mūsų meno supratimą. O gal kai kurie ir to nematė, nes nesiklausė, žiūrėjo į gražią apkūnią panelę ir gal net ją išrenginėjo… O ką kalbėjo pats Leonardo da Vinči, niekas nesiklausė, o gal jis tylėjo? Ne, jis netylėjo, ir aš kai ką išgirdau. Nes buvau vienas, buvo tylu ir buvau absoliučiai atviras iš susižavėjimo ir meilės, su pagarba ir nuostaba atvėręs visą save.

(Tik ar viską aš išgirdau?)

Ką kalbėjo Leonardas.

Paveikslas yra gyvas. Jo gyvybė yra tiek stipri ir ištverminga, kiek jos turėjo dailininkas. Ir ne tik tai. Paveikslas išspinduliuoja išmintį. Dailininko ir jo aplinkos išmintį. Jis spinduliuoja visada ir visur. Ir dieną, ir naktį. Ir po stiklu, ir tamsiame seife-šaldytuve. Paveikslas gyvas savo aura. Toji aura gali būti šviesi, didinga ir pikta, pagiežinga, gali būti stipri ir silpna. Paveikslo, skulptūros ar indo iš molio, ar kilimo margo. Raštą, linijas, dažus ir spalvas galime skaityti, galime jomis džiaugtis ar visaip pergyventi, tai yra vienas veikimas, antrasis, auros veikimas, yra platus tam tikras darnos srautas, kuris paveikia ir užsimerkus. Tik! Jei esi tiek subrendęs, tiek subtilus, tiek pajėgus išgirsti. Brutaliam barbarui tai niekuomet nelemta išgirsti ir jokie paaiškinimai negali padėti. Bet! Nėra jokių akademijų, kurios galėtų kiekvieną žmogų išmokyt tai išgirst. Nėra jokių knygų ar ekskursijų vadovų, galinčių čia padėti. Jie gali tik duoti meno abėcėlę, išmokyti skaityti ir meno istorijos tam tikras interpretacijas pažinti. Gali padėti tik žmogus. Minties vadovas prie paveikslo. Šalia tokio stipraus imtuvo stovint, jam kalbant ir aiškinant, kaip jis mato, ką girdi, gali ir šalia stovintis prabusti. O gal geriau atsikvošėti, bet ir tai tik tada, jei stovinčio didelė dvasia buvo aptemusi arba prietemoj grabaliojosi, ieškodama šviesos durų.

Leonardo da Vinči Džokondos paslaptis yra ne tik jos akyse ir lūpose, bet ir kalnuose už jos. Visas paveikslas spinduliuoja Leonardo mintimi „kokia nepamatuojama Dieviška galia ir išmintis slypi plačioj begalybėj, persunkianti viską: žmogų ir žolę, akmenį ir vandenį, prašviečianti visą…[neįsk.] ir vienintelė [?], be jokio blogio ir gėrio prieštaravimų. Absoliuti Didžioji Paslaptis“.

Aš esu tik pilkas žemės vaikas ties Meldimų vieškelio posūkiu, apačioj virvenančio vieversio pavasariu… Taip atėjau į pasaulį purienoms žydint. Aš buvau daug gėrybių apibertas
nuo puikiosios deivės Žemynos. Rozalimo medinės bažnyčios prietemoje derėjausi su Dievu, ten tartis… [neįsk.], tai nuo trejeto iš algebros… O dabar, jau penkiasdešimt metų sulaukęs stebiuosi neatsistebėdamas. Už ką esu taip gražiai dievų mylimas? Be stebuklų neapsieita, jau nuo pirmų gimimo dienų….

Aš sakau savo bičiuliams: „Graikai buvo teisūs. Yra dievų ir žmonių vaikai. Aš žinau tik vieną ant svieto, tai Leonardo da Vinči“. Tai vienintelis genijus. Rembrantas yra tik didžiulė galia, talentas ir išmintimi apdovanotas žemės vaikas. Jo visi paveikslai yra gimę po saule. Leonardo da Vinci – erdvėje, tarp dviejų begalybių.

Tais pačiais metais, namo bevažiuodamas, ieškojau Roterdame senojo nežinomo meistro [neįsk.]. Radau ne tik jį. Kupinas puikių paveikslų akyse ir širdyje, einu į laiptinę ir matau. Gražus, didelis paveikslas, tik kažkas jam netvarkoj. Prieinu prie kortelės, Vermejeris! Ar pasiuto? Vėl atsitraukiu, žiūriu. Nagi tuščia, na kaip cerata ant [neįsk.] stalo. Vėl prieinu. Ach, gi tai to žinomo falsifikatoriaus darbas! Idiotai! Garsiai sušukau. Tai tiems profesoriams, meno žinovams, kurie nesugebėjo šūdo nuo aukso atskirt. Tai buvo specialiai man pakišta, tai buvo mano Leonardo da Vinci egzaminas. Ačiū Dievui, išlaikiau.

