Dailininkė Eglė Kuckaitė | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m., Vilnius
„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studija“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteiks galimybę bent trumpam pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais bei fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kvies naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį menininką. Šį kartą foto pasakojimo centre – grafikė, tapytoja Eglė Kuckaitė (Vilnius, 2021 m.).
Eglė Kuckaitė: Būna visaip: ryte pabundu ir gerai žinau, ką veiksiu tą dieną. Atsikeliu, į Vingio parką išeinu. Visai šalia. Kažkokio judesio ryte reikia. Bet užplaukia ir kiti rytai, kai geriu arbatą, skaitau ir viskas.
Jei gyvenčiau Graikijos saloje, pamenu tokią neturistinę vietą, tai kelčiausi ir leisčiausi gatvelėmis į miestą išgert kavos. Ten tokie solidūs vyrai aptarnauja: su juodais kostiumais, baltais marškiniais. Leidiesi laiptuotom siaurom gatvelėm, kur vietomis net dviems apsilenkti sunku, ant laiptelių ar durų slenksčio sėdi močiutės, senukai rūko, visi sveikinasi. Nedidelis miestelis, vieni kitus pažįsta, o gatvė – bendra erdvė. Ir kartu lyg tavo namų tęsinys. Kavinėj renkasi visos kartos, toks pilnas žmonių buvimas. Ten tarsi XX amžiaus pradžia. Labai gera… Sala vistiek kažką išsaugo. Man toks pasaulis labai gražus. Nors dabar jau ateina technologijos, dar kažkas. Bet ten gera.
Dabar namai ir studija yra greta. Tad žvilgsniu ryte ar naktį kliudau darbus. Jeigu kažkas pradėta arba džiūsta, – matau visą laiką.
Dailininkės Eglės Kuckaitės studija | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m., Vilnius
Dailininkės Eglės Kuckaitės studija | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m., Vilnius
O pradėti naujas drobes mane, matyt, skatino kelionė į Filipinus. Ten buvo labai daug žalumo, labai daug visokių augalų, palmių, ir tas mirgėjimas. Kaip ir Lietuvos gamtoj: medžio, krūmo, žolės… Daug kas priklauso nuo apšvietimo. Manau, ir darbuose tai matysis.
Kažkokiais ciklais viskas vyksta. Kažką sugalvoji, ir darai, darai, darai. O paskui turi praeiti tam tikras laiko tarpas – gal savaitė, o gal ir mėnesiai, būna visaip. Priklauso nuo to, kiek dirbai su medžiaga. Jeigu sugalvoji kažką labai nedidelio, tai ir tarpas po to būna trumpas. O jeigu kažko labai daug dariau, tada jau viskas dėliojasi kitaip.
Šiaip, pradžiai reikia natūros – turi atsirasti kažkas man labai svarbaus. Tai gali būti vaizdas, tekstas, pokalbiai su žmonėmis arba muzika, ar kažko prisirenku iš interneto, prisirenku iškarpų, kur yra ne tik judesys, bet ir kažkas daugiau, ko iš karto negaliu pasakyti, ir viskas kaupiasi. Tai sukelia kažkokias mintis, būseną, ir… tai pradeda dalyvauti. Bet niekada nežinau, kas tame veiksme dalyvaus. Visą laiką veda netikėtumas.
Dailininkės Eglės Kuckaitės studija | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m., Vilnius
O kai jau galvoji apie formą – augalo ar kokios žmogaus kūno dalies – viskas, ką apie tai esi skaitęs, girdėjęs ar matęs, kiek visko galvoj yra prisirinkę, ir triukšmo, ir tvarkos, – pradeda veikti. Ir taip su kiekvienu daiktu, kai pieši. Kai dirbi, viskas labai gerai galvoje susidėlioja, bet tvarka kiekvieną kartą vis kita, savotiška.
Dažniausiai eskizo nebūna. Nors dabar, kai dirbu su drobėmis ir didesniais formatais, tai kažkokius piešinius darausi. Tarkim, mane sužavi vaizdas, bet kai jau pradedi tą vaizdą daryti ant drobės ar ant metalo, niekad nebebūna taip, kaip pamatei. Kai pradedi piešti, viena linija diktuoja kitą – visą laiką stebi tą erdvę ir keiti… Ir nors mano darbuose tie objektai, daiktai ar vaizdai yra labai konkretūs, bet vis tiek niekada iki galo nežinau, kaip viskas pakryps….
Man svarbiausia linija. Nužymiu kažkokius minties kontūrus, ir iškart randasi erdvė. Ir tam tikra ritmika įsijungia, atsiranda kažkoks judėjimas. Geriausias momentas, kai yra erdvė ir nedaug tų linijų, kai užtenka, kiek nubrėžiu… Man pačiai tai lyg stebuklas.
Ta linija yra bet kur: tiek tapyboj, tiek grafikoj. Gali būti ir potėpis, bet vis tiek yra kažkokia kryptis, o kryptis jau yra linija, taip galvočiau.
Labai įdomu buvo daryti ofortus su Vilniaus motyvais. Matau vaizdą – architektūrą, labai stiprią konstrukciją, bet pradėdavau nuo kažkokios vienos detalės, jos linijos, ir taip, jungdama architektūros atskirų dalių linijas, judėjau erdvėj. Tas linijų jungimas…
Dailininkės Eglės Kuckaitės studija | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m., Vilnius
Dailininkės Eglės Kuckaitės studija | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m., Vilnius
Lyg mąstymo mankšta tokiam linijiniam judėjimui tapo anksčiau daugkart pieštas rožės žiedas. Ten atstumus gali kaip nori varijuoti, rožė vis tiek liks rože. Lyg aiškinausi, kas ta linija, kaip linijos jungiasi, kaip santykiauja atstumai… Tarsi energijos judėjimas. O kai pradėjau vaizduoti Vilnių, bažnyčias, Kauno, Zapyškio, dirbau tuo pačiu principu: kažkur einančios linijos. Matyt, toks iš augalo perėjęs mąstymas…
„Saturnės pieną“, elnę su vaiku, pradėjau ar tik ne 2016–aisiais. Kai gyvenau rezidencijoj Suomijoj, užkliuvau už tokio mito: vaikas pasiklydo ir elnė maitino jį savo pienu. Tai, ką esu kūrusi ant sienos su antspaudais, norėjau daryti ant drobės. Pasirinkau labai smulkios faktūros audinį, kad antspaudo linijos būtų aiškios, švarios. Turėjo būti elnias, vaikas, vaivorykštės spalvos, visa ta energija… Išdžiūvo, kažkiek uždėjau horizonto, dangaus, ir drobę susukau. Net nežinau, kiek laiko ji būtų stovėjusi susukta. Išvyniojau gal 2019 m., kai jau pradėjau darbus po kelionės Filipinuose, juos šį lapkritį rodysiu Energetikos muziejuje. Ten gamta, žmonės, lyg religiniai, būties svarstymai. Buvimas gamtoj dėliojo man pačiai netikėtus vaizdinius, tai ir tą darbą kažkaip prijungiau…
Manau, kad menas labiausiai susijęs su jausmu, t.y. jausmas mene labai daug reiškia, mintys taip pat niekur nedingsta. Tad, kai darai darbą, išgyveni labai stiprias emocijas. Kartais būna labai baisu pradėti, lyg kažkoks nepasitikėjimas apima. Bet kai pradedi, baimė iš karto dingsta, čia psichologiniai dalykai. Ir kai vaikas pradeda piešti, jei jam kažkas gražu, tą jausmą jis ir išlieja. Ir jei jaučiasi gerai, jis baimės neturi.
Dailininkės Eglės Kuckaitės studija | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m., Vilnius
Dailininkės Eglės Kuckaitės studija | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m., Vilnius
Plenerai nelabai man tinka, o jei dar gyveni su kažkuo šalia, tai jau toks tūsas. Faina, aišku, ir su žmonėmis, bet jau tada… visaip gali būti. Man geriau būti nematomai. Pavyzdžiui, gyvūnas, laikomas narve, būna arti išprotėjimo, – nes jis iš visų pusių matomas ir neturi kur pasislėpti. Jam reikia daug daugiau erdvės tikram buvimui. Daugiau nei žmogui. Kai buvau Berlyne, į tą didžiulį zoologijos sodą nėjau… Ir kai skaitau, aplink turi būti tylų tyla. Būtinai užsidarau. Nebent labai karštą dieną kur nors prie jūros…
Visaip galvoju, kaip ten buvo mano vaikystėj. Buvo močiutė, mamos mama. Aš į vaikų darželį nėjau, tai niekas manęs labai nekontroliavo. Mokėjau būti su savimi. Buvau labai judrus vaikas, pati sau veiklos prikurdavau, bet, iš kitos pusės, be jokių kaprizų, dabar daugiau jų turiu. Man patikdavo išeit į kiemą, lakstyt dviračiu, vis griūdavau – nusibalnojusi, nusibrozdinusi.
Kai pastarąjį kartą kaime ėjome takeliu per lauką į mišką ir, nors viskas atrodė čia pat, bet… pasiklydome. Bruzgynai, avietynai, dilgėlynai, keliuko neliko, ėjom su draugu žvėrių takais, pagaliais, šakom, rąstais nuklotais. Prie Kačėniškės kaimo vingiais viliojantis upelis, už jo – pelkė, žiūrim, saulė jau tuoj leisis… Po to su intuicija ir netyčiom išėjom į žmonių miško taką, iškart paaiškėjo, kur esame. Gal kada vaikystėje buvau pasiklydusi, bet dabar tai buvo lyg pirmas kartas. Labai įdomus jausmas.
Būna dienų, kai apie tą patį galvoju skirtingai. Šiandien kažką kalbu, o kitą dieną apie tą patį galiu galvoti visai kitaip.
Žinoma, priklauso ir nuo to, su kuo kalbiesi…
