Dešinėje Mefistofelis Charles’io Gounod operoje „Faustas“. 1962 m. | Šeimos archyvo nuotr.

„Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka iš Jūratės Katinaitės sudarytos knygos „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Leidinys pasakoja apie vieną ryškiausių Lietuvos operos artistų, nepriekaištingos vokalinės technikos ir unikalių gabumų menininką Vaclovą Daunorą. Šioje ištraukoje – jo kolegos, kompozitoriaus Vytauto Laurušo prisiminimai. „Karalių kuria aplinka“ 2018 m. išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.

Knygą įsigyti galite elektroninėje parduotuvėje 2di.lt arba 2di pardavimo vietose.

Vytautas Laurušas: vis tiek dainuosi Lietuvai

Kadaise su Vaclovu šitiek dirbta, bendrauta, o dabar laiko dulkės užklojo daugybę smulkmenų, mažiau reikšmingos detalės nyksta iš atminties, kaip nebuvę…

Pirmiausia Vaclovą Daunorą pažįstu kaip puikų dainininką, man malonu kalbėti apie jo nepaprastai gražų, kupiną dramatizmo balsą.

Prieš debiutą — Eskamiljas
Georges’o Bizet operoje „Karmen“
1960 m. | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.

Kai 1963 m. atėjau dirbti Operos ir baleto teatro direktoriumi, Vaclovas čia jau dainavo. Netrukus susitarėm su Latvijos operos ir baleto teatro vadovybe dėl „tautų draugystės“ koncerto tarp Lietuvos ir Latvijos operos teatrų. Aš buvau jaunas, atėjau į teatrą palaikyti jaunųjų dainininkų, tad gastrolėms į Rygą išrinkau Virgilijų Noreiką, Vaclovą Daunorą, Eduardą Kaniavą, o iš moterų – Eleną Saulevičiūtę. Kilo triukšmas. Pas mane protestuodami atėjo vyresnieji dainininkai, visi – nusipelnę artistai, ir sukėlė nemenką skandalą. Mat aš, jų tvirtinimu, palaikau tik jaunuosius, o vyresniuosius nustūmiau į šalį! Visgi atsilaikiau, pasakiau, kad vyresniųjų niekas iš scenos nevaro, tačiau ateitis priklauso jaunajai kartai, ją ir pristatysim Latvijoje.

Koncertas Rygoje praėjo puikiai. Visi labai gerai padainavo. Vaclovui griaudėjo galingos ovacijos. Į koncertą atėjo Jānis Kalnbērziņis, po to jis užsuko į užkulisius ir mane pasivedėjęs į šalį pusbalsiu pasakė: „Kokie jūs laimingi, kad galite dainuoti lietuviškai!“ Tuo metu Latvijos komunistų partijos pirmasis sekretorius Arvīdas Pelšė net nemokėjo kalbėti latviškai, pas juos buvo kitokia situacija. Žodžiu, grįžome laimingi, puikiai įvertinti latvių kolegų ir publikos.

Vaclovas teatre dainavo pagrindines partijas – Pilypą „Don Karle“, po to paruošė Mefistofelį „Fauste“. Su pastaruoju vaidmeniu buvo problemų, nes Vaclovas nėra aukšto ūgio, o mes įpratę matyti Mefistofelį didelį. Todėl spektaklį režisavęs Aleksandras Rudaitis sugalvojo tokias mizanscenas, kad Mefistofelis būtų visą laiką kur nors užsikoręs — tai ant kėdžių, tai ant stalo. Tokiu būdu jis išskyrė personažą iš minios. O jau suvaidinti geriau už Vacį vargu ar kas galėjo.

Paskui porą metų Vacys stažavo Milano „La Scalos“ teatre, ten subrendo kaip profesionalas, išmoko italų kalbą. Kai grįžo, mes ruošėmės gastrolių į Maskvos didįjį teatrą. 1970 m. sausį spektakliui gavome pagrindinę teatro salę. Tai buvo didelis dalykas, nes paprastai Didžiajame būdavo pasiūlomas filialas, savo scenos jie niekada neužleisdavo, o tąkart mums
padarė išimtį.

Mefistofelis Charles’io Gounod operoje „Faustas“. 1962 m. | Šeimos archyvo nuotr.

