Altininkas Mintautas Kriščiūnas | Šv. Krisaforo kamerinio orkestro archyvas.

Altininkas Mintautas Kriščiūnas groja Šv. Kristoforo kameriniame orkestre, taip pat išpildo muzikanto esatį soliniuose koncertuose, kuria muziką pats. Kviečiame skaityti pokalbį su muzikantu.

Muzikos džiaugsmas

– Mintautai, visada labai įdomu pažinti asmenybę – patį žmogų, sužinoti jo istoriją – kelionę iki šiandienos. Vaikystė yra ankstyvasis gyvenimo laikas, kada atrandamas, imamas pažinti pasaulis. Taigi, kokie Jūsų ankstyvieji prisiminimai, kas giliausiai įsirašę atmintin?  

– Kalbėti man sudėtingiau nei groti… Pasistengsiu būti kuo nuoširdesnis ir atviresnis. Mano vaikystė buvo labai graži, augau šeimoje, kur labai dažnai muzika skambėdavo, mes patys nuo pat vaikystės kartu grodavome. Kas įsirašė labai giliai ir ryškiai – folkloras. Tai man įskiepijo tėvas, kuris yra profesionalus muzikantas, tuometinėje konservatorijoje baigė trimito specialybę. Jis be galo giliai pasinėręs į folklorinę muziką, aranžuoja liaudies dainas, maišo skirtingus stilius. Jis muzikuoja plačiąja prasme, dirba mokytoju, vadovauja ansambliams… Mama – mėgėja muzikantė. Iki pat šių dienų nešiojuosi širdyje liaudies muzikos meilę. Susitikę su draugais dainuojame kartu.

– Prisiminkite asmeninio susidomėjimo muzikos garsų pasauliu gimimą.

– Mano pirmieji žingsniai buvo Kaišiadorių, iš kurių esu kilęs, muzikos mokykloje smuiko klasėje pas mokytoją Stanislovą Dovidavičių. Kiek atsimenu, groti buvo sunku, nejaučiau didelio noro, neturėjau didelio užsidegimo. Tačiau tėvas labai troško, kad jo vaikai muzikuotų, todėl lankiau smuiko pamokas, sekėsi neblogai.

Vaikystėje muzika man nelabai rūpėjo. Bet, žiūrėdamas filmuotą medžiagą, matau ir atsimenu, kad jau nuo pat mažumės man buvo įdomu kurti, bandyti kažką fortepijono klavišais „barškinti“… Griežtos, disciplinuotos pamokos manęs, kaip vaiko, nelabai žavėjo, bet širdyje džiugino pati muzika. Bėgant laikui ėmiau justi ir aiškiai suprasti: noriu eiti būtent šiuo keliu.

Altas

– Esate altininkas, tad papasakokite apie savąjį instrumentą. Prisiminkite, kaip jį atradote, o gal pats altas atrado Jus?

– Altas yra styginių šeimos instrumentas, truputėlį didesnis už smuiką, mažesnis už violončelę. Jis kilęs iš violų – senovinių styginių instrumentų: viola da gamba, cello da spalla, viola da braccio. Per šimtmečius evoliucionavo ir tapo tokiu, kokį žinome šiandien. Instrumento tembras labai malonus, artimas žmogaus balsui, iš tiesų labai primena dainavimą.

Kaip ir kiekvienu instrumentu, altu groti – sudėtinga, tai reikalauja daug precizikos. Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog nesvarbu, kokiu instrumentu groji, kiekvienas instrumentas yra įrankis ištransliuoti tavo jausmams, norimai žiniai. Esu girdėjęs sakant, jog instrumentas turi tapti muzikanto kūno dalimi. Ne! Altas nėra mano kūno dalis, jis tik gražus muzikos instrumentas, tai priemonė, įrankis, kuriuo perteikiu savas mintis, emocijas, pasakoju savą istoriją.

Iš tiesų ne aš, o altas pasirinko mane. Kai stojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, jau apsisprendęs, kad noriu eiti muzikanto keliu, ketinau pereiti į kontrabosą. Svajojau tapti džiazo muzikantu, groti klubuose, improvizuoti su cigaru dantyse ir skrybėle ant galvos… Tačiau visi labai stipriai atkalbinėjo, sakydami, kad niekas tokio šuolio nedaro. Svarsčiau… Ir vieną dieną mane užkalbino mokytoja Stasė Kuncienė, ji pasiūlė išbandyti altą, nes grojimo technika panaši į smuiko. Prieš metus mano draugas buvo pradėjęs taip pat groti altu, instrumento tembras man patiko, taip ir atėjo altas į mano gyvenimą.

Tačiau įdomiausia, kad mano jauniausias brolis Aušvydas tapo kontrabosininku. Taip tarytum netiesiogiai, bet vis tik išsipildė mano noras groti kontrabosu. Po aštuonerių metų brolis paėmė šį instrumentą ir pradėjo mokytis. Jis prie kontraboso perėjo nuo fortepijono, taip įrodydamas, jog viskas įmanoma.

– 2014 m. baigėte Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bakalauro studijas docento Gedimino Dačinsko klasėje, 2017 m. tapote magistru, baigęs studijas profesoriaus Petro Radzevičiaus klasėje. Pasidalinkite studijų patirtimi.

– Esu labai dėkingas abiem dėstytojams, nes jų dėka šiandien esu, kas esu. Docento G. Dačinsko klasėje baigiau bakalauro studijas ir pirmą magistrantūros kursą. Mokantis tada dėmesys buvo sutelktas į kūno prisitaikymą prie instrumento, ieškojimą ir atradimą, kaip patogiausia groti taisyklingai, taip pat gilintasi į kūrinių interpretacijas. G. Dačinskas mokęsis Austrijoje, tad yra sukaupęs tikrai didelį bagažą žinių, kurias noriai dalijo, o aš stengiausi kuo daugiau jų perimti. Esu labai jam dėkingas.

Mintautas Kriščiūnas | Šv. Kristaforo kamerinio orkestro archyvo nuotr.

Profesoriaus P. Radzevičiaus klasėje įgavau meninės saviraiškos laisvės, ėmiau kurti savas interpretacijas. Iki tol nė neįsivaizdavau, kad galėčiau parengti tokią programą, su kuria baigiau studijas, kad sugebėčiau išpildyti Dmitrijaus Šostakovičiaus sonatą altui – paskutinį kompozitoriaus parašytą kūrinį. Visą laiką bijojau šios sonatos, man kūrinys atrodė tiesiog neaprėpiamas, pernelyg gilus – nesuvokiamas. Kada profesorius paskyrė D. Šostakovičiaus sonatą altui, išsigandau, bet priėmiau kaip iššūkį, išbandymą. Iš tikrųjų su šiuo kūriniu patyriau labai stiprius išgyvenimus, visi koncertai, atliekant sonatą, paliko gilų pėdsaką manyje.

Kur link eini

– Bendrąja prasme, ką reiškia mokyti(s) muzikos meno?

– Besimokant labai svarbu disciplina ir tikslas – žinoti, kur link eini. Dažnai jauni muzikantai pasiduoda sportiniam interesui, ima rungtyniauti, kuris už kurį geresnis, susitelkia vien į techniką. Raginčiau žvelgti giliau. Žinoma, technika yra labai svarbu, bet, mano dabartiniu suvokimu, esmė yra, ką nori pasakyti grodamas, kokią žinią transliuosi. Ar tavo tikslas yra geras pažymys, ar sieki pagilinti žinias ir tai panaudoti koncertuose ateityje? Ir pats susidūriau, kad, rodos, baigus studijas, nebežinai, ką daryti, nebėra egzaminų, tad turi pats sau išsikelti tikslus.

Mokymasis turi būti pagrįstas empatija, nes visi esame skirtingi, ir tas metodas, kuris tiko vienam, gali netikti kitam. Mokytojas turi mokėti prieiti prie kiekvieno mokinio jam tinkamiausiu būdu, tai yra esminga.

– Mintautai, užsiminėte apie pernelyg didelį susitelkimą į techniką, siekiant pranokti kitus. Koks Jūsų požiūris į konkursus? Jūsų nuomone, galima įvertinti muzikanto meniškumą?

– Asmeniškai aš konkursų nemėgstu, nes pastebiu labai daug politiškumo juose. Iš tikrųjų sudėtinga įvertinti, kas yra geresnis. Visi esame skirtingi, unikalūs; o vieną išskirti iš kitų, sudievinti – man tai nėra priimtina. Norisi pasakyti visiems dalyvaujantiesiems, kad jie visi yra vertingi ir verti pirmos vietos. Matau žmones, kurie netampa laureatais, ir pats tokiose situacijose atsidurdavau, todėl suprantu, kad jie jaučiasi nesuprasti, neišgirsti ir neįvertinti deramai, nors jie galbūt įdeda nemažiau darbo nei tas žmogus, kuris laimėjo, taigi nelaimėjusysis taip pat yra vertas pirmos vietos. Neretai sklando užkulisinės kalbos, kad tam tikram žmogui reikia skirti pirmąją vietą, o kitam – ne. Taip būti neturėtų. Tokios mano asmeninės pastabos. Bet iš esmės aš nesu priešiškas konkursams, tai yra puikus būdas tobulėti, įgauti žinių, pagerinti savo grojimo techniką, atrasti naujų galimybių.

– Tobulėjimas, bet kokiu atveju, reikalauja repeticijų, jos, sakoma, yra muzikanto kasdienybė. Pasidalinkite savuoju repeticijų supratimu. Kokia repeticija Jums yra išsipildžiusi?

– Dažniausiai mūsų, instrumentalistų, klasikinės muzikos repeticijos vyksta orkestre su dirigentu. Šitoje plotmėje, manau, svarbiausia pasitikėjimas tiek dirigento muzikantais, tiek muzikantų dirigentu. Žinoti ir suprasti, ko reikalaujama. Teko patirti ir tokių repeticijų, kai groji, kartoji tam tikras vietas, bet nežinai, kodėl ir kam. Tada kyla nusivylimas, imi galvoti, kad tavimi nepasitiki kaip muzikantu, naudoja tiesiog kaip įrankį saviems tikslams, kurių tu nežinai. Abipusis bendradarbiavimas, nuoširdus siekis bendro tikslo – tai esminis dalykas.

Patyrimai

– Esate Šv. Kristoforo kamerinio orkestro altininkas, tad koks šis orkestras Jūsų pajauta ir patyrimu?

– Šis orkestras iš tikrųjų yra labai unikalus, nes atlieka labai skirtingą muziką, neapsiriboja tam tikrais žanrais ar stiliais. Mus galite matyti atliekančius ir lietuviškų kūrinių premjeras, ir grojančius mus su roko grupėmis, dalyvaujančius įvairiuose televizijos projektuose, ir, žinoma, atliekančius klasikinę muziką. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras yra labai atviras naujoms idėjoms, įvairiems projektams, drįstame ir noriai koncertuojame netikėtose erdvėse: ant traukinio vagono, žvyro karjere, ar baseine… Šį orkestrą apibūdinčiau kaip spalvingą ir tikrai unikalų.

– Kaip bendrąja prasme nusakytumėte tą muzikos išsipildymo vyksmą? Ką Jums reiškia koncertas? Pasidalinkite ypatingiausiais patyrimais.

– Koncertas man yra širdžių bendrystė tarp atlikėjų ir klausytojų. Man labai svarbu jausti kontaktą su publika, dovanoti emocijas, kurios liestų klausytojų širdis. Nesinori groti formaliai, vien atlikti natas ir išeiti, visą laiką siekiu paliesti klausytoją, kalbėtis su juo neregimu būdu – muzikos garsais, dalintis savo išgyvenimais, kurti juos grojant scenoje.

Vieną giliausių įspūdžių paliko koncertas, kada grojau „Baltic Youth Filharmonic“ orkestre, diriguojant Kristianui Järvi. Tame orkestre grojau kelerius metus, vienas pirmųjų koncertų vyko Berlyno „Konzerthouse“. Tiesiog buvau apstulbęs nuo ovacijų koncerto pabaigoje, žmonės metė gėles į sceną, plojo, švilpė… Grojome gal keturis bisus. Tokią euforiją per koncertą – nežinau, kada dar esu patyręs.

Visada siekiu atiduodi save per koncertą. Žmonės jaučia šilumą, energiją, jie įmagnetinami ir nebegali nustygti vietoje. Taip koncerto pabaigoje pratrūksta ovacijos ir pasiekiama kulminacija. Tai kažkas nepakartojamo.

– Šie Jūsų žodžiai liudija klausytojo reikšmę muzikantui. Įdomu, kokia, Jūsų patyrimu, Lietuvos auditorija,  apskritai šių laikų muzikos koncertų lankytojas, ar jis – tikrasis muzikos mylėtojas, ar dažniau ateinantis dėl to, kad madinga, kad tai yra tam tikras statuso patvirtinimas?

– Neišskirčiau Lietuvos klausytojų, jie – šaunūs. Žinoma, norėtųsi, kad salėse jų kartais būtų daugiau. Galbūt klasikinė muzika nėra tokia populiari, arba mes, muzikai, nesugebame paskleisti ir tinkamai perteikti jos žinios, deramai išreklamuoti, kad suviliotume klausytojus.

Nesvarbu, dėl kokių priežasčių klausytojas ateis į koncertą, mums tai yra galimybė parodyti, kad muzika nėra kažkas banalaus ar atgyvento, ypač galvojant apie klasikinę muziką, kad muzika kuria ir leidžia patirti ypatingą emocinį ryšį. Nebūtinai siekiame tokios euforijos kaip roko muzikos koncertuose, kartais koncertas gali būti ir sentimentalus, ir skleisti liūdnos tematikos žinią, muzikos galia nėra vien tik linksmybėse.

Iš tiesų linkiu klausytojams nebijoti ieškoti; išsilaisvinti iš bet kokių turimų stereotipų, ypatingai klasikinės, instrumentinės muzikos atžvilgiu, ir patirti.

Prasmė

– Ką Jums pačiam reiškia muzika?

– Sudėtinga nusakyti žodžiais… Man galbūt jautriausias momentas, kai muzika susitapatina su mano asmeniniais išgyvenimais, liečia tas širdies vietas, kurias gal tik pats žinau, ir daugiau niekas kitas. Kartais muzika yra kaip terapija, ji išlaisvina užgniaužtas emocijas, prikelia ir pažadina pamirštus dalykus, teikia norą gyventi.

Mintautas Kriščiūnas. Madeiros sala. | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kas muzikoje Jums šiandien įdomiausia?

– Įdomiausia – ta minėta sąsaja su vidiniais išgyvenimais, muzikos galia pažadinti žmogaus vidų. Mano noras ir siekis, kad muzika žmogui padėtų ieškoti ir atrasti savo širdies gelmes, iki šiol nepažintas, galbūt bijotas pažinti. Kartais ne pačioje muzikoje reikia ieškoti prasmės, kartais muzika padeda žmogui ieškoti prasmės savo paties gyvenime.

– Jūsų, kaip muzikanto, kaip altininko, svajonė be ribų yra…? 

– Sunku atsakyti, niekada neturėjau užsibrėžtos svajonės, konkretaus tikslo. Idėja ne tiek kaip altininko, o daugiau kaip kūrėjo, pasitelkti įvairius žanrus, skirtingus menus ir koncertą išpildyti kaip jų sintezės vienį – muzika, šviesos, vizualiniai sprendimai veiktų kaip vienas organizmas, turintis didžiulį poveikį. Nors pats asmeniškai nemėgstu operos, man tarsi per sudėtinga aprėpti visą jos meniškąjį grožį, bet mano idėja kažkuo artima operos žanrui, norėčiau jį pasitelkti ir savitai išpildyti. Kol kas dar nesu išgryninęs sumanymo, bet siekiu kūrybinės raiškos laisvės – laukinių ilgakarčių žirgų nepažaboto bėgsmo…

– Galbūt turite muzikos pasaulyje ar gyvenimo tikrovėje idealų, autoritetų? Kas jie? Jeigu turėtumėte galimybę susitikti dabarties ar praeities muzikos meno asmenybę, kas ji būtų? 

– Idealai, autoritetai laikui bėgant keičiasi. Tačiau mane visada žavi tie žmonės, kurie nepasiduoda gyvenimo išbandymams ir eina toliau. Vienas tokių pavyzdžių – kompozitorius, visiems labai gerai žinomas – Ludwigas van Beethovenas. Jis apkurto gyvenimo pabaigoje, bet vis tiek kūrė ir parašė tokius šedevrus, kurie šiandien tebeskamba. Norėtųsi pabūti šalia tokio žmogaus, asmeniškai patirti tą stiprybę, valią, užsispyrimą ir semtis, semtis, semtis. Iš dabartinių kompozitorių mane labai žavi kino filmų muzika. Seku kompozitoriaus Thomo Newmano kūrybą. Gal jo muzika  ir sentimentali, bet išties paveiki, jaudinanti, atrakinanti mano širdį.

– Pasidalinkite savo pomėgiais, reikšmingais patyrimais.

– Labiausiai mane praturtina gamta. Žaviuosi kūrinijos grožiu, nuostabą kelia, iš kur visa tai? Kaip tai atsiranda? Kodėl yra tiek daug grožio pasaulyje? Atrandu ir be abejonių tikiu, kad už visa to yra Didysis Kūrėjas, slypintis ir kuriantis tą grožį ir gėrį, mus įkvepiantis gyventi, žadinantis ir stiprinantis norą dalintis ir mylėti.

Daug įkvėpimo teikia knygos, nors ir ne visada pavyksta atrasti laiko skaityti, nuolat reikia ugdyti ir palaikyti skaitymo įprotį. Mane žavi Fiodoro Dostojevskio kūryba, jo rašymo stilius, tas nuoseklus detalizavimas, sužadinantis fantaziją, kuri perteikia visa tai, kas išrašyta autoriaus, ir taip įtraukia… Be galo įdomu.

O grįžus į gamtą –  vienas pomėgių – žvejyba. Mano tėvas – žvejys, taip pat ir senelis, nuo vaikystės jaučiu stiprų potraukį ir aš.

– 2020 m. su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru sukurtas ir viešai išpildytas kūrinys „Paūksmėj“. Pasakodamas apie jį Gabijai Narušytei LRT klasikos laidoje „Pakeliui su klasika“, minėjote, jog turite daugiau kūrybinių sumanymų. Įdomu, kaip, praėjus metams, jie pildosi, įgyvendinami. 

– Iš tikrųjų prabėgo jau metai nuo „Paūksmės“, nesitikėjau, kad jį taip šiltai priims, ir netgi išsipildys gyvas kūrinio atlikimas su orkestru. Tai man buvo didžiulė dovana. Kūrybinius sumanymus po truputėlį įgyvendinu. Vėlgi galima padėkoti karantinui, turėjau daug laiko muzikiniams bandymams. Be to, turėjau norą įsirengti studiją, susikurti kūrybinę erdvę. Visą vasarą dirbau ir rudens pabaigoje išpildžiau sumanymą, dabar galiu niekieno netrukdomas atsiduoti kūrybos aistrai. Idėjų turiu daug, jau galima youtube kanale pasiklausyti naujo kūrinėlio „Vidinis kiemas“, ateityje pasidalinsiu ir  kitais, kol kas dar neviešintais kūriniais. Gyvenime turėjau kitų tikslų, tad kurį laiką kūrybą buvau sustabdęs, dabar grįžtu, noriu eiti toliau. Galbūt atrodo, jog kūrybinis kelias yra lengvas, bet iš tiesų daug visko turi įvykti iki tol, o paskui reikia rūpintis kūrinio gyvavimu, kad jis būtų atliekamas, turi viešinti, stengtis ir siekti parodyti jį pasauliui, kad būtų išgirstas.

– Gyvename pasaulinės pandemijos akivaizdoje. Kaip Jūs patiriate ir vertinate šį laiką?

– Taip, karantinas palietė visą pasaulį. Aš manau, kad tai yra gera proga sustoti, nebeskubėti, nebebėgti, nes  pasaulis kurį laiką ėjo vis greityn, vis didesniu tempu, vis stiprėjant norui turėti visko daugiau ir daugiau. Sveika sustoti, susidurti asmeniškai pačiam su savimi, pamatyti ir įvertinti, ką turi, skirti laiko šeimai, artimiesiems. O darbas dažnai taip įsuka žmogų, kad, rodos, niekam nebelieka laiko, kad žmogus daugiau nieko nebemato. Žinoma, reikia dirbti, bet gyvenime svarbu pusiausvyra. Iš karantino galime pasimokyti gyventi truputėlį lėčiau, skiriant laiko bendrystei, suvokiant, jog darbų visada bus, jie nesibaigs.

– Kaip jaučiate ir vertinate XXI amžių? Kokie iššūkiai muzikantui metami būtent dabarties gyvenamojo laiko?

– XXI amžiuje turime neribotas galimybes, milžiniška technologijų pažanga, kuria pats naudojuosi savo kūryboje. Visko tiek daug, jog kartais sunku tiesiog atsirinkti, kas tau patinka, ko tu nori ir sieki. Turbūt iššūkis – neišprotėti nuo gausos ir to lėkimo XXI amžiuje. Pandemijai ištikus, išgyvenant karantino laiką, linkėčiau stabtelėti, nebelėkti, gyventi čia ir dabar.

– Ko paklausyti šio interviu skaitytojui, kad jis tarsi susitiktų Jus, kad sužinotų kažką esminio apie Jūsų praeitį, dabartį, ateitį? 

– Pirmąkart šį kūrinį, kurį pasakysiu, išgirdau grodamas su „Baltic Sea Philharmonic Orchestra“, tai yra lenkų kompozitoriaus Wojciecho Kilaro „Orava“. Grodamas buvau pakylėtas, stipriai paveiktas. Skamba daug folkloro elementų, o tai man labai artima. Apskritai visas išpildymas atliepė mano širdį. Taip pat rusų kompozitorius Pavelas Chesnokovas „We praise thee“ – ortodoksinis giedojimas. Irgi labai paveikus, mane sužavėjęs kūrinys. Minėčiau ir Gavino Bryarso „Jesus Blood Never Failed Me Yet“ – ypatingai stiprios galios kūrinys.

– Pokalbio pabaigoje Jūsų linkėjimas muzikos kūrėjams, atlikėjams, klausytojams ir sau pačiam.  

– Oh… Linkiu kiekvieną priimti kaip sau artimą žmogų, nesiskaldyti, nepavydėti, nesilyginti vieniems su kitais, bet džiaugtis kartu gyvenimu ir dalintis talentais, kuriuos turime, nepasilikti dovanų sau, o džiuginti aplinkinius, kiekvienas esame kaip brolis, kaip sesuo esančiam šalia.