Spektaklis „Makbetas“. Režisierius – Alessandro Serra. Sardegna Teatro. | Alessandro Serra nuotr.

Įvyko tai, link ko buvo eita daug metų: susitikimas su italų režisieriaus Alessandro Serra „Makbetu“ tarytum sujudino visus apmąstymus, bandymus vaizduotis, kad teatras kinta, modernėja. Nieko panašaus. Teatras kaip dykumos šulinys, kurio gylio nieks niekada neišmatuos ir kurio esmė nekinta. Klaipėdos dramos teatro surengtame festivalyje „TheAtrium“ pamatytas spektaklis „Makbetas“ savo stilistika priminė šviesaus atminimo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus teatrą, tuo pačiu pademonstravo senajai italų kultūrai būdingą formos ir garso dermės stilistinę švarą.

Alessandro Serra mus pakvietė ne į populistinio teatro spektaklį, kuriame biurgeriškai nusiteikusiai publikai nuo pirmųjų minučių siūlomas patogus, gerai suprantamas, atpažįstamas arba tiesiog snobiškai moderniai kalbantis teatras, bet į meno kūrinį, kuriam reikalingas išprusęs, sugebantis intelektualiai vertinti, suprasti, išjausti daugelį gyvenime vykstančių procesų žiūrovas. Tai nesusiję su Shakespeare’o „Makbeto“ siužeto išmanymu – tai esamajame laike vykstančio proceso aktyvi intervencija į žiūrovo mąstymą. Šiame teatre dalyvauja patirtis, žinios, kultūrinės aplinkos analizė, kurią kiekvienas atsinešame ateidami į teatrą. Nuo pat pirmų spektaklio minučių Serra su mumis kalbasi kaip su Antikos laikų teatro žmonėmis, spektaklio proceso metu bandydamas atverti mūsų vidinės klausos, nuojautų pasaulį. Kalbėdamas labai konkrečia kalba ir pačiomis archaiškiausiomis priemonėmis, jis kiekviename iš mūsų išjudina skirtingas jausenas ir vaizdinius.

Serra „Makbetas“ – tai ne tik tragedija, kurioje dominuoja mirties genealogija. Šiam režisieriui Shakespeare’as svarbus savo dinamika ir išmintimi. Kaip teksto grožis veria prasmes, taip įveiksminta kalba gimdo naujas veiksmų prasmes. Serra demonstruoja, kaip pats teatras iš vidaus tampa Shakespeare’u. Jis dramaturgo ne iliustruoja, bet kartais net anksčiau už tekstą išreiškia tai, ką ne visada galima suvokti protu. Nors „Makbetas“ – tamsi tragedija, pagrindinis herojus režisierių daugiau domina kaip filosofas. Makbetą-karžygį mes prisimename tik kaip mirties anatomijos skleidėją.

Spektaklis „Makbetas“. Režisierius – Alessandro Serra. Sardegna Teatro. | Alessandro Serra nuotr.

Pradžia: trys laumės, susikibusios rankomis, su galinga energija suka ratus, suformuodamos antgamtinį šulinį, kuriame netrukus paskęs, žus, prapuls visa, kas pasiduoda laikinumui. Šulinys – tai ta pati darkart sumažinta teatro erdvė, pasigvelbianti žmonių gyvenimus. Režisierius per trumpą laiką nubrėžia konkrečias žaidimo taisykles: teatras kuriamas naudojant tik archaines priemones – akmenį, metalą, pelenus. Iš pradžių atrodė, kad tai smėlis ar dulkės, bet netruko praeiti, kai jų debesys nusėsdavo ant scenos grindų, lyg primindamos: „Dulke buvai, dulke pavirsi“ (Pr 3. 19). Čia net karaliaus Dunkano nužudymo įrankis peilis ne butaforinis. Laumės, sukdamos ratus, it mistinės pakumpusios būtybės, leidžia iš savęs paraką: iš po jų kojų veržiasi migla, ir nesuprasi, ar tai amžių dulkės, ar jų paslaptingi monai. Kad rastųsi tokios būtybės, reikalingos paunksmės, tamsios girios.

Shakespeare’o girias atstoja žmonių aistros, jų ketinimų ir minčių raizgalynių neišbrendama tankmė. Laumės – tai trys sijonuoti ir skaroti diedai. Jiems nereikia suptis ant medžių ar praskrieti ant šluotų. Užtenka žvilgančių didelių akių ir baltų, švytinčių dantų. Spektaklyje šios laumės kartais primena šikšnosparnius, kai pakabinamos aukštyn kojomis.

Režisierius jas pasitelkia ne vien kaip lemties pranašes, bet jų scenas naudoja kaip tam tikrus intarpus, zongus. Ryškiausia, skirta praskaidrinti tragedinę įtampą – laumių padaužiška apsispjaudymo scena. Laikydamos viena prieš kitą metalines lėkštes, jos tik galvas trumpam pakreipia į šonus ir tariamai spjauna viena į kitą. O tą spjūvį „pagauna“, „suvaidina“ būtent garsas, kuris kietesnis už akmens atsimušimą į metalą. Be to, jis pasigirsta ne tą pačią sekundę, todėl tas žaidimas tampa erdvus, primena nuolat vykstančius politikų, kovojančių dėl savo sostų, apsispjaudymus. Alessandro Serra scenoje kartais viską pastumia, garsui leidžia prasilenkti su vaizdu. Tokiais atvejais į veiksmą šiek tiek įtraukiami ir užkulisiai.

Tos laumės tokios puikios, kad režisierius vienoje iš finalinių scenų jas net „padaugina“: paleisdamas jas per sceną vorele, kiekvieną papuošdamas skirtinga burtų atributika. Vietoj trijų jos lekia net kelios, ir jau visai nesvarbu, kiek jų, nes viena už kitą geresnės. O gal tai režisieriaus kreidos ratas, kai be perstojo sukasi tie patys personažai, sudarydami multipleksinį įspūdį. Žiūrovų salė ūžia. Laumės ne tik šoka ar savo kalba kažką balbatuoja; jų pirštai akmeniniai, tad kiekvienas nužudytas, yra „užkeikiamas“ ir virsta akmeniu, kurie kraunami avanscenos dešinėje. Galiausiai akmenų tiek, kad išaugusi piramidė virsta ir paties Makbeto antkapiu.

Spektaklis „Makbetas“. Režisierius – Alessandro Serra. Sardegna Teatro. | Alessandro Serra nuotr.

Serra tiki laumių užkeikimais ir visomis antgamtinėmis jėgomis, kurios sukelia tokią mirčių „krušą“. Kartais tos laumės, it pranašai, rateliu šokia, viena kitai į skvernus įsikibusios. Jų kerai transformuojasi į naujus reiškinius, teatre vadinamus metaforomis. Režisierius vieną „laumės juostą“ net danguje pakabina – tokį balkšvą pelenų stulpą. Laumės suformuoja ir žemės plutą. Mums belieka girdėti čaižius skylančio paviršiaus garsus. Po jų padais žemė lyg akmenėja, tad nieko nuostabaus, kad „Makbete“ jos labiau rūpinosi ne linksmybėmis, o vietoj vaišių skaičiuoja savo akmenines aukas. Tiksliau, skaičiuojame mes, jos tik deda aukas mums prieš akis.

Su laumėmis „Makbete“ gyvenama santaikoje. Jos pranašiškos, jų ketinimai mums iš anksto nepramatomi. Spektaklyje šviesa tokia tiksli ir gryna. Kiekvienas šviesos šaltinis – lyg iš aukščiau nuleistas. Kartais net primena gyvą intervenciją į spektaklio audinį: staiga iš viršaus nusileidžia visa prožektorių horizontalė, kad būtų iššviesti veidai. Neatsitiktinai škotų karaliaus nužudymo tragedija apauginta itališku šmaikštumu ir lengvumu. Bet tokias „atokvėpių“ minutes režisierius netrukus pakeičia kondensuotu tragedijos veiksmu. Labai retai teatre, ypač šiandienos, tenka stebėti tokias apgalvotas scenų kaitas. Perėjimai ne tik scenos į sceną, bet, svarbiausia, minties kaita režisieriui leido sutraukti kai kurias scenas, atsisakyti galybės personažų, paliekant pagrindines Shakespeare’o tragedijos linijas.

Serra spektaklį apšviečia tiek, kad būtų įmanoma įžiūrėti veiksmą. Papildomų šviesos efektų čia nėra. „Makbete“ bet kokia šviesos srovė veikia labai intensyviai, kartais net stipriau už tekstą. Pavyzdžiui, po laumių ritualinio šokio jos „išskraidinamos“ lyg drumzlinu rūku. Šviesos srovė nukreipiama į metalinę sieną taip, lyg sudarytų piramidę. Laumės, savo trepsėjimais sujudinusios mirusiųjų pelenus, labai tiksliai išplečia sceninio medžiagiškumo sampratą. Be materijos čia ima veikti tai, kas ne visada pamatuojama žiniomis. Nuojautos ir įvaizdžiai formuoja tariamas metaforas, teatras randasi, vėl subyra, kol atsikvošėjęs supranti, kad regėjai tuščią sceną, kurioje per gana trumpą laiką tiek daug nutiko.

Spektaklis „Makbetas“. Režisierius – Alessandro Serra. Sardegna Teatro. | Alessandro Serra nuotr.

Spektaklis – pusantros valandos, bet labai intensyvus. Serra labai tiksliai sutvarkė visą spektaklio dinamiką. Čia nėra jokio atokvėpio, tačiau tuo pačiu scenos „nesuspaustos“, jų dinamika tiksliai paskaičiuota.

Scenoje – asketiška švara. Antgamtiškas jėgas čia primena nuolatiniai simboliai. Vyrų akys – kaip peilių ašmenys. Durys į pragarą čia pat primena kartuves. Nereikia nieko iliustruoti, užtenka tik užuominų. Kylantis į viršų medinis kartuvių rėmas pranašauja naujų, keistų jėgų intervenciją į aplinką. Mirties etimologiją geriausiai paaiškina Ledi Makbet. Šis vaidmuo patikėtas vyrui – Fulvio Accogli. Jis vaikšto lėtai, įsitempęs kaip styga. Už Makbetą – visa galva aukštesnis, palaidais ilgais plaukais, su barzdele, – tokia graži, vaikščiojanti šalta mirtis. Šį aktoriaus pasirinkimą lėmė ir tai, kad visus Makbeto svarstymus, žudymo idėją inspiruoja būtent Ledi Makbet, tampanti mirties stūmokliu. Labai graži scena, kai Ledi Makbet pasitinka mirtį. Prasivėrus Pragaro vartams ji nuoga žengia pro juos, prasiskyrus plokštumai, pakyla aukštyn ir dingsta tamsoje. Serra neafišuoja, nedeklaruoja Shakespear’o tragedijos kulminacinių scenų, bet jas taip tiksliai išsprendžia, kad jos veikia stipriau, nei būtų visu garsu išrėktos.

Aštuoni aktoriai – Felice Montervino, Stefano Mereu, Maurizio Giordo, Giovanni Carroni, Andrea Carroni, Leonardo Capuano, Andrea Bartolomeo, Fulvio Accogli, o tragedija – visuotinė. Kostiumai – klasika: balti marškiniai, juodos eilutės. Net laumės – be puošmenų. Tik mažiausios detalės skiria žmones. Tarkim, Makbeto švarkelis dekoruotas dviem eilėmis metalinių sagų. Visi kiti – lyg nespalvotame kine. Čia režisierius atlieka visas pagrindines autorinio teatro pareigas – jo žinioje ir muzika, ir spektaklio vaizdas. Gal dėl to ir spektaklio aktorių ansamblis toks vientisas. Atrodytų, visi veikia išvien, tačiau kiekvieną iš jų galima dar ir išskirti, nes vaidyba labai koncentruota. Aktoriai skleidžia tokią energiją, kurią pajusti įmanoma tik gyvame teatre. Leonardo Capuano Makbetas, besisupdamas ant nedidelės kėdės lyg ant nestabilaus sosto, pripažįsta savo pralaimėjimą: „Aš įbridau į kraują taip giliai, / Kad bėgt atgal man užkirsti keliai.“

Spektaklis „Makbetas“. Režisierius – Alessandro Serra. Sardegna Teatro. | Alessandro Serra nuotr.

Įdomu ir tai, kad spektaklis išsiskiria muzikalumu, bet muzikos jame nedaug. „Makbeto“ muzikalumas susiformuoja iš bendrų garsų, iš kalbėjimo, grupinių mizanscenų – kaukšėjimo, keisčiausio šlamesio po kojomis. Čia mums leista išgirsti lietų, kuris bando nuplauti kraują. Makbetas neapsikentęs kreipiasi: „O, ateik, / Naktie akloji! Dienai gailestingai / Niauria skraiste švelnias akis uždenki.“  Nors muzikos tarytum nėra, tačiau realybėje ji neįtikėtinai stipri. Tai – akmenų muzika, kuri labai paveiki ir tiksli. Brūžinant akmenį į akmenį galima išgauti pačių skirtingiausių garsų.

Atskira spektaklio autentiškumo ir gylio nuoroda vadinčiau sardų kalbą, Barbagijos dialektą, kuriuo teatre „Sardegna Teatro“ ir buvo sukurtas šis spektaklis. Sardinija – daug kuo išsiskiriantis Italijos regionas. Kūrėjai, save laikydami pagrindiniu instrumentu, neatsisako savo pagrindinio „ginklo“ – kalbos. Klaipėdoje ji skambėjo kaip viliojanti muzika, verčianti laukti kitų pasimatymų su Alessandro Serra kūryba. Režisierius, gyvenantis šalyje, kurioje labai daug iš Viduramžių iki šių dienų atkeliavusių švenčių, karnavalų, kuriems būdingi archainiai elementai, savo patirtį transformuoja į šiuolaikinę meno kalbą. „Vadink mane lėle mažos mergaitės! Šalin! Šalin, vaiduokli šiurpulingas, Šalin, baidykle!“ Laikas ir aplinka provokuoja žmogaus niekšybes. Klasika tampa dabartimi.

***

Festivalio simbolika.

Nors teko matyti tik tris spektaklius, parodytus tarptautiniame teatro festivalyje „Theatrium“, kurį jau penktąjį kartą organizuoja Klaipėdos dramos teatras, tačiau festivalis paliko didžiulį įspūdį, nes didžiausias dėmesys skirtas meninei kokybei.