Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“. Choreografas – Kirill Simonov. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, nors dar neturi savo patalpų (šiuo metu teatras rekonstruojamas ir dalis naujai statoma), tačiau siekia teatro vardą pateisinti išskirtiniu profesionalumu. „Žvejų rūmuose“, kurie yra nejaukioje Klaipėdos vietoje, toli nuo centro, monotoniškų, daugiausia sovietmečiu statytų pastatų „upėje“, šį savaitgalį įvyko klasikinio šokio spektaklio premjera – Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“, kurios autorius – Lietuvoje neblogai pažįstamas rusų choreografas Kirillas Simonovas (2005 pastatė Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“, 2010 – Leo Delibes baletą „Kopelija“ – abu LNOBT, o 2019 – Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukūrė šiuolaikinės choreografijos spektaklį pagal Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“.)

Didžiulę vertę šiam naujam spektakliui suteikė dirigentas Robertas Šervenikas, kuris visą rusišką Prokofjevo „anturažą“ ne tik suvaldė, bet ir leido naujai išgirsti kai kuriuos leitmotyvus. Prokofjevą galima lyginti su daugeliu rusų prozos autorių, dramaturgų, kurie, pasinaudodami garsių pasaulio klasikų kūriniais, rašo savo kūrinius, o jų įvairios sceninės interpretacijos kartais tampa net garsesnės už jų ištakas. Tokių pavyzdžių apstu. Šiame kontekste nesinori jų vardinti, tik tenka pastebėti paties Prokofjevo surusintą Williamo Shakespeare’o 1595 metais parašytą tragediją „Romeo ir Džuljeta“. Joje aštrios, stiprios, dažniausiai fortissimo atliekamos muzikinės temos, įvairiausių garsų gausa, dramaturginio audinio raiška kartais net užgožia ypatingai jautrias, grožiu spinduliuojančias vietas.

Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“. Choreografas – Kirill Simonov. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

Robertas Šervenikas, Prokofjevo specialistas, ir šį kartą jo „sutramdyti“ neketino, leisdamas šiam autoriui tiesiog skleistis scenoje, drąsiai diriguodamas, skatino muzikantus surasti orkestrui įmanomą dermę, tarpusavio susiklausymą. „Žvejų rūmuose“, kur orkestras sėdi aukštai, muzikantų galvos kyšo virš scenos, o garsas tiesiogiai smenga į žiūrovus, itin sunku suvaldyti tokį aštrų kūrinį, nes kiekviena per garsiai sugrota nata visą partitūrą gali paversti brutalia. Dirigentas sėkmingai išlygino, „užretušavo“ visus perėjimus, neleisdamas pavieniams instrumentams dominuoti, kokie jie svarbūs bebūtų. Kad Prokofjevas skambėtų nedidaktiškai, būtina tiksliai valdoma dirigento batuta.

Klaipėdos muzikinis teatras papuolė į sudėtingą situaciją. Rodos, Čiurlionio menų mokykla ruošia baleto atristus, bet jų kaip trūksta, taip trūksta, tad didžiąją trupės dalį sudaro baleto artistai iš Ukrainos. Akivaizdu, kad teatras siekia išlaikyti profesionalų repertuarą, ugdyti, auginti, prusinti žiūrovą. Teatras pamažu ruošiasi savo tikrų patalpų atidarymui, todėl tvirto repertuaro suformavimas išlieka pagrindine užduotimi.

Lietuviškas dosnumas – visur kur. Visi Lietuvos teatrai, kviesdami pagrindinius spektaklių statytojus, leidžia jiems atsivežti visus bendrakūrėjus. Kai kuriais atvejais jie būna išskirtiniai menininkai, be kurių neįmanomas vienas ar kitas spektaklis, bet būna ir taip, kad statytojai tiesiog pasikviečia sau patogius, įprastus bendrakūrėjus. Mes tapome panašūs į kokius nors vokiečius, kurių didžiąją kultūros dalį šiandien sudaro kitataučiai. Tokia invazija ne visada pagrįsta. O šiame kontekste „Romeo ir Džuljeta“ suteikė ne vien džiaugsmo, bet skatino mąstyti apie daugelį Lietuvos teatrų repertuarą.

Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“. Choreografas – Kirill Simonov. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“. Choreografas – Kirill Simonov. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

Klaipėdiečių premjera daugiausia abejonių sukėlė būtent dėl vizualinės pusės. Stilistiškai tai nefunkcionali, iliustratyvi scenografija, perdėm apibendrinantys, unifikuoti kostiumai. Scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja perkrautomis vizualinėmis „asociacijomis“ tiesiog iliustravo atskiras spektaklio scenas. Vaizdo projekcijų pagalba ant galinės uždangos rodomi išdidinti dokumentiniai šokėjų veidai, vėliau – Michelangelo „Paskutinio teismo“ fragmentai, o mirties scenoje nuo centre stovinčios didelės butaforinės Madonos projekcijų pagalba „nuplėšiamas“ gyvybės luobas – lyg tinkas nuslenka žemyn… Regime tiesiog statišką paminklą. Kas ką reiškia ar galėtų reikšti, galima daug prisigalvoti, bet esmė, kad visa tai nefunkcionuoja, tiesiogiai nekoreliuoja su veiksmu.

Spektaklio introdukcija – vienuolika neonine balta šviesa apibrėžtų juodų kryžių kompozicija. (Juos imi skaičiuoti, nes bandai įžvelgti daugiau.) Kryžiai „atkeliavę“ iš jau matytų kūrinių. Ši neveiksminga kryžių iliustracija viso spektaklio metu reikia nereikia nuolat leidžiasi žemyn, tik kartais jų mažiau, o kartais – vienas. Pakeliui nusileidžia ir baltų, butaforinių didžiulių gėlių žiedai, antrame veiksme – ir dideli šviestuvai, stilistiškai primenantys pačių „Žvejų rūmų“ eksterjerą ir interjerą, t. y. sovietmetį.

Eklektiškiausia ir iliustratyviausia – didžiulė, „brangakmeniais“ žybsinti širdis. Ji nuleidžiama dar spektaklio pradžioje. Apie baltas draperijas antrame veiksme ir apskritai apie nebylios baltos spalvos dominaciją nesinori kalbėti, nes ji tiesiog primena seno teatro stilistiką. O to negalima nutylėti, nes choreografas Kirillas Simonovas, mokėdamas įveiksminti ir būtent šokiu, o ne imitacija perteikti temą, jausmus, palūžo pasitelkęs tokią vaizdinę beskonybę.

Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“. Choreografas – Kirill Simonov. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“. Choreografas – Kirill Simonov. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

Scenoje – visa ko perteklius, o kad scena „nerėktų“, kūrėjai nusprendė viską prislopinti, apšviesdami tik bendras scenas. Scenoje – lyg rudeniškas rūkas. Tad žiūrovai nematė šokėjų veidų, jų išraiškų, jausmų, kai tuo tarpu kūrinys – ne kokia nors abstrakcija. Jame veikia konkretūs ir labai ryškūs, saviti herojai.

Baleto trupė netolygi. Įdomu tai, kad Džuljetos tėvus šoko lietuvių pora – Mantas Černeckas ir Olga Konošenko. Jie išlaikė pakankamai  greitą spektaklio tempą, o tuo pačiu atrodė kaip tikri romantikai. Tuo tarpu Oleksandros Borodinos Džuljeta ir Romano Semenenko Romeo savo žvitriais judesiais personažus unifikavo, tarytum siekdami juos suniveliuoti, apibendrinti, sušiuolaikinti, tarytum sakydami: „Aš esu tu“.

Personažų niveliacija – akivaizdus kūrėjų susitarimas. O tai lengviausia pasiekti unifikuojant jų kostiumus. Jeigu pradžioje šoka pilkšvai melsva masė, tai antrame veiksme – balta. Išskirtinių charakteristikų nėra. Jeigu vieno violetinės kelnės, tai kito – kojinės. Žiūrovas tik per choreografinius judesius turi atsirinkti, kas yra kas.

Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“. Choreografas – Kirill Simonov. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“. Choreografas – Kirill Simonov. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“. Choreografas – Kirill Simonov. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

Klaipėdos muzikinis teatras ištiesia ranką visiems jį gerbiantiems, tad nemalonu, kad patys kūrėjai jaučiasi lyg atvažiavę į provincijos teatrą. Jeigu šiuo metu teatras spektaklius rodo Klaipėdos glūdumoje, toli nuo miesto centro, tai nereiškia, kad žmonės nutolę nuo kultūros. Klaipėdiečiai teatrą myli, jį lanko, labai įdėmiai žiūri, supranta. Klaipėdoje – ne vienas profesionalus teatras, tad visada malonu į šį miestą atvažiuoti, tapti vienu iš žiūrovų. Svarbu, kad būtų abipusė pagarba, ne tik teatro – kūrėjams, bet kūrėjų – teatrui.