unsplasah.com nuotr.

Fejerverkai įvairių švenčių proga Europoje rengiami jau kelis šimtus metų, o jų paskirtis – žavėti ir stebinti žiūrovus. Pasaulietiniu pasilinksminimu fejerverkai tapo XV amžiuje, o ypatingos reikšmės įgavo baroko epochoje.

XVII amžiuje fejerverkai tapo neatsiejama dvaro švenčių dalimi, dažniausiai – jų kulminacija. „Dirbtinės ugnys“, imituojančios žaibo blyksnius ir griaustino trenksmą, kūrė dangaus galybių įspūdį. Baroko epochoje šviesa buvo svarbus proginės puošybos elementas, stiprinantis teatrališkumo efektą. Kita vertus, tai archaiškas dieviškumo simbolis, todėl fejerverkai puikiai tiko kuriant didybės ir spindesio įspūdį – būtent to ir siekė dvarų šeimininkai.

XVIII amžiaus Europoje fejerverkai tapo ne tik dvaro pramoga, bet ir didžiuliais viešais reginiais, kuriuos stebėdavo visų sluoksnių žmonės.

Karo inžinieriaus veikla taikos metu

Šiandieniniai fejerverkai – tai dažniausiai įvairiaspalviai šviesos blyksniai danguje. Barokiniai fejerverkai buvo kitokie – jie priminė teatro spektaklį ir skleidėsi kaip alegorinis pasakojimas arba simbolinis paveikslas. Dažnai juose vaizduota drama – gėrio ir blogio konfliktas, kurį laimi, žinoma, gėris. Alegorinis fejerverkų turinys ilgainiui darėsi vis sudėtingesnis ir sunkiau suprantamas, todėl nuo XVII a. Europoje spausdinti specialūs leidiniai, kuriuose žiūrovams aiškintos „fejerverkų dramų“ prasmės.

Fejerverkus projektavo karo inžinieriai. „Dirbtinių ugnių“ kūrimas buvo brangus ir daug laiko reikalaujantis darbas. Sudėtingos konstrukcijos įrenginius šventėms inžinieriai paprastai kurdavo kelias savaites, jiems padėdavo architektai ir skulptoriai. Fejerverkų kūrimo pagrindai buvo tapę inžinerinio išsilavinimo dalimi.

Šio meno mokė artilerijos vadovėliai, tokie kaip LDK karo inžinieriaus Kazimiero Semenavičiaus parengtas „Didysis artilerijos menas“. Knyga pasirodė 1650 m. ir beveik dviem amžiams tapo svarbiausiu artilerijos vadovėliu Europoje.

Joje fejerverkams skirtas visas skyrius. Autorius nurodo keturias progas, kai dera rengti fejerverkus. Pirmoji – valdovų karūnacijos, aukščiausių bažnytinių ir pasaulietinių pareigūnų ingresai (įžengimai) bei jų pagerbimo ceremonijos. Antroji – karo pergalės, trečioji – vestuvių pokyliai, ketvirtoji – bičiuliškos puotos.

Šviesų teatras danguje

Barokiniai fejerverkai trukdavo 3–4 valandas. Jie buvo komponuojami iš kelių aktų, lyg draminis pasirodymas. Kiekviename akte įsižiebdavo vis kitokios figūros. Fejerverkams dažnai būdavo parenkama vieta prie upės, nes vandenyje atsispindinčios ugnys stiprino efektą, „sudarydavo antrojo žvaigždėto dangaus regimybę“. Vilniuje fejerverkai buvo organizuojami abiejuose Neries krantuose (ties arsenalu), kartais – upėje.

Žiūrovai ypač vertino fejerverkų konstrukcijos išmonę. Laikraščiuose spausdintuose fejerverkų aprašymuose dažnos tokios pagyros: „Nuostabus, visuotine nuomone, iki šiol krašte dar nematytas fejerverkas.“ Svarbi buvo ir „dirbtinių ugnių“ gausa, jų kuriamas efektas, imituojantis gamtos galias. Tekstų autoriai pabrėždavo, kad naktį šaudant fejerverkus „dangus tapo toks šviesus lyg vidurdienį“ arba „ugnių buvo tokia gausybė, kad atrodė lyg visa Neris liepsnotų“. Didybę, prilygstančią gamtos stichijoms, stiprino dangaus kūnus vaizduojančios fejerverko figūros.

Fejerverkais mėgta vaizduoti ugnies ir vandens stichijas atstovaujančias mitologines būtybes: upe plaukiančias sirenas arba ugnimi spjaudančius drakonus (tokios fejerverko figūros projektą vadovėlyje pateikia ir K. Semenavičius).Kadangi fejerverkai dažniausiai būdavo skirti didžiūnų reprezentacijai, tarp gausybės ugnies figūrų dominuodavo valdžios simboliai. Pavyzdžiui, valdovo karūna, kalavijas ir skeptras, kartais – valstybės idealų (teisingumo, laisvės, šlovės) alegorijos.

Naudoti ir antikinių karo dievų atvaizdai, dažniausiai – Marso ir Atėnės figūros. Valdovas dažniausiai vaizduotas kaip riteris arba karo vadas. Tokiu būdu būdavo simboliškai pabrėžiamos jo, kaip valstybės gynėjo, priedermės.

Ugniniai „pranešimai spaudai“

Fejerverkuose, kaip ir kitoje proginėje puošyboje, svarbią vietą užėmė valstybės, valdovo ir pareigūnų herbai, lydimi šūkių ir pagarbių įrašų. Kartais herbinės figūros būdavo išnaudojamos labai išmoningai. Pavyzdžiui, per Juozapo Solohubo surengtas iškilmes liūtas (pagrindinė jo herbo figūra), judėdamas nuo arsenalo lango per Nerį, uždegė šūkį „Šlovė Augustui III, Lenkijos karaliui“.

Herbus ir simbolius lydinčiuose įrašuose dažnai būdavo įpinami ugnies ir šviesos motyvai. Pabrėžiant taikų Augusto III karaliavimą, 1743 m. surengtame fejerverke valdovo herbą puošė toks tekstas: „Nors pasaulis iš visų pusių dega karo liepsnomis, žvaigždės tykiomis ugnimis sergsti Augustą.“

Fejerverkas galėjo atspindėti ir politines aktualijas. Pavyzdžiui, didikas Mykolas Ksaveras Sapiega, rengdamas iškilmes Augustui III, fejerverkams panaudojo šio valdovo sąjungininkų Septynerių metų kare (jame Augustas dalyvavo kaip Saksonijos valdovas) herbus su įrašais apie teisingą ir pergalingą kovą. Austrijos Erelį lydėjo įrašas „Nesitrauksiu, kol nenugalėsiu“, Rusijos – „Ta, kuri teisėtai kovojo“, Švedijos Karūnas – „Tikėjimas, teisingumas ir narsa“.

Nors fejerverkais gėrėdavosi minios žmonių, jų paskirtis nebuvo vien pramoginė. Apie politinį šių reginių turinį byloja tai, kad juose dominavo valdžios simbolika. Viešai skelbiamuose fejerverkų aprašymuose negailėta pagyrų rengėjams, atskleidžiamos jų intencijos ir žiūrovų reakcija.

1754 m. fejerverko Vilniuje aprašymas

LDK vyriausiojo tribunolo maršalas Konstantinas Liudvikas Pliateris rugpjūčio 3 dieną šventė Jo Šviesybės Augusto III vardines ir ta proga surengė brangią, nuostabią ir puošnią iškilmę. Išvakarėse buvo organizuotas pasveikinimas, keliasdešimt kartų iššovus iš patrankų. Kitą dieną maršalas surengė vakarienę, padengtą 140-čiai asmenų, kurioje dalyvavo senatoriai, urėdai, kilmingos damos, visas tribunolas, įvairūs dvasininkai ir kilmingi svečiai.

Po vakarienės, 9 val. vakaro, buvo uždegtas ypatingos struktūros ir visus buvusius invencija nustebinęs fejerverkas.

Iš pradžių žmonės matė triumfo vartus, paremtus keliomis kolonomis. Jų viršuje buvo Abiejų Tautų Respublikos herbai ir saksų kalavijai. Virš kalavijų – auksinė karūna, o virš herbų – Teisingumo figūra su svarstyklėmis ir kalaviju.

Pradedant fejerverką, iššovus tris raketas ir šaudant 16 patrankų, iš pradžių iš arsenalo lango per Nerį ištemptu lynu iki fejerverko machinos bėgantis liūtas uždegė raides „Vivat AUGUSTUS III. REX Poloniarum“, Respublikos herbus ir raides AR su karūna, o pats grįžo atgal. Tuomet šaudytos raketos, ugnies rutuliai iš keturių patrankų vienas paskui kitą, užsidegė malūnėliai, įrenginiai ant piramidžių, uždegantys įvairias raides ir kitus ugninius dalykus.

Antrajame veiksme buvo matyti įvairios žemutinės figūros, rutuliai, malūnėliai, žemės fontanai ir kitos nesuskaičiuojamos ugnys.

Trečiasis – vandens – aktas prasidėjo nuo plaukiančios liepsnojančios sirenos, lydimos degančių gulbių, šaudančių įvairiomis ugnimis. Po to išplaukė citadelė, ant jos postamento stovėjo išdrožta ir gražiai iliuminuota šarvuoto valdovo figūra. Pabaigoje buvo matyti kitos vandens ugnys, vis kito pavidalo ir sumanymo. Fejerverkas pasibaigė vidurnaktį, paleidžiant paskutines raketas ir šaudant 16 patrankų. Viskas vyko degant ugnims be jokios pertraukos.

Įdomybė: Baroko epochoje fejerverkus kartu su skulptoriais bei architektais projektavo ir karo inžinieriai. Fejerverkų kūrimo pagrindai sudarė inžinerinio išsilavinimo dalį, šio meno mokė artilerijos vadovėliai. 1650-aisiais LDK karo inžinieriaus Kazimiero Semenavičiaus parengtas „Didysis artilerijos menas“ beveik 200 metų buvo pagrindinis artilerijos vadovėlis Europoje. Knygoje fejerverkams skirtas visas skyrius.

Teksto autorė – Lina Balaišytė.

Šis tekstas originaliai publikuotas kaip Vilniaus universiteto projekto „Orbis Lituaniae“ dalis. Daugiau iliustruotų pasakojimų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją, jos gyventojų kasdienybę, iššūkius ir atradimus skaitykite čia. Vilniaus Universiteto parengtai informacijai taikoma CC BY licencija.