Dirigentas Modestas Barkauskas | Asmeninio archyvo nuotr.

Dirigentas Modestas Barkauskas – viena ryškiausių jaunos kartos muzikos asmenybių. Maestro nuo 2018 m. yra Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Jis reikšmingai muzikos kalba bendrauja ir bendradarbiauja su daugeliu svarbiausių Lietuvos orkestrų. Klausytojų ovacijos, kritikų neslepiamas žavėjimasis, aukštas vertinimas žymi M. Barkausko profesionalumą, kurį svariai grindžia pelnomi apdovanojimai: 2016 m. geriausio jaunojo menininko vardas ir „Auksinis scenos kryžius“, 2017 m. laimėta 3-oji premija, bronzinė batuta prestižiniame X tarptautiniame Grzegorzo Fitelbergo dirigentų konkurse (Katovicai, Lenkija), 2016 m. laureato diplomas M. Glinkos kapelos festivalyje-konkurse (Sankt-Peterburgas, Rusija).

Dirigentui Modestui Barkauskui paklūsta Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Lietuvos nacionalinės filharmonijos kolektyvų, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro operų, baletų, šokio spektaklių partitūros, paruošiamos kaip spektaklių muzikos vadovo, išpildomos kaip dirigento scenoje. Barkauskas ne tik sėkmingai kuria asmeninę karjerą muzikos pasaulyje, bet taip pat reikšmingai plėtoja pedagogo misiją: nuo 2008 m. jis – Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos jaunimo simfoninio orkestro „Simfukai“ meno vadovas ir dirigentas, nuo 2013 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dirigavimo, Dainavimo ir Choro dirigavimo katedrų dėstytojas.

Visų dirigento M. Barkausko išpildomų vaidmenų, įgyvendinamų užduočių ir siekiamų tikslų akivaizdoje – pokalbis apie muzikos meną žmogui ir pasauliui.

Dirigentas Modestas Barkauskas | Martyno Aleksos nuotr.

Iš smalsumo į studijų sūkurį

– Gerbiamas Modestai, galima sakyti, esate vienas išskirtinių atvejų, kuomet muzikos meno asmenybė nepradėjo savojo kelio ankstyvoje vaikystėje – nelankėte muzikos mokyklos, o tik jau paauglystėje įstojote į Šiaulių konservatoriją (dabartinė Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija) mokytis chorinio dirigavimo. Todėl prašyčiau papasakoti, kaip atradote save muzikoje.    

– Taip, aš muzikos mokyklos niekada nelankiau, bet muzika visada buvo šalia, nes mano tėtis yra muzikas, jis mokėsi chorinio dirigavimo Vytauto Žvirblio klasėje.  Namie skambėjo ir rimtoji muzika, ir estradinė; gausu buvo visokių instrumentų – ir pianinas, ir pučiamieji: klarnetas, saksofonas, taip pat gitaros, akordeonai… Tad namie visą laiką kažkokiu būdu garsas sklisdavo. Pats susidomėjau gan vėlokai, besimokydamas vidurinėje mokykloje, muzikos pamokose pajutęs smalsumą, kaip tai man yra įdomu. Bet niekada to nesiejau su profesionaliu mokymusi, galvojau, kad man to nereikia. Nors dalyvaudavau ir „Dainų dainelės“ atrankose, ir visokius būrelius mokykloje lankiau, tiek tautinių šokių, tiek teatro, tačiau neketinau rinktis profesionalo kelio.

Jau konservatorijoje pajutau žinių stygių, mano bendramoksliai, mokęsi muzikos mokyklose, buvo už mane visa galva aukščiau, jie turėjo pagrindus – tiek grojimo technikos prasme, tiek muzikos istorijos žinojimo – kompozitoriai, teorijos pradmenys, – viso to aš stokojau. Realiai vertinant, į konservatoriją įstojau menkai pažinodamas natas. Taigi iš smalsumo įkritau jau į tikrą studijų sūkurį.

Net ir pačią chorinio dirigavimo specialybę pasirinkau tarsi atsitiktinai, tiesiog dėl žinių ir grojimo įgūdžių stokos niekur kitur negalėjau pretenduoti. Pasirinkau iš tikrųjų aiškiai nesuvokdamas, ką dirigentas daro. Tokia buvo mano pradžia.

