Jūratės Katinaitės „Karalių kuria aplinka“: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Edmundo Gedgaudo prisiminimai
Kairėję –Vaclovas Daunoras – Borisas Godunovas, 1986 m. | Šeimos archyvo nuotr.
„Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka iš Jūratės Katinaitės sudarytos knygos „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Leidinys pasakoja apie vieną ryškiausių Lietuvos operos artistų, nepriekaištingos vokalinės technikos ir unikalių gabumų menininką Vaclovą Daunorą. Šioje ištraukoje prisiminimais dalijasi muzikologas, pianistas Edmundas Gedgaudas. „Karalių kuria aplinka“ 2018 m. išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Edmundas Gedgaudas: Opus magnum
Apie Vaclovą Daunorą pradėti samprotauti dera nuo jo Pilypo II vaidmens Verdi „Don Karle“. Šis Vaclovo darbas buvo išskirtinis ne tik labiau ar mažiau patyrusiems operos lankytojams: dar paauglė mūsų duktė su klasės draugėmis vis susiruošdavo į šį spektaklį ir visos likdavo tiek jo paveiktos, jog abejoju, ar tiems jų įspūdžiams kas nors tuomet galėjo prilygti. Toli gražu ne tik jas anuomet užburdavo Liudo Truikio scenografija ir Daunoro sukurtas Pilypo II vaidmuo.
Trumpam atvykęs iš Amerikos viename susitikime Vaclovas pasakojo, kad kuriant šį vaidmenį jam talkino aktorius Henrikas Kurauskas: padėjo išlaisvinti kūną, atrasti nuo muzikos tėkmės nepriklausomą žingsnių ritmiką. Anuos spektaklius mačiusiųjų atmintis tebesaugo ne tik artisto asmenybės įtaigą, bet ir visą jo įsimintinai judantį siluetą. Tačiau ar būtų prasminga tuos dalykus atsieti?
Grimuojant karaliaus Pilypo vaidmeniui Giuseppe’s Verdi operoje „Don Karlas“ prieš TV filmavimą 1984 m. | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.
Vaclovas turi dailininko gabumų, tad sugebėdavo į save bei į spektaklio visumą žvelgti tarsi iš šono. „Don Karlo“ atveju didysis artistų kontekstas buvo Truikio scenovaizdžiai – unikaliojo scenografo opus magnum. Prisimenu, kaip jis nerimavo kurdamas šiai operai scenovaizdžių eskizus. Gyveno Kaune, pastatymas rengiamas Vilniuje, kaip čia viskas klostysis…
Prisimenant anuos laikus, be Daunoro ir Jono Aleksos indėlio, atmintis tebesaugo Gražinos Apanavičiūtės bei Nijolės Ambrazaitytės vaidmenų kontūrus. Tiesa, Ambrazaitytę Truikys lengvai pašiepdavo, nes ji kažkuo jo neįtikindavo. Užtat jam labai patiko Aleksa, o dar Vacys… Iš esmės ant šių trijų asmenybių laikėsi galingasai spektaklis.
„Don Karlas“ — vienas iš vėlyvųjų Truikio darbų. Po to jis ėmėsi „Otelo“ scenografijos ir spėjo parengti detalius trijų veiksmų eskizus. Dirbo jau labai lėtai, bet tikriausiai kaip niekad brandžiai. Jis mėgdavo žemaičiuodamas kartoti: „Operos viršūnė yra italų bel canto. Bel canto viršūnė yra Verdì (kirčiuodavo paskutinį skiemenį), Verdì viršūnė yra „Otello“, „Otello“ viršūnė yra paskutinis veiksmas.“ Pasiekusiam tą viršūnę Truikiui reikėjo atokvėpio laukiant trečiojo veiksmo vizijos, bet ilgiau laukti nebelinkęs teatras pakvietė iš Talino Eldorą Renterį, o jis viens du – ir pagamino visų veiksmų scenovaizdžius.
Apie „Don Karlą“ Truikys yra sakęs: „Kartais ten Verdì paleidžia gegužinės muziką. Reikia gelbėti…“ Jį erzindavo į laužą eretikus palydintys nykokai praskydę garsai. Bene įdomiausiomis laikė scenas su karaliumi. Labai vertindamas Vaclovo sceninę laikyseną, girdavo jį už gebėjimą pateikti kostiumą taip, kad šis prabiltų. Tokią savybę turėjęs ir Kipras Petrauskas – jo vilkėti kostiumai irgi, anot Truikio, skambėdavę. Bet šiaip juodu su Petrausku nebuvo susisiekiantys poliai. Spėju, jog ten būta trinties ir dėl Liudo gyvenimo draugės dainininkės Marijonos Rakauskaitės (1892–1975). Gal Petrauskas stokojo jai būdingo kūrybos maksimalizmo?
Autoportretas. Mefistofelis. 1976 m. | Šeimos archyvas.
O štai Vacio aktorinę meistrystę ryškino ir čia jau minėtas dailininko gebėjimas matyti save lyg didelės kompozicijos dalį. Beje, Fiodoras Šaliapinas ir Dietrichas Fischeris-Dieskau irgi tapė. Matyt, nutinka ir taip, jog menininkui nelengva išsitekti vienoje srityje. Vacio daugialypiškumas, savitu „stereo“ būdu suvoktas scenos menas, pranokstant įprastas dainuojančio aktoriaus užduotis, kėlė jo kūrybiškumo rangą. Galėdavai pamanyti jį scenoje veikiant intuityviai, bet iš tiesų jis be atvangos stebėdavo, kaip visa tai atrodo žiūrovams.
Šiais laikais internete gali į valias prisiklausyti Pilypo II arijos interpretacijų. Turbūt tai gražiausia boso arija operos istorijoje, bent jau taip dingodavosi ją Vaciui dainuojant. Pasiklausai vieno pagarsėjusio dainininko, kito, trečio… Visgi Vacys juos pranoksta! Ir balso grožiu, ir gebėjimu artistiškumą pajungti kūrinio esmei, idėjai, turiniui. Reta savybė, nes gražiabalsiai juk neretai stabteli, sureikšmina vokalo išgales, o taip besistiebiant jų galvos trinkteli į meninės kūrybos lubas. Tada ir prasideda „tas pats per tą patį“.
Monika Mironaitė sakydavo, kad imdamasis naujo vaidmens pirmiausia pasijusk taip, lyg nežinotum, kaip ir iš ko jį darysi. Tik po to leisk nubusti profesionalumui ir patirčiai, o jie pakuždės, kokiu keliu eiti. Spėju, kad ir Vacys yra iš tų artistų, sugebančių tokią nežinią paversti starto linija, idant vaidmenys taptų naujomis jų kūrybos pakopomis.
Vacio Borisas Godunovas… Sakyčiau, kad operą režisavęs Rimantas Siparis nesuvaldė genialaus kūrinio. Tame „Borise“ buvo pernelyg visko daug. Dailininkas Valerijus Leventalis tą perteklių irgi kaip įmanydamas tirštino, nevengdamas diskutuotinų, klausytojo dėmesį blaškančių detalių. Bet, nepaisant šio padrikumo, Vacys sugebėdavo išlikti reikšminga Modesto Musorgskio opus magnum ašimi. Ačiū Dievui, šis spektaklis buvo nufilmuotas LTV ir galima jį pažiūrėti archyve. Jau vien ko vertas Daunoro-Godunovo išėjimas karūnavimo scenoje, tas netikėtas, į šalį mestas žvilgsnis! Kiek jame pritvinkę jėgos, ketinimų, slaptų kompleksų ir dar kažko žodžiais neišsakomo, tik pajuntamo, kvapą gniaužiant suvokiamo.
Na, ir Vacio Mefistofelis. Įsiminė grimas. Neseniai sužinojau, jog Vacys pats grimuodavosi šiam spektakliui. Man atrodo, kad ir šį vaidmenį Vacys pradėjo nuo nulio, tarsi nieko nebūtų apie tai girdėjęs, tad ir sukūrė kitonišką, lyg nenuspėjamą Mefistofelį.
Kai kurios vyresniosios kartos teatrologės mėgsta nuvainikuoti prieškario Lietuvos dramos artistus, neva jie visi buvę tik intuityvistai. O aš dabar galvoju: kuris tikras menininkas anksčiau ar vėliau netampa intuityvistu? Aišku, profesiniai įgūdžiai visiems būtini. Vėl grįžtu prie Truikio — jis mokėsi pas Adomą Varną. Šitokios priešybės! Tačiau profesinių įgūdžių Truikys iš savo pedagogo gavo, ir tik paskui, tarsi nuo jų atsiribodamas, ėmė kilti savito meno link. Tuomet dar kitaip atsivėrė intuicija bei vizijos, nušviečiančios, kokiu keliu pasukti. Manytina, jog visa tai buvo nesvetima ir Daunorui. Tai, kad mes jį regime tarp didžiųjų meno vizionierių, yra svarbus mūsų kultūros istorijos akcentas. Dailės, literatūros vizionieriai… Ir scenos vizionierius Vaclovas Daunoras. Tokio kalibro, kaip kadaise būta Monikos Mironaitės. Paradoksalu, nes jau daug metų Vacio Lietuvoje nėra, tačiau jo darbai mūsų atminty išlikę, tad lyg ir jis pats būtų kažkur čia, netoliese.
Su studentais konservatorijos didžiojoje salėje, iš kairės:
Zenonas Žakelis, Vytautas Kurnickas, Laima Kybartienė, Žygimantas Lisauskas, sėdi Robertas Bekionis | Algimanto Žižiūno nuotr., ~1982
Tiesiogiai su Vaclovu bendravau nedaug. Jo studijų metais buvau Kipro Petrausko klasės koncertmeisteris. Nežinau, kiek dabar Vacys vertina tas pamokas — juk jis vėliau paliko Petrausko klasę. Aš irgi stebėdavausi, kad Petrauskas nuosekliai studentų nemokė. Gal dėl to, kad buvo vienas iš tų mūsų didžiųjų intuityvistų, susitelkusių vien į save, į savo kūrybą? Jis tikėjo, kad kiekvieno spektaklio metu ji nubus, dažnokai taip ir įvykdavo. Bet pedagoginiam darbui šių didžio talento savybių nepakako. Tai iš šalies, tarsi koks pilkasis kardinolas, stebėjo Petras Oleka. Lyg palaikydamas Kiprą, jis jo mokiniams padėdavo. Nežinau, ar ir Vaciui. Ne sykį koridoriuose susitikę su Oleka pasikalbėdavome, tiksliau — aš labiau jo klausydavausi, potekstėse nujausdamas Petrausko pedagogikos kritiką. Didžioji jo oponentė buvo Nina Markovna Karnavičienė, darbui atsidavusi pedagogė, valdinga persona. Nors ir nepaprastai mokinių vertinta, bet man atrodė, kad jos studentai retsykiais netekdavo iniciatyvos, tapdavo priklausomi. Įdomu, kaip jausdavosi pas ją dainavimo mokęsis Stasys Krasauskas, jau tada garsėjęs savo grafikos darbais?
Kiprą per pamokas tarsi tenkindavo stebėtojo pozicija. Jis klausydavosi, ar studento balsas skamba natūraliai, ar nėra ko nors nereikalingo. Vienam kitam jų kartais pasakydavo, kad porą dienų nedainuotų, nes balsui reikia atgauti jėgą. Mažoka… Gal ir todėl Vacys vėliau tapo atsidavusiu vokalo ugdymo specialistu.
Repeticija su pianiste Gražina Ručyte-Landsbergiene Operos ir baleto teatre 1984 m. | Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.
Dažnai pas mus į Žvėryną po darbo su studentais konservatorijoje užsukdavo Vlada Mikštaitė. Prisimenu, sykį ji užvedė kalbą apie Vacį. Jei neklystu, jis maždaug tuo metu buvo Dainavimo katedros vedėjas*. Tąsyk Vlada pasakė, kad Daunoras tiek persiėmęs vokalo teorija, tiek išmano bel canto techniką, tiek apie ją prisiskaitęs, kad „jei mus, dainavimo pedagogus, palygintume, tai jis būtų pirmas, po to — didelis tarpas, o tada jau rikiuotumėmės visi kiti“. Tačiau ji suabejojo, ar būtina tiek daug aiškinti studentams. Laikėsi nuomonės, kad jiems reikia padėti praktiškai, neapkraunant pernelyg anksti teorija, kuri tada, jos manymu, ima trukdyti. Ir čia pat Valda pateikė kitą pavyzdį. Kai operos teatre ji statė Vytauto Barkausko operą „Legenda apie meilę“ [1975], po vienos režisierei nepatikusios mizanscenos įniko aiškinti aktorinę užduotį pagrindinio vaidmens atlikėjai Gražinai Apanavičiūtei. „Ir staiga iš jos išpūstų apvalių akių supratau, kad ji visiškai nesuvokia, apie ką čia taip ilgai kalbu. Bet paskui išėjo į sceną ir darė viską kaip reikiant!“ — stebėjosi Vlada. Štai tokių pasitaiko dainavimo ir aktorystės paradoksų.
Vacys nebuvo didelio repertuaro dainininkas. Ir tai jis pavertė privalumu. Prisimenu kadaise Maskvoje vykusį pokalbį su pianiste Tatjana Nikolajeva. Ji sakėsi be vargo galinti išmokti daug naujų kūrinių. Tačiau netrukus nebežinanti, ką daryti su paruoštu tekstu. Kiti kūrinio atlikimai tampa viso labo tos pačios interpretacijos atkartojimu.
Pamenu, Nikolajeva tada atvirai prisipažino pavydinti Arturui Benedetti Michelangeliui, apsiribojančiam negausiu repertuaru, bet visą laiką gilinančiam jo raišką, todėl kiekvienas atlikimas tampa ankstesnės interpretacijos versija. Jai to neduota, todėl, naudodama savo išskirtinę atmintį, skambina vis naujus kūrinius. Vacys, panašiai kaip ir Arturas Benedettis, nestokojo gebėjimų nuolat atrasti kažką nauja tame pačiame kūrinyje. Jis skverbdavosi gilyn, jausdamas ir vis geriau žinodamas, kaip tai daryti, todėl ir gelmėse aptikti atradimai tapdavo unikalia jo savastimi.
Grįžtant prie Vaclovo opus magnum, prisimenu momentą eretikų egzekucijos scenoje, kai jiedu su Apanavičiūte nusisukdavo nuo publikos ir atsiverdavo stulbinantis karališkųjų kostiumų grožis, švytintys šleifai. Režisierė Nijolė Krotkutė labai atsargiai lietėsi prie šio spektaklio, leisdama pirmuoju smuiku griežti Truikiui ir palikdama Vaciui laisvę savaip perteikti Pilypo II dramą. Beje, scenoje su Didžiuoju inkvizitoriumi Vacys neturėdavo sau lygaus partnerio tiek vokaliniu, tiek aktoriniu požiūriu, tad didžioji galybių sandūra vykdavo su išlygomis. Nežinau, ar dar kokioje nors operoje esama panašaus lygio dviejų bosų scenos.
Pirmoji meilė — pianistė Aldona Dvarionaitė | Algimanto Kunčiaus nuotr., 1965 m.
Vacio gyvenime reikšmingas vaidmuo tenka Aldonai Dvarionaitei. Dar būdamas studentas, konservatorijos valgykloje jis man nuoširdžiai išsipasakojo, kiek jam tas ryšys esąs svarbus, kiek Aldonos dėka jis priartėjo prie muzikos slėpinių. Kalbėjo apie jos kaip menininkės įtaką, o potekstėje aiškiai bylojo didžiulė meilė. Atrodo, kad ir stipri meilė, ir aistra buvo abipusė.
Tačiau Aldonos tėvai, gal ypač motina, tokiam ryšiui labai priešinosi, laikė Vacį nevertu savo dukros ir nemažai prisidėjo kuo greičiau užbaigiant šią meilės istoriją. Išardyta draugystė gal irgi tapo svarbia Vacio tobulėjimo paskata. Tolesnis jo kūrybos kelias buvo lyg tikslas įrodyti visiems, prisidėjusiems užgniaužiant jam brangų meilės ryšį, su kuo jie turėjo reikalų. Štai kas aš esu! Dvasinis saitas tarp šios poros išliko. Aldonai „Don Karlo“ spektaklis su Vaclovu prilygdavo Giesmių giesmei. Jei tik nebūdavo iš Vilniaus išvykusi, nepraleisdavo nei vieno šios operos spektaklio.
Prisimenu, kai Aldoną supažindinau su Truikiu, jinai išsyk jį įkėlė į savo „ypatingąjį altorių“. Tokios jau jos būta: jei puldavo ką nors garbinti, tada to objekto šiukštu nepajudink. Tai šventenybė. Į panašų „altorių“ buvo įkeltas ir Vacys. Kaip į tai reaguota namuose? Aldonos mama ir tėvas buvo be galo skirtingi. Kiek jie prieš Vacį veikė susivieniję, o kiek iš savo skirtingų pozicijų? Čia — dingstis ilgai ir jau beprasmei kalbai.
Aldona gebėjo būti tikra draugė, tai itin vertintina jos savybė. Kartais draugystė su ja būdavo varginanti, sunki, bet kai Aldonos nebeliko, pajutome, ko netekę. Taip, ji buvo sudėtingo charakterio. Štai tokie du ryškūs, stiprūs žmonės — Aldona ir Vacys — susitiko dar tik kelio į savo didžiąją brandą pradžioje. Dabar galime nebent spėlioti, kas būtų nutikę jų kūrybingumui, jei jie būtų likę kartu.
Vaclovas — irgi prieštaringų charakterio sanklodų žmogus. Jam pačiam dėl to buvo nelengva. Bet tai jo prigimtis. Be šio prieštaringumo gal nebūtų pasiekęs tokių viršūnių. Kaip yra sakęs Truikys: „Na, dabar ničnieko nepadariau. Koją skaudėjo, iš namų neišėjau, niekas neįsiutino, neišerzino, tai nieko doro ir mintyse nešvystelėjo.“
Matyt, kai kuriems žmonėms reikalinga ugnis, kad prasiveržtų kūrybiškumas. Vaciui tai irgi buvo stimulas. Ir vėl galėčiau šiame kontekste prisiminti Balį Dvarioną. Jis kartais gerdavo, tada namie būdavo sudėtinga situacija, Madame (taip vadindavome Dvarionienę) imdavosi savitų jo gelbėjimo priemonių, o šis nuo tų priemonių stengdavosi pasprukti. Čia irgi galėtų būti ilga kalba. Bet kartą po tokių nuotykių Dvarionas prasitarė: „Ten, kur nėra bedugnių, nėra ir viršūnių.“
Nežinau, ar tai tinka Vaciui. Jis pats geriau pasakytų, tačiau, iš tolo žiūrint, jam tai tinka. Lygūs, taisyklingi žmonės yra tarsi lygumos. Kaip Dvarionas apie vieną tokį yra sakęs: „Taip ir bus — rusens, rusens kaip žvakė, kol užges. Ir nieko neįvyks.“ Apie Vacį niekada taip nepasakytum. Tai karšto kraujo, kaitrios širdies žmogus. Jau vien ko vertas jo žiauriai prieštaringas sprendimas nutraukti kūrybinę veiklą čia, viską palikti ir išvykti į Ameriką! Tiesiog, kaip tada atrodė, į nežinią. Vacys, galėjęs tęsti savo karjerą tokiu meniniu lygiu! Tačiau priimkime taip, kaip įvyko. Tausokime, kas jo čia nuveikta, džiaukimės, kad tai buvo.
Didelio meno be paslapties nebūna. Paslaptis turi ypatingą poveikį, tačiau toli gražu ne kiekvienam ji pasiekiama. Arba menininkui duota galia integruoti paslaptį į kūrybą (gal ir pačiam to deramai nesuvokiant), arba ne. Lyg vykdant aukštesnę valią. Būna, jog apie tai galvoju klausydamasis pianistų. Vieni muziką pripildo nepaaiškinamos jėgos, o kiti tik žinojimo. Lyg ir viskas, ko reikia yra, priekaištas keistai nuskambėtų. Bet ilgainiui tasai „viskas“ iš atminties ima nykti. Nesulaikomai.
O Vaclovo Daunoro meno paslaptys — tarsi koks gyvybės eliksyras.
2015 m. rugpjūtis