O dabar noriu parašyt jums, kodėl aš apie tai rašau šiandien. Ogi todėl, kad Lietuva laužia duris į pasaulį, greit pabirs lietuviai kaip žirniai po svietą. O ten viso galo be galo. Bet kas bus blogiau – pasaulis, užmiršęs savo kaltę prieš Lietuvą, irgi atgarmės, ko nors gal nutvert ar parduot brangiau, ar dūšią nupirkt. Taigi, žiūrėkim ne tik akimis, klausykimės ne tik ausim ir imkim žodžius iš pirmų lūpų. Reikia lavintis, mokytis ir ne tik svetimom kalbom kalbėti, bet ir svetimas mintis atpažinti.

O menininkams siūlau pagalvoti: ar mokydami paišyti mes nesame vienpusiški tik ritmą, liniją, dėmes tederindami? Pažiūrėkite, kokios baisiai nykios, su lateksu dažytos, prasčiausios kokybės gipsinės galvos! Ką gali studentas ten rasti? Melą. Pseudoafroditę, Pseudoapoloną, [neįsk.] suvyniotą aukštąją graikų išmintį! Ir portretą senuko tada kaip kirvį paišo ‒ konstruktą, budavotą, ieškok proporcijų. Deja, menas ne konstrukcija, mano prisiekusieji meno ponai, ir ne ritmas ar dėmės. Menas yra menininko gyvenimo, jo patirties, jo išminties atspaudas medžiagoje: dažuose, molyje, popieriuje. Ir nėra geresnės ar blogesnės medžiagos, tauresnės ar prastesnės. Yra tauri ar prasta dvasia. Yra taurus ir prastas menas.

Pikaso, vargšas ispanas Paryžiuje, praradęs mielą ispanišką žemelę, užsidėjo proletarinio Paryžiaus mergelių akinius ir neišgirdo, deja, Sezano, o tik pamatė, tik teišskaitė: kubas, cilindras, kūgis…

Algimantas Švėgžda. Bir-Hakeimo tiltas. Paryžius. Aliejinė pastelė. 1991 m. | Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

O ką kalbėjo Sezanas šventojo Viktorijos kalno papėdėje, deja, neišgirdo. Ir neišgirdo Sezano dvasios visas XX amžiaus modernizmas. Ir išėjo absurdiškai atvirkščiai, Sezanas šaukė visu savo vienatvės balsu. Atgal į žmogaus patirtį, atgal į gamtos išmintį, lauk iš [neįsk.]… lauk nuo pseudoutopijų.

Bet Europa jo neklausė, kankanus šokdama aplink Eifelio bokštą ir klykdama: „Senąjį pasaulį sudraskysim, naują pastatysim, tegyvuoja XX technikos amžius, tegyvuoja tarptautinė proletarų laiminga ateitis!“

Baigiasi XX amžius. Mažytė technikos stebuklų repeticija Kuveite. Mažytė proletarinio internacionalo pamokėlė Lietuvoje. O kur toliau?

Einam į XXI amžių? O ar bus jis dar? Ar tik keliasdešimt sudriskusios žmonijos civilizacijos metų? Žinau tik viena. Kūlversčiais bėgam nuo kolektyvinės laimės, nuo kolektyvinės išminties, nuo kolektyvinio gyvenimo ir Dievo. Norime būti savimi. Tiek tautos, tiek žmonės. Tai gal laikas jau ir mokytis, mokytis nebijoti savimi būti. Ir galvoti, ir dirbti, ir matyti , ir girdėti, ir dainuoti, ir paišyti savimi.

(P.S. Repšys Petras kartą Berlyne, žiūrėdamas olandų parodą, taip pasakė: „Matai, vokiečiai paišė žmogų kaip akmenį, o olandai akmenį kaip žmogų“.)

(Ir švyti mūsų studentų menai geležinio Felikso dvasia, arba būtent nuo to daryti, painiojantis mereškavotose padelkose, arba ornamentiškai, zulinant daikto paviršių, grojant priešpaskutinei roko žvaigždei. Tik nežinau, kam rašo profesorius penketukus.)

Reprodukcijos?

Gipsiniai fantomai.

Studentai[tas] turi mokėti formą daryti, bet jam to besimokant – ir objekto dvasią jausti, ir stengtis perduoti. Negalima atsisakyti akademinio sauso mokymosi, o po to – meno darymas. Taip ir gyvenime, negalima pradžioj kurti ‒ atkurti ekonomiką, o po to gyventi. Negalima iš pradžių vystyti mokslą, o po to taikyti jį gyvenimui.

(Proletarinis internacionalizmas ir modernusis menas, abstraktus menas neturi tėvynės, taip pat kaip ir proletaras. Stalinas buvo bukaprotis. Stalinistams reikėjo būti modernizmo globėjais ir uždrausti realistinį meną. O skatinti abstraktų, kur nėra ryšio su gamta, su gyvenimu, su Dievu, o tik biologinio materializmo spjūviai ir purslai.)

(Proletariatas neturi tėvynės. O ar turi valstybę? Ką reiškia „visų šalių proletarai, vienykitės“? Tai bežemių, betaučių sąjungos troškimas. Be nacionalinės kalbos. Jei mes vertiname individualizmą, tai proletariatas yra priešingas polius. Beindividualybių masė. Jei mes vertiname kultūrų ypatumus, kalbos ir meno įvairovę, tai proletarinė civilizacija pripažįsta
tik uniformą (vieną), vieną kalbą, vienodą [c]hunveibinišką psichologiją. Kas tada yra modernusis-abstraktusis menas? Ar turi jis tautybę, etninį pradą? Ar ne todėl taip išbujojo
Niujorko mokykla, nes ten tautybių nebeliko, o tik miesto gyventojai gyvena. O kaip dabar? Tautoms vėl už save prieš proletarinę demagogiją pakilus?

Gamyba, industrija, robotai, mašinos. Ar turi tai etninių savybių? Ar robotas iš Japonijos supranta japoniškai?

Ar tai nėra visiškas suniveliavimas to pasaulio raibumo, to nepaprasto grožio? Kas yra toji moderni techninė civilizacija? Ir menas! Ar ne valstiečiai turi teisę kilti kovon už planetos išsaugojimą? Ir už meną! Ir už žmogų! Ar nesiruošia proletariatas statyti kosmose sau tėvynę su dirbtiniu apsodinimu ir dirbtiniu maitinimu?

Ar laisvosios rinkos karalija nėra ta proletarinės civilizacijos ekspansija? Ar Vakarų Vokietijos, Amerikos popkultūra nėra tas opiumas individualybei, asmenybei, išskirtybei? Nejaugi taip ir bus, nejaugi taip ir eis toliau tas šarvuotas Vakarų žmogėnas? Netikiu. Negali, neturi taip būti! Manau, kad jau ateinančiais metais Europos pusiasalis bus gerokai aplamdytas smarkių audrų ir potvynių. Manau, kad ir Golfo dūmai apeis ratu aplink žemę ir ne tik Izraeliui pajuodys gyvenimą, bet ir Europai. O šiaurės vėjas vers dangoraižius kaip liaunas pušeles. Ir po kiek laiko tai bus nereikšmingas planetos lopinėlis, kaip buvusi Atlantida, buvęs Egiptas, buvusi Mesopotamija. Ir pasaulio centras persikels į kitą planetos lopinėlį.

(Nedatuota, apie 1992–1994)

Kiekvienas dailininkas per visą savo gyvenimą praeina dvi mokyklas. Vieną – akademinę arba profesinių įgūdžių mokyklą, su įvairių dailininkų ar paties laikmečio išoriniu poveikiu. Antroji – dailininko meilė, idealo ar draugo ieškojimas, dialogas su išrinktaisiais iš tūkstantmečių meno panteono. Ir abi šios mokyklos seka visą laiką, kartais konfrontuodamos, kartais harmoningai sutardamos.

Mano tapybos mokytoju buvo prancūzų postimpresionizmo interpretatoriai. Mano piešimo mokytojai buvo Romos akademijos, su Peterburgo ir Vilniaus mokyklos auklėtiniais.

Algimantas Švėgžda ir Antanas Gudaitis „Ketverto“ parodos (dalyvavo ir Algirdas Taurinskas) atidaryme 1973 m. vasario 13 d. Dailės fondo salone P. Cvirkos g. | Algimanto Kunčiaus nuotr.

Todėl aš išmokau nutapyti apvalų obuolį per Ticiano, Velaskezo, Sezano, Gudaičio akinius, o piešti – pieštuku laviruojant tarp Davido ir Leže.

Baigiau Vilniaus dailės institutą tuo metu, kai Niujorko abstrakcionistams tėškė į veidą spalvotą poparto pirštinę superrealistai. Po poros metų pamačiau Leipcige Luko Kranacho portretus, ilgai ilgai galvojau ir nutariau nebedalyvauti modernaus meno paskutiniame karnavale. Todėl vėl iš naujo pradėjau mokytis senų meistrų technologijų, van Gogo laiškų bibliją. Pirmos nesėkmės, nusivylimai savimi, trumpas šuolis į žmogaus–mokslo–meno–gamtos konfliktus, vėl nusivylimas ir vėl atgal. Šį kartą prie Piterio de Hocho.

Ir iš tylios nevilties pradėjo kurtis mano džiaugsmo pasaulis. Gamtoje, su gamta. Palydint diletantiškoms Rytų pasaulio religijos, meno, filosofijos studijoms. Per trisdešimt metų atėjau į savo lauką, nuo kurio aiškiai matau, kad pasaulis yra vientisas, ir mažas dideliame, ir didelis mažame, matau prieš save didžiąją dievišką paslaptį ir džiaugiuosi, kad ji yra, ir labiausiai laimingas, kai kartais pavyksta pirštais prisiliesti prie tos išminties. O už mano nugaros stovi atlaidžiai su meile žiūrėdami į mano pastangas mano mokytojai: Antanas Gudaitis, Vladas Eidukevičius, Vincentas Van Gogas, Polis Sezanas, Henri Matisas, Lukas Kranachas, Piter de Hochas, Rembrantas, Lao Tze ir Leonardo da Vinči.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Viktoras Liutkus (2021 m., nr. 1).