A. Baltėno nuotr.

Vakar pasiekė liūdna žinia – šį pasaulį paliko juvelyras Alius Šepkus.

Beveik prieš trejus metus teko lankytis Aliaus ir Dangės Širvytės namuose netoli Niujorko. Buvome labai seniai nesimatę, galima sakyti, susipažinome iš naujo. Retai būna tokių susitikimų – jaukūs ir paprasti, bet elegantiški namai, subtilus maistas ir vynas. Ir nesibaigiantys pokalbiai: apie Aliaus darbus, apie amatą ir menus, apie jų gyvenimą Valstijose ir žmones, su kuriais bendrauja…

Dar kartą, ir ypač šiandien, pasitvirtina, kad gyvenimą matuojame susitikimais, gyvais susitikimais su tikrais žmonėmis, nors kartais ir bandome apsimesti, kad svarbiausia – padaryti darbai.

Šis susitikimas ir pokalbis įvyko 2018 m. lapkričio 9 d., bet jo tekstas taip ir liko Aliaus netaisytas, gal jis būtų kai ką praleidęs ar pakeitęs. Tebus man atleista.

A. Baltėno nuotr.

A. Šepkus: Mane daug kas bando vadinti dailininku, bet aš esu tik juvelyras. Nepaišau, netapau, tiesiog darau tai, ką moku, ir nieko kito. Turiu talentą daryti papuošalus. O ko daugiau reikia?!

Kai čia atvažiavau, daug kas pradėjo domėtis mano papuošalais, ėmė kviesti į menininkų vakarėlius, parodų atidarymus, bet aš prie jų absoliučiai nepritapau, visiškai. Aš nesupratau, apie ką jie šneka. Man visas tas madingų menininkų pasaulis visiškai nesuprantamas. Iki šiol nesuprantamas. Lietuvoje taip pat keletą kartų buvau tokiuose vakarėliuose ar parodų atidarymuose ir ten neturėjau apie ką kalbėtis. Gal aš per daug užkalkėjęs konservatorius? Man modernus menas, didžioji jo dalis, visai nepriimtina. Aš nesuprantu. Jeigu iškart nesupratau, tai kam man dar reikia paaiškinimo?

Mano pagrindas yra amatas. Tai, kaip aš dirbu, lemia tai, ką aš padarau. Mano pirštai tai sukuria, ne mano fantazijos. Kai aš pradedu dirbti, jau žinau, kas iš to išeis. Man lyg automatiškai papuošalas pasidaro, nieko net nepaišau. Atsisėdu ir, jeigu dirbsiu, padarysiu. Bet jeigu neturiu nuotaikos dirbti – neišeina. Yra dėžutė, pilna beveik pabaigtų, bet nepasisekusių papuošalų. Numečiau, kadangi man matosi, kad nieko neišėjo. Bet jeigu išeina, tada išeina.

Mano pirma intencija – sukurti gražų daiktą. Kai darau, negalvoju apie konkretų žmogų, aš galvoju apie formas, galvoju, kaip viena forma tiks prie kitos, kaip susiderins, kaip čia tas akmuo… Neįmanoma atskirti technologijos nuo kūrybos, jos visiškai viena su kita susijusios.

Gyvenu taip, kaip man patinka. Bet daugybę papuošalų aš padariau rūsčiausiomis sąlygomis, važinėdamas į miestą kiekvieną dieną, septynias dienas per savaitę. Ir ten tik dirbau ir dirbau, ir dirbau.

Dabar man tiesiog lengviau, bet papuošalų padarau jau mažiau. Tik man atrodo, kad dabar jie geresni. Tiesiog nebeturiu tokio veržlumo. Nes jau labai daug ką iš to, ko man norėjosi, padariau. Tai aš dabar eksperimentuoju. Pradedu daryti visiškai kitokios kokybės daiktus, juos darau lėčiau, ir jie man asmeniškai labiau patinka.

A. Baltėno nuotr.

Yra žmonių, kuriems mano papuošalai labai labai patinka. Bet aš ir darau papuošalus turėdamas tikslą padaryti gražų daiktą. Kad jis ne tik man, bet ir objektyviai būtų gražus. Lyg koks grožio etalonas. Paimkim kokį nors Renesanso papuošalą arba gotikinę tapybą, arba gotikinę katedrą, tai objektyviai gražus daiktas. Ir jeigu kas nors sako, kad tai negražu, tas žmogus klysta.

Aš stengiuosi, kad viskas būtų labai harmoninga, kad vienas taškiukas prie kito būtų ne 1,5 milimetro, bet 1,6 milimetro atstumu, tokiu, koks ten reikalingas. Ir kiekvienas mano papuošalas yra toks. Bet čia tokie techniniai dalykai, kurių aš negaliu paaiškinti. Aš pats darau tiktai sidabrinį modelį, o paskui jis atliejamas iš aukso ir apdorojamas. Dirbtuvė apdirba arba aš pats. Padarai, padedi į šoną, o vakare pasiimi, žiūri – na, negi aš pats šitą padariau?

Nuostabus jausmas, kai staiga pasižiūri lyg iš šalies: po šimts pypkių, taigi aš moku tokį padaryti! Bet kodėl man taip išėjo, aš nežinau. Matyt, daug ką tie dalykai pritraukia, nes pajunta…

Tiems žmonės, kuriems mano papuošalai patinka, jie patinka neįtikėtinai. Jie galvoja, kad toks papuošalas vienas gražiausių dalykų iš to, kas dabar apskritai daroma. Tikrai nemažai tokių žmonių ir pažįstu, ir nepažįstu, bet daug kolekcionierių turi po 30–40 mano papuošalų ir kiekvienais metais nusiperka dar po kelis. Žinoma, jeigu visi būtų turtingi, gal dar daugiau turėčiau tokių pirkėjų…

Aš visus papuošalus darau taip, kad juos būtų galima kartoti. Turiu dirbtuvę, kuri tuos papuošalus kartoja. Nieko čia ypatingo. Yra dviejų dalių liejinys: viršutinė dalis ir apatinė, tad galima juos atlieti dar kartą. Bet tada reikia įdėti akmenis, reikia viską išvalyti po mikroskopu, iškalinėti paviršius – detalių yra neįtikėtina daugybė.

Labiausiai nemėgstu kalbėti apie savo darbus. Ypač, kai manęs prašo paaiškinti, ką tuo norėjau pasakyti, iš kur įkvėpimas. O gal aš pajutau įkvėpimą, paragavęs raudono vyno? Pats nežinau, kodėl tai darau. Neturiu nė mažiausio supratimo. O tai visų amerikiečių žurnalisčių ir klienčių klausimas yra numeris vienas: „Iš kur jūsų įkvėpimas, iš kur jūsų idėjos?“

Vieną akmenį laikiau apie 25 metus ir niekaip nesugalvojau, kaip jį panaudoti. Buvo stalčiuj. Ir staiga supratau, kad jo laikas atėjo…

A. Baltėno nuotr.

Jaučiu, kad Amerika yra mano šalis. Bet tai nėra įprasta šalis, tai kažkoks viso pasaulio, visų laikų mišinys. Taip, esu perfekcionistas, bet kadangi esu ir realistas, ir katalikas, tai suprantu, kad šiame pasaulyje tų dalykų neįmanoma suderinti. Tai ilga tema, keliais sakiniais nelabai gali pasakyti. Iš vienos pusės, šita šalis yra iš esmės antikatalikiška, nes yra sukurta pagal Apšvietos idealus: laisvė, lygybė, brolybė – visi lygūs, visi vienodi. Iš kitos pusės, laukinis kapitalizmas nesirūpina paprastu žmogumi ir dvasinėmis vertybėmis. Ekonomika ir pasisekimas, veržimasis į priekį yra pagrindinė idėja ir pagrindinė vertybė. Menininkas yra vertas tiek, kiek jis yra pasiekęs, o ne tiek, kokios kokybės yra jo menas. Bet visa tai dabar jau yra perėmusi ir Vakarų Europa. Ir visam pasaulyje tas pat.

Mėgstu patogų gyvenimą, mėgstu paskaityti gerą knygą, pamatyti ką nors gražaus, paklausyti gražios muzikos. Ir tam čia sąlygas gali susikurti.

Aš esu Amerikos pilietis, nebe Lietuvos. Netikiu dviguba pilietybe. Jeigu esi davęs pilietybės priesaiką, kaip dar gali duoti kitą? Lietuva man – senelių kapai ir mirę tėvai, ir giminės, ir draugai. Bet aš negalėčiau ten grįžti. Bent jau dabar negalėčiau, kadangi vis tiek gyvenime aš labiausiai vertinu draugus, gal dėl to ir jie man atsako artima draugyste. Ir dauguma jų yra čia. Ir aš niekaip negalėčiau staiga išvažiuoti ir gyventi be jų.

Ir Lietuvoje yra keletas tokių artimų draugų, bet aš nežinau, ar su jais galėčiau draugauti taip pat, kaip draugauju, kai atvažiuoju dešimčiai dienų ar dviem savaitėms. Tada viskas labai gerai, yra apie ką pasikalbėti, bet iš kur aš žinau, ar taip tęstųsi visus metus. Gal mes įkyrėtume vienas kitam?

O čia mes turim labai artimų draugų jau dešimtis metų. Amerikiečių, įvairių tautybių. Jie kažkaip atsiradę, kartais per bažnyčią… Vienas artimiausių draugų yra mūsų kunigas, amerikietis, beveik mūsų amžiaus. Su juo daug kartų visur keliavom, su juo vakarieniaujame, aptarinėjame visus reikalus, kaip, ką ir kur daryti.

Šita šalis mane priėmė absoliučiai, šimtu procentų.