Vidinis girdėjimas

– Vis tik kas pastūmėjo rinktis muzikos profesionalo kelią?

– Be abejo, mokytojai. Šiaulių konservatorijoje dirigavimo specialybės mokiausi pas mokytoją Iridą Motiekaitienę, kuri davė muzikos pažinimo pagrindus. Tuo metu daug bendravau su žinomu muziku, improvizuotoju, džiazo ir klasikos pianistu Arijumi Ivaškevičiumi.  Bendravimas su juo sužadino smalsumą, norą pažinti muziką. Svarsčiau galimybes tapti džiazo pianistu, garso režisieriumi… Vis dėlto susilaikiau…

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje netikėtai patekau į maestro Jono Aleksos klasę. Tai galbūt ir buvo tas esminis žingsnis, paskatinęs eiti toliau būtent dirigavimo srityje. Maestro J. Aleksos užburiantis talentas mistifikuoti dirigavimo meną, tos neeilinės jo paskaitos mane labai paveikė. Turbūt tada net nesąmoningai nusprendžiau tęsti ir nėriau dar giliau. Kai Maestro Jonas Aleksa iškeliavo Anapilin, patekau pas maestro profesorių Juozą Domarką; tai dar viena asmenybė, kuri mane išmokė amato, disciplinos, išmokė suprasti, kas yra dirigavimas, kaip reikia elgtis repeticijų metu, supažindino su repertuaru. Maestro J. Domarkas mane globojo kaip tikras muzikos tėvas. Jis atsakingai vedė per kiekvieną etapą, paruošiant tiek repertuarą, tiek visą techninę bazę. Pas maestro Juozą Domarką mokiausi aštuonerius metus – praeita labai nemažai, visas „aukso fondas“ dirigentui.  Jo dėmesys ir pagalba jaučiama iki šiol, už ką esu labai dėkingas.

Dirigentas Modestas Barkauskas | Asmeninio archyvo nuotr.

– Mokymosi patirčių akivaizdoje nusakykite bendrąja prasme, ką reiškia mokytis muzikos meno. Jūsų patyrimu, kokios esminės, būtinosios savybės būsimajam dirigentui?

– Svarbiausia – meilė muzikai. Žmogus turėtų būti labai jautrus sąskambiams, harmonijai, jautrus pačiam garsui. Dirigavime, greta visų techninių dalykų, svarbiausia yra ausys – vidinis girdėjimas ir gebėjimas tai, kas užrašyta kompozitoriaus partitūroje, atpažinti, teisingai perskaityti, o tada teisingai perduoti žinią orkestrui. Kai žinia yra teisinga, orkestras ją transliuoja klausytojui. Tai savotiškas užburtas ratas – nuo dirigento sklinda muzikantams, o jie perduoda klausytojams, kurie alsuoja į dirigento nugarą ir siunčia savąjį atsaką, taip cirkuliuoja muzikos srautas ir galbūt įvyksta stebuklas.

– Kiekvienas dirigentas yra savitas ir unikalus. Kaip atsiranda, susikuria tas autentiškas muzikavimo būdas?

– Taip, specifikos tikrai skirtingos, vien jau kalbant apie dirigavimą chorui, orkestrui, kameriniam ar simfoniniam… Be abejo, turbūt labiausiai specifiškas yra dirigavimas teatro orkestrui ar šokio spektakliui – baletui ar operai. Tai reikalauja iš dirigento kiek kitokių įgūdžių. Turbūt sudėtingiausia yra tai, kad muzikiniame spektaklyje turi įsijungti visas orkestras, choras, solistai, „pagauti dramaturgiją“, o jeigu dar ir šokio epizodas yra… Dirigentas turi suvaldyti visą tą masę, todėl sakyčiau, jog sunkiausia vesti muzikinį spektaklį.

Gal atrodytų, kad lengva, paprasta diriguoti kameriniam orkestrui, bet tai visai kita specifika, kameriškumas reikalauja didesnio susiklausymo, didesnio jautrumo, smulkesnių niuansų… Todėl būtinas didesnis repeticijų skaičius, kad kamerinė muzika atsiskleistų.

Dirbdamas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, būtent ir ieškau muzikinio turinio gelmės. Man, kaip atlikėjui, kaip dirigentui, šie visiškai skirtingi muzikavimo būdai yra labai svarbūs. Tai leidžia būti įvairiapusiškam, perteikiant skirtingus žanrus, įvairų repertuarą, tiesiog mėgautis muzikos įvairove.

– Gerbiamas Modestai, batuta yra dirigento instrumentas, ką ji reiškia jums? Neretai diriguojama vien rankų gestais, akių žvilgsniu, veido mimika, tad įdomu, kaip jums priimtiniau vesti muziką?

– Dirigentui batuta yra tarsi tam tikras valdžios ženklas, autoriteto suteikimas. Sakyčiau, kad tai – mitas. Batuta yra skirta tam, kad dideliam muzikantų skaičiui būtų aiškesnis dirigento mostas, vadinamas taktavimas. Kuo daugiau muzikantų, atlikėjų scenoje, tuo didesnis atstumas tarp jų ir dirigento, tad batuta padeda jiems geriau matyti, suprasti vadinamą garso atramą – kada pradėti groti, kokiu tempu, kokiu charakteriu. Dažnai dirigentai naudoja batutą norėdami sustiprinti taško pojūtį, vizualinį pamatymą.

Asmeniškai aš labai mėgstu diriguoti be lazdelės net ir dideliam orkestrui, nes, manau, nieko nėra natūraliau kaip tiesiog ranka – plaštaka, delnas. Tai yra labai informatyvu ir suteikia daug spalvų dirigentui.

Žvėriškai naudingos patirtys

– Kokie svarbiausi patyrimai, kuriuos galite įvardinti asmeninio profesinio tobulėjimo etapais?

– Viskas prasidėjo, kai aš, dar studijuodamas dirigavimą, ėmiau dirbti su vaikais, tapau jaunimo simfoninio orkestro „Simfukai“ vadovu. Tai buvo labai svarbi patirtis, kai jaunas, nepatyręs dirigentas turi vadovauti orkestrui, o jame groja net apie aštuoniasdešimt jaunuolių. Vos ne kasdien priešais save regėjau didelį kolektyvą, mačiau instrumentų išsidėstymą, girdėjau atskirus instrumentus, juos galėjau kontroliuoti, taip mokytis vadovauti, mokytis pasakyti, ko noriu iš orkestro. Šis etapas man labai daug davė. Darbas su jaunimo orkestru suformavo mano, kaip dirigento, pagrindą.

Paskui dirbau su visais Lietuvos orkestrais: tiek Klaipėdos muzikinio teatro, tiek Kauno miesto simfoniniu orkestru, su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Lietuvos kameriniu orkestru ir, be abejo, su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestru. Žvėriškai naudinga patirtis – skirtingi žanrai, repertuaras mane formavo kaip dirigentą, lavino skonį.

Taip pat svarbus trečiasis etapas – dabartinė mano pozicija – Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Tai visai kitos atsakomybės, kita darbo specifika ir kokybė, formuojanti mano, kaip dirigento, turinčio orkestrą, jam vadovaujančio, viziją.

Šie trys etapai glaudžiai susiję su iššūkiais, kuriuos kelia pati muzika.

– 2017 m. laimėjote 3-ąją premiją, bronzinę batutą, prestižiniame X tarptautiniame Grzegorzo Fitelbergo dirigentų konkurse (Katovicai, Lenkija). Ką dirigentui reiškia šis konkursas?

– Dar iki Lenkijos esu dalyvavęs dviejuose prestižiniuose konkursuose, kurių viename patekau į finalą, kitame tapau laureatu. Tos simbolinės bronzinės batutos laimėjimas Lenkijoje man suteikė galimybę žengti toliau, nes tai buvo tarsi ilgų, sunkių, sudėtingų studijų tam tikras įvertinimas ir mano, kaip dirigento, pozicijų įtvirtinimas. Ilgai dvejojau, ar verta dalyvauti, svarsčiau, kas bus po to, nes laukė tikrai stiprus pasiruošimas, laiko su šeima aukojimas. Ką gavau? Galimybę save realizuoti kaip dirigentą su skirtingais orkestrais ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, save pristatyti tarptautiniame lygmenyje ir pasitikrinti, kiek galiu, ko esu išmokęs.