Mes nusprendėme rodyti Verdi „Rigoletą“. Reikėjo gero atlikėjo Monteronės vaidmeniui. O Monteronė, kaip žinia, – epizodinis vaidmuo. Aš labai nustebau, kad Vaclovas sutiko jį atlikti. Žinoma, jis tą vaidmenį buvo parengęs Italijoje, debiutavęs juo „La Scalos“ scenoje, tačiau čia jis jau buvo žvaigždė, dainuodavo pagrindines partijas…

Aš labai gerai žinau „Rigoletą“. Visos operos varomoji jėga – prakeikimas. Finale Rigoletas šaukia prie negyvos dukters Džildos kojų: „Ak, tas senio prakeikimas!“ Kai Vilniuje rodydavome „Rigoletą“, Monteronę dainuodavo antraplaniai dainininkai: išėjo, padainavo nedidelę sceną, ir viskas. Ir to prakeikimo, kuris turi tęstis iki pat galo, nėra, nors tu ką! Galvoju: ką daryt? Ir štai atėjo Daunoras… Kaip jisai sudainavo Monteronę! Jis įelektrino visą spektaklį, dainavo su tokiu užsidegimu! Vaidmuo tryško pagieža, aštrumu. Visi buvome apstulbę. Štai koks gyvybiškai svarbus gali būti nedidelis vaidmuo visam spektakliui! Tada aš supratau, kodėl Verdi rašė šitą operą.

Kartą Vaclovas, atėjęs pas mane į kabinetą, paprašė padidinti algą. Na, nebuvau to numatęs, pinigų nėra… O jis man ir rėžia: „Tu direktorium ilgai nebūsi, o aš dainininkas esu ir būsiu!“ Visgi vėliau aš jam padidinau atlyginimą, juk jis buvo vienas iš pagrindinių solistų. Tuomet jis atėjęs mandagiai padėkojo.

Vaclovas labai veržėsi į rimtus konkursus. Tai teatrui sukeldavo rūpesčių. Jis ruošdavosi tiems konkursams, o mes tuo laiku netekdavome pagrindines partijas dainuojančio boso. Ne visi tam pritardavo, bet aš iš savo pusės kliūčių jam nedariau. Įtemptai jis ruošėsi M. Glinkos, po to P. Čaikovskio konkursams, o paskui — net prestižiniam konkursui Tulūzoje, iš ten parsivežė Grand Prix. Žinoma, mes labai džiaugėmės, nupirkome glėbį rožių ir visa teatro vadovybė nuvykome į oro uostą pasitikti savo laureato. Atvažiavę matome filharmonijos vadovus irgi su rožėmis! Na, pagalvojau, Vacys kartais dainuodavo rečitalius filharmonijoje, tai, matyt, nusprendė jį pagerbti. Pasirodo, Daunoras palieka teatrą, išeina į filharmoniją… Jis jau oro uoste su mumis nelabai buvo linkęs bendrauti, santūriai padėkojo už pasveikinimą.

Paskui atėjo rašyti prašymo išeiti ir aš jam pasakiau: „Vaclovai, kur tu bedainuotum, ar teatre, ar filharmonijoje, vis tiek tu dainuosi Lietuvai. Jei manai, kad tau geriau išeiti – išeik!“ Jis man bandė aiškinti kažkokias nuoskaudas, nors aš jo tikrai neskriaudžiau, priešingai, palaikiau jo norą dalyvauti konkursuose, išleisdavau atostogų, kad galėtų ruoštis, nors dirigentai ir nebuvo patenkinti, kad tiek laiko neturi vieno pagrindinių teatro solistų. Pavydėjo ir kai kurie solistai, būdavo visokių replikų, bet aš nekreipdavau dėmesio.

Man atrodo, jis tikėjosi, kad važinės po Lietuvą, salės lūš nuo klausytojų, ir jis bus laimingas, ir publika bus patenkinta. Bet taip nebuvo. Provincijoje žmonės laukė liaudiškos muzikos, o čia rimti klasikiniai kūriniai. Ir pustuščių salių būta, ir nepasitenkinimo.

Repeticija su pianistu Gičiu Trinkūnu | Algimanto Kunčiaus nuotr., 1971 m.

Praėjo metai ar kiek daugiau. Sykį su kolegomis Žvėryne prie Kompozitorių namų statėme palapinę, kurią buvau nupirkęs: rūpėjo pažiūrėti, ar viskas kaip reikiant, kad paskui žvejyboje nebūtų netikėtumų. Mus besisukiojančius aplink tą palapinę pro savo namų langus pamatė Vaclovas ir atėjo, nešinas puslitriu. Susėdom, su mumis dar buvo kompozitorius Vytautas Jurgutis, kurio „Kareivio laiškus“ Vaclovas labai įtaigiai atlikdavo. Tada ir sutarėm, kad jis grįš į teatrą. Jau buvo signalų iš valdžios, kad jie nori matyti Daunorą operoje. „Grįžk su visom regalijom, su visu repertuaru“, – sakiau. Na, ir po to jis dirbo. Paskui persikėlėm iš senojo teatro J. Basanavičiaus gatvėje į naują pastatą, o aš netrukus visai išėjau iš teatro. Ten susiklostė tokia situacija, be to, Kompozitorių sąjunga darė man spaudimą, kad ateičiau, nes reikėjo užsiimti Druskininkų kūrybos namų statybomis, o pats turėjau idėją pastatyti Kompozitorių miestelyje dar vieną namą. Taigi, iš teatro išėjau.

Su studentais konservatorijos didžiojoje salėje, iš kairės: Zenonas Žakelis, Vytautas Kurnickas, Laima Kybartienė, Žygimantas Lisauskas, sėdi Robertas Bekionis | Algimanto Žižiūno nuotr., ~1982 m.

Kitas mūsų bendro darbo su Vaclovu etapas jau buvo Lietuvos konservatorijoje. 1983 m. mane paskyrė rektoriumi. Vaclovas man išdėstė savo planus, kaip ruošti dainininkus. Tie jo planai skyrėsi nuo kai kurių kitų pedagogų supratimo. O jis dirbo užsidegęs, skaitė paskaitas apie vokalo techniką, ieškojo optimalių būdų, kaip teisingai mokyti jauną dainininką, kaip pagrįsti metodiką. Todėl, kai mirė Zenonas Paulauskas, du dešimtmečius vadovavęs Dainavimo katedrai, aš per daug negalvodamas pasiūliau tą vietą Vaclovui. Tada, prisimenu, sulaukiau daug palaikymo skambučių, kad paskyriau katedros vadovu tokį iškilų dainininką.

Teisybės dėlei, katedroje buvo visokių nuotaikų, ne visiems patiko Vaclovo siūlomi dėstymo metodai. Vieni klausė jo patarimų, kiti priešinosi ir neigė. Kartą viena pedagogė man atnešė pareiškimą, kuriame, vaizdžiai kalbant, išdėjo į šuns dienas Vaclovo metodiką. Tąsyk labai nustebau, nes tie priekaištai neatitiko tikrovės, greičiau atspindėjo užgautas žinomos dainininkės ambicijas. Nusprendžiau, kad turiu Vaclovą informuoti, parodžiau jam tą negražų skundą. Tąkart tuo ir baigėsi, gal jiedu po to aiškinosi, bet viešumon daugiau ši istorija neiškilo.

Vaclovas ilgai neužsibuvo tame poste, gal porą metų. Paskui įsisuko į Sąjūdžio veiklą, pradėjo domėtis Amerika, nuvažiavo ten vieną, kitą kartą, kol apsisprendė išvykti visam laikui.

Paskui sužinojome, kad jis pasirašė sutartį Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre, dainavo ten nedidelius vaidmenis. Bet kai prisimenu jo Monteronę, tai esu tikras, kad jo nedideli vaidmenys prikaustydavo ir Niujorko publikos dėmesį. Jau jis tai mokėjo ir dainuoti, ir vaidmenį įprasminti, ir sujaudinti.

Debiutas Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre — Daktaras Giuseppe’s Verdi „Traviatoje“. Su Kristine Jepson — Flora Winnie Klotz nuotr., 1996 m. | „Metropolitan Opera“ archyvo nuotr.

Vaclovas buvo aikštingas, jautrus. Greitai užsigaudavo, karštai reaguodavo, bet greitai atlyždavo. Mes su juo gerai sutarėm, nesu jo nubaudęs ar kaip nors pažeminęs. Bet teatras – tokia vieta, kur intrigų nestinga, visko pasitaikydavo.

2015 m. rugsėjis

Ištrauka: sud. Jūratė Katinaitė, „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2018, p. 204-207)

„Karalių kuria aplinka“ 2018 m. išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galite elektroninėje parduotuvėje 2di.lt arba 2di pardavimo vietose.

Fotografijos iš knygos „Karalių kuria aplinka: operos solistas Vaclovas Daunoras“