Kasparas Bekešas | Dail. A. Grimou, ~1730 m.
Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato vengrų didiką, Lietuvos politikos ir karo veikėją Kasparą Bekešą. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Bekešas Kasparas (Békés Gáspár, 1520–1579), vengrų didikas, Lietuvos politikos ir karo veikėjas. Faktiškai valdė Transilvaniją, buvo jos sosto įpėdinis. Steponui Batorui tapus to krašto valdovu, ėmė su juo kariauti, bet pralaimėjo. Susitaikė su Batoru, šiam užėmus Lietuvos ir Lenkijos sostą. Vadovavo samdytai vengrų artilerijos ir pėstininkų kariuomenei, dalyvavusiai lietuvių ir lenkų valstybės karuose. Ypač pasižymėjo 1577 m. ginant Elbingą ir 1579 m. užimant Polocką. Mirė Gardine.
Bekešas buvo antitrinitorius, sekė Transilvanijos kunigaikščio rūmų gydytoju ir religiniu veikėju italu Giorgio Blandrata (apie 1515–1590), kuris darė poveikį ir Batorui. Dėl savo tikėjimo Bekešas buvo palaidotas ne katalikų kapinėse, o atskirai, ant kalno, pavadinto jo vardu. Tradicija sako, jog prieš mirtį jis kartojęs: „Dangaus netrokštu, pragaro nebijau.“ Šis ar panašus sakinys pagal Bekešo testamentą buvęs iškaltas ir jo antkapyje, taigi sovietmečiu Bekešas garsintas kaip „ateizmo pirmtakas“. Aštuonkampis maždaug 20 m aukščio antkapis buvo paplautas Vilnios, 1838 m. nugriuvo penkios jo sienos, o kiek vėliau ir trys likusios. Po pirmosios griūties tarp plytų ir akmenų buvo rasta kaukolė ir geltono šilko kepurė.
Bekešo vardu pavadintas rūbas, kurį jis (kaip ir Steponas Batoras) mėgo dėvėti, – bekešas. Tas vengriškas žodis reiškia ilgokus, kirptus į liemenį kailinius, dėvimus kailiu į vidų, dažnai apkraštuotus dekoratyviomis juostomis, papuoštus sagų ir kilpų pynėmis. Ligi XVIII a. pab. juos dėvėjo bajorai ir sodiečiai tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, o moteriški bekešai Lietuvoje pasitaikydavo net XX a. pradžioje.
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 34)