Konkursai yra labai svarbūs psichologinės būsenos patikrinimui, nes visą laiką esi stresinėje situacijoje – tiek repeticijų metu, tiek vykstant konkurso programai. Traukiami burtai ir nežinai, ką ištrauksi, kaip į tave reaguos orkestras, nes ateini diriguoti be repeticijos, toks atskirų kūrinių perbėgimas… Taip pasitikrini, kiek ir kaip sugebi perteikti muziką, save parodyti ir išreikšti tiksliai ir aiškiai orkestrui, kad muzikantai tave suprastų vien iš rankų mosto. Tai labai svarbu ir naudinga kiekvienam dirigentui, sakyčiau, konkursas yra reikalingas savęs išbandymas visiems.

Be to, konkursas sustiprina galimybę plėtoti karjerą, gilinti ir išnaudoti jau sukauptas žinias. Dirigento profesija labai dažnai tiesiogiai susijusi su muzikanto branda, turima patirtimi, tai liudija absoliučiai kitą kokybę.

Dirigentas Modestas Barkauskas | Asmeninio archyvo nuotr.

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras

– Nuo 2018 m. esate Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Jūsų teigimu, tai visai kita atsakomybė, darbo specifika. Papasakokite apie savąjį orkestrą.

– Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, visų pirma, yra nedidelė, bet darni šeima, vienijama geros nuotaikos užtaiso. Esame lankstūs, galime groti absoliučiai visų žanrų muziką – nuo barokinės iki šiuolaikinės, nuo džiazo iki populiariosios – ir dar visokių pokštų prikrėsti. Labai gerbiu orkestro narius, kurių kiekvienas turi daug stiprybių, bet esminė – nuotaikinga energija, jos pliūpsnis, pasiekiantis mūsų koncertų publiką.

Mano pažintis su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru įvyko dar vadovaujant Maestro Donatui Katkui, kuris pakvietė mane diriguoti kelioms programoms. Užsimezgė ryšys tarp orkestro narių ir manęs, maestro galbūt pajuto pasitikėjimą, taip įvyko, kad laimėjau keletą minėtų tarptautinių konkursų, man buvo svarbu realizuoti save kaip dirigentą, todėl mielai sutikau užimti šias atsakingas ir garbingas meno vadovo ir vyriausiojo dirigento pareigas.

– Nusakykite savąją misiją, užduotis ir tikslus. Kiek tai riboja, kiek išlaisvina asmenines muzikanto ambicijas?

–  Muzikos meno vadovas atsakingas ne tik už vienos koncerto programos parengimą ir išpildymą –  jis atsakingas už visą orkestrą, jo formavimą, už atskirus muzikantus. Jis rūpinasi, kad orkestre būtų pilnos grupės, tinkamos sąlygos orkestrui groti, formuoja repertuarą, jo nuoseklumą, tolygumą ir sklandumą; turi siekti skirtingų žanrų ir stilių kūrinių tinkamo, stilingo išpildymo; rūpinasi visokeriopa orkestro kokybe tiek repeticijų, paties darbo sąlygų prasme, tiek muzikinio turinio perteikimo publikai. Šias pareigas sudaro begalė administracinių ir muzikinių uždavinių, svarbių niuansų. Tikrai nėra lengva. Dažnai tenka bendrauti su valdžios institucijomis ir tikrąja to žodžio prasme kovoti už orkestro gerovę. Kol kas vis dar tenka nuolat įrodinėti, kad orkestras yra svarbus veikėjas kultūros srityje.

– Pasidalinkite, kas jums yra repeticija ir koncertas, galvojant tiek kaip orkestro meno vadovui, tiek kaip dirigentui?

– Žodis „repeticija“ reiškia „treniruotę“, tad mes treniruojamės prieš koncertą kaip prieš varžybas, siekiame geriausios kokybės. Labai panašu į sportinę treniruotę: per tam tikrą repeticijų skaičių turime atskirose grupėse surepetuoti, pasiekti balsų darnos, kad išgirstume, kas išrašyta partitūroje, o tada suderinti bendrą orkestro kūrinio išpildymą, pasiekti darnų skambėjimą, kad jį išgirstų į koncertą atėjęs klausytojas. Repeticijas išnaudojame treniravimuisi – ausies išlavinimui, kad skambėtų tiksli ir reikiama intonacija, kad ansamblis būtų darnus ir sklistų muzikos meno grožis.

Koncertas yra visų repeticijų rezultatas. Atlikėjams yra ypatingai svarbu groti publikai. Viena, kai repetuoji, groji keturioms sienoms, kad ir stebint kamerai, ir visai kita, kai matai publikos žvilgsnius, reakcijas į muziką, kurią atlieki, kai girdi plojimus. To labai reikia.

– Kas jumyse lieka, kai muzika baigiasi, kai nuaidi ovacijos, kai salė ir scena užsisklendžia tylai?

– Po koncerto visą laiką stengiuosi perklausyti garso ir/ar vaizdo įrašą ir išanalizuoti, kas buvo teigiama, kas galbūt nepavyko. Visada aptariame, drauge galvojame, ką reikėtų keisti, kas pasiteisino, patiko publikai. Labai svarbu diskutuoti ir apibendrinti, daryti išvadas ateičiai.

Pajausti žmogų, bendraujant drauge augti

– Esate plačiąja prasme muzikos pedagogas, akcentavote darbo su jaunimo simfoniniu orkestru reikšmę jums, kaip dirigentui. Remdamasis abipuse patirtimi tiek pačiam mokantis, tiek mokant kitus, papasakokite apie pedagogo misiją, užduotis, darbo ypatybes. Kaip regite jaunąją muzikų kartą, kokia ji? 

– Visų pirma, stengiuosi sukurti labai gerą atmosferą, kad žmogus nebūtų įsitempęs, kad jis nieko nebijotų, būtų savimi. Tik tada gali pajusti žmogų, suprasti, kaip prie jo prieiti, kaip atskleisti jo talentą. Stengiuosi bendrauti, skleisti gerą nuotaiką, parinkti tinkamą repertuarą tiek studentams, tiek jaunimo orkestrui, kad būtų įdomu groti, kad jie suprastų, ką groja, žinotų istoriją, kontekstą, kaip tas kūrinys gimė, ką siekia pasakyti kompozitorius vienu ar kitu kūrinio niuansu. Pedagogika pagrįsta nuolatiniu bendravimu.

O jaunimas yra labai entuziastingas, labai geranoriškas, be galo žingeidus. Todėl bendravimas teikia naudą tiek man, kaip pedagogui, tiek jiems. Drauge augame ir tobulėjame vis geriau suprasdami vieni kitus.

– Kaip regite ir vertinate šiandieninę muzikinę kultūrą Lietuvoje, Europoje, pasaulyje? Kokia yra šiuolaikinė publika, ko ji nori, ką geba priimti, patirti ir įvertinti?

– Auditorija labai skirtinga. Priklausomai nuo programos, ji vis kitokia. Žinoma, yra Šv. Kristoforo kamerinio orkestro gerbėjai, kurie ateina vos ne į kiekvieną mūsų koncertą, kada galima, žinoma. Mes taip pat stengiamės edukuoti jaunimą, rengiame programas mažiems vaikams ir moksleiviams, muzikiniais pasakojimais supažindiname ne tik su garsiais kompozitoriais, bet ir mažiau girdėtais, tačiau taip pat labai svarbiais autoriais plačiajame muzikos istorijos kontekste. Norisi, kad būtų lankomi ne tik populiariosios muzikos koncertai, bet ir nežinomų vardų.

Siekiame, kad auditorija žinotų ir mėgtų savus autorius, lietuvių kompozitorius, todėl grojame kuo daugiau lietuviškos muzikos. Reikšminga žinoti ir kaimynų kultūrą, tad koncertų programose dažnai įtraukiame Baltijos šalių muzikos kūrinių. Be abejo, Vakarų Europa, viso pasaulio skirtinga muzika, kurios bent jau pagrindinius taškus norime perteikti savo klausytojams. Mūsų pagrindinė misija yra būti įdomiems ir reikalingiems būtent savajai auditorijai.

Amžinosios tiesos ieškant

– Jūsų patyrimu, ką reiškia būti muzikantu XXI amžiuje?

– Turbūt kaip ir anksčiau, ir klasicizmo, ir romantizmo amžiuje, muzikantas visada išgyvena panašias emocijas – ir XXI amžiuje ieško amžinosios tiesos savo jausmų, raiškos galimybių išmėginimuose. Greta jausminės išraiškos yra buitiniai niuansai. Mums nėra lengva XXI amžiuje, požiūris į kultūrą, į meną nėra deramas tiek valdžios atstovų, tiek ir pačios visuomenės. Visada yra tas pagrindinis noras išgyventi, būti, egzistuoti. Ačiū Aukščiausiajam, kad galiu daryti tai, ką sugebu ir ką noriu.

– Jūs pats šiandien galite ir gebate mėgautis muzika. Ar visada klausote kaip profesionalas – analizuodamas, tirdamas ir vertindamas?

– Taip, yra ta bėda, kad visada klausausi kaip profesionalas. Jeigu ateinu į koncertą, vyksta analizė: garso analizė, kokybės, intonacijos, tembro, spalvos ir t. t. Mėgavimasis galimas tik tada, kai viskas tobula, tada atsipalaiduoji ir jau tiesiog atsiduodi muzikos tėkmei. Bet jeigu taip nėra, tada nepaliaujamai detalizuoji, ko reikėtų arba ko per daug… Toks knaisiojimas. Daugiau atsipalaiduoti leidžia kiti menai: teatras, dailės parodos.

Galbūt dėl to, kad labai mėgstu prancūzišką muziką – Claude‘ą Debussy, Maurice‘ą Ravelį – žavi impresionistų dailės kūriniai. Patinka simbolizmas – Salvadoras Dali, Alexandre Benois.  Regėdamas abstraktų meną kas kartą atrandi vis naują užslėptą mintį, prasmę. Yra nuostabių XXI amžiaus darbų, mūsų autorių, siurrealistų – Valentino Antanavičiaus, Šarūno Saukos, Aleksandro Vozbino.

– Jeigu turėtumėte galimybę susitikti istorinę ar dabarties meto muzikos meno asmenybę, kas ji būtų? Kodėl? Ką jai pasakytumėte, ko paklaustumėte?

– (Nusijuokia.) Na, turbūt didžiausias muzikos guru yra Johannas Sebastianas Bachas, tad, jeigu būtų tokia galimybė, norėčiau bent akies krašteliu žvilgtelėti – pažiūrėt, kaip jis kuria muziką. Jeigu tokia galimybė būtų…

– Pasidalinkite dirigento Modesto Barkausko svajone be ribų.

– Ach… Vaje! Visų pirma, turėti koncertų salę ir orkestrą. Tuomet jau visos svajonės išsipildytų. Erdvę ir gerus muzikantus turėti ir bendrai kurti. Visa kita eitųsi savaime.

– Ko pasiklausyti šio interviu skaitytojui, idant pasijaustų besikalbąs su Modestu Barkausku?

– Pasiklausyti visko, ką tiktai galite rasti. Būtinai ir klausykite. Labai mėgstu Franzą Schubertą, mėgstu Wolfgangą Amadeus Mozartą, mėgstu XX amžiaus muziką – Sergejų Prokofjevą, Igorį Stravinskį, kaip ir minėjau, mėgstu prancūzus – Claude‘ą Debussy, Maurice‘ą Ravelį, labai mėgstu britus – Benjaminą Britteną, Wiliamą Waltoną, taip pat – Gustavą Holstą, labai mėgstu skirtingą muziką. Ką tik rasite, klausykite! Muzika kelia labai geras emocijas.

– Pokalbio pabaigoje – jūsų palinkėjimas garsų meno pasaulio atstovams.   

– Linkiu suprasti mūsų svarbą ir misiją, kurią mes vykdome, tai yra prasmė – prasmė gyventi ir kurti. Visiems linkiu to prasmingumo